Nors žiniasklaidos laisvės indekse Lietuva nenukrito, organizacija „Reporteriai be sienų“ nurodo, kad mūsų šalis nesaugi, nes politikai, esantys Lietuvos parlamente, užsiima ne šiaip tyrimais, o tyrimais, kuriais bandoma kištis į visuomeninio transliuotojo veiklą. Taip LRT RADIJUI sako žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.

Kiti LRT RADIJO pašnekovai atkreipia dėmesį – nors valdžia dažnai deklaruoja vertinanti demokratines vertybes, ji imasi veiksmų, kurie šias vertybes suvaržo. Pavyzdžiui, visai neseniai žurnalistams nustota neatlygintinai teikti Registrų centro informaciją.

Vienas žurnalistinis tyrimas redakcijai būtų kainavęs 10 tūkst. eurų

Portalo 15min.lt Tyrimų skyriaus vadovas Šarūnas Černiauskas atkreipia dėmesį, kad daugiau kaip dešimtmetį Registrų centras geranoriškai teikdavo duomenis pagal žurnalistų užklausas. Jis akcentuoja – patys žurnalistai neturėjo jokių specialių prisijungimų, kuriais naudodamiesi galėjo gauti visus norimus duomenis.

„Mes gaudavome tik tai, ko oficialiai prašydavome. Registrų centras turėjo žinoti, kokį darbą dirbame ir kuo domimės. Tai buvo nutraukta be jokio įspėjimo rugsėjo 14 d. Staiga visa žiniasklaida neteko tokios galimybės“, – sako Š. Černiauskas.

Šarūnas Černiauskas
Šarūnas Černiauskas
© DELFI / Karolina Pansevič

Jo aiškinimu, žurnalistams buvo pasiūlyta mokėti komercinę kainą. Žurnalistas skaičiuoja – sutikus mokėti reikalaujamą sumą, vienas atliktas tyrimas redakcijai vien dėl Registrų centro mokesčių būtų kainavęs mažiausiai 10 tūkst. eurų.

BNS vyriausiasis redaktorius Vaidotas Beniušis antrina – sprendimas neteikti duomenų sustabdė žiniasklaidos priemonių darbą. Po rugsėjo 14 d. sprendimo buvo pradėta aiškintis, kas įvyko. Tada žurnalistams buvo paaiškinta, kad žiniasklaida – taip pat verslas, todėl ir jos atstovams būtina mokėti komercinėms įmonėms nustatytą mokestį.

„Registrų centras yra pradėjęs tyrimą dėl kai kurių kitų komercinių subjektų, kurie galbūt neskaidriai už mažesnę kainą gaudavo duomenis. Mus tiesiog buvo bandoma prilyginti jiems. Vėliau pasirodė, kad tas dialogas pakrypo į gerąją pusę. Mums pavyko įtikinti, kad žiniasklaida yra specifinis subjektas, kad mes renkame duomenis ne tam, kad juos perparduotume, bet tam, kad užtikrintume visuomenės teisę žinoti apie galimus korupcinius nepotizmo atvejus“, – sako V. Beniušis.

Jo teigimu, žiniasklaidai buvo pažadėta, kad ketinama priimti vyriausybės nutarimą, kuris šią problemą išspręstų, tačiau galiausiai taip neįvyko: „Pamatėme riziką, kad ta situacija gali neišsispręsti dar kelis mėnesius, kol įsigalios įstatymas. Atsirado aiškinimų, kad be įstatymo naujos tvarkos nebus. Tuomet pamatėme, kad ta grėsmė tikrai didelė, kad dar kelis mėnesius negalėsime normaliai atlikti savo darbo. Nusprendėme eiti į viešumą.“

Š. Černiauskas priduria – vyriausybės tikinimas, kad Susisiekimo ministerijos iniciatyva, pagal kurią žurnalistams būtų vėl suteikta prieiga prie duomenų, grąžinta tobulinti, yra tik dalis tiesos. Iš tiesų, pasak Š. Černiausko, buvo priimti du sprendimai.

„Vienas sprendimas – įstatymo projektas iš tikrųjų grąžintas tobulinti. Tai buvo galima padaryti ir Seime jau prieš priėmimą komitetuose. Buvo atmestas Susisiekimo ministerijos siūlymas protokoliniu nutarimu paleisti kompensacinį mechanizmą žiniasklaidai – [...] mes neapibrėžtam laikui netekome prieigos prie registro duomenų. Todėl vyriausybė, švelniai tariant, nesąžiningai kalba apie tai, ką padarė“, – pabrėžia Š. Černiauskas.

Žurnalistams gauti informaciją draudžia, bet tą pačią informaciją apie juos ketina skelbti viešai

Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius įsitikinęs – baisiausia būtų tvirtinti, kad kilusi problema tėra techninis klausimas, nes tada kiltų diskusija, kiek už duomenų suteikimą turi mokėti žurnalistai ar kiti žmonėms.

„Tikslas – kad šie duomenys tarnautų visuomenės poreikiams. Juos tikrina ir valdžios institucijos, ir žurnalistai, kad profesionaliai parengtų straipsnį. Kolegos straipsniams tą medžiagą renka ne tik todėl, kad parašytų įdomiai, bet pirmiausia – kad parašytų teisingai, tiksliai, profesionaliai. Jeigu tokių duomenų neturėsi, bus labai daug spėlionių, labai daug pletkų, neteisingos informacijos“, – pabrėžia D. Radzevičius.

Jis atkreipia dėmesį – vien Lietuvos Respublikos Konstitucija numato, kad teisė rinkti ir skleisti informaciją gali būti apribota tik įstatymu. Kitaip tariant, tokia teisė valstybės piliečiams turi būti garantuota.

D. Radzevičius pateikia analogiją – jau keletą metų vyriausybė rengia registrą tame pačiame Registrų centre apie visuomenės informavimo priemones. Jame turėtų būti nurodyta informacija apie žiniasklaidos verslą, žurnalistų veiklą. Šis registras pradės veikti kitais metais.

„Viena iš pirmų sąlygų, apie kurią kalbėjo Kultūros ministerija, vyriausybė, kad tai bus viešas, nemokamas registras, kad visuomenė galėtų labai lengvai patikrinti, kaip gyvena žiniasklaida, kokius reklamos užsakymus gauna. Vyriausybė giriasi, kad apie žiniasklaidą visuomenė galės žinoti viską už dyką, bet staiga apie kitus juridinius asmenis arba nekilnojamą turtą lyg ir atsiranda sąlyga „galėtumėte žinoti, bet turite mokėti“, – pabrėžia D. Radzevičius.

Jo aiškinimu, tokiu būdu paminami tarptautiniai UNESCO, Jungtinių Tautų dokumentai. Priimta rezoliucija numato, kad teisinė informacija yra fundamentali demokratinės žmonijos teisė. Todėl, apmokestinus tokią valdžios institucijos informaciją, žmonės tos informacijos paprasčiausiai neturės.

Kalbinti pašnekovai tvirtina – žurnalistams teko prisitaikyti prie keliamų sąlygų ir už norimus gauti duomenis mokėti arba naudotis jau anksčiau gautais ir išsaugotais duomenimis.

„Mes jau daugiau nei tris savaites apskritai negalime prieiti prie duomenų. Žinoma, mes taikome tą praktiką, prieš kurią esame pastatyti, t. y. perkame duomenis. Ir LRT, kiek žinau, perka. Visi yra priversti pirkti tuos duomenis, bet ir tie duomenys, kurie prieinami už pinigus, riboti. Didelė dalis labai svarbios informacijos apskritai neprieinama. Iš esmės dabar esame priversti dirbti su tuo, ką turime prikaupę iš tų laikų, kai Registrų centras dar teikė informaciją neribotai“, – sako Š. Černiauskas.

Tą pačią patirtį išsako ir V. Beniušis. Jo teigimu, redakcija anksčiau Registrų centrui per mėnesį pateikdavo dešimtis užklausų. Žurnalistai, anot BNS vyriausiojo redaktoriaus, gali netgi tiksliai nurodyti, kokie duomenys kokiam straipsniui buvo panaudoti.

Vaidotas Beniušis
Vaidotas Beniušis
© DELFI / Karolina Pansevič

„Man atrodo, mes matome tiesiog labai tipinę biurokratinę situaciją, kai visi bando nusimesti atsakomybę nuo savęs. [...] Tas atsakomybės stumdymas vienam nuo kito tik rodo, kad tas tris savaites turbūt niekas iš esmės nepamąstė, kaip tai atsilieps žiniasklaidai, o kartu ir visuomenės teisei gauti informaciją“, – sako V. Beniušis.

LRT generalinė direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė pabrėžia – ši situacija dar kartą iliustruoja, kaip vis dėlto svarbu išlikti budriems ir situaciją stebėti tiek žurnalistams, tiek visuomenei: „Viena, ką politikai šneka viešumoje apie vertybes, apie demokratiją, apie žiniasklaidą, apie tiriamąją žurnalistiką, ir kita, kad iš tikrųjų mes susiduriame su nuolatiniais bandymais tą žiniasklaidos teisę vienaip ar kitaip apriboti įstatymais.“

Siūloma, kad LRT tarybą sudarytų valdančiųjų atstovai

Nuo sausio LRT valdymą, ūkinę bei finansinę veiklą tyrusi parlamentinė komisija trečiadienį patvirtino išvadas, kurias dar turės patvirtinti Seimas, tačiau politikai jau dabar siūlo keisti LRT tarybos narių skyrimo tvarką, valdymo struktūrą. Kai kurie žiniasklaidos atstovai, ekspertai ir teisininkai įžvelgia dar vieną bandymą kištis į žiniasklaidos laisvę ir konkrečiai į LRT veiklą.

LRT generalinės direktorės nuomone, tokiu siūlymu valdantieji diskreditavo visą savo tyrimą. Nors išvadose pateikiama nemažai vertingų patarimų ir pastabų apie tai, kaip buvo valdoma LRT, apie skaidrumo trūkumus, siūlymas įsteigti valdymą, anot M. Garbačiauskaitės-Budrienės, viską nubraukia.

Monika Garbačiauskaitė-Budrienė
Monika Garbačiauskaitė-Budrienė
© DELFI / Karolina Pansevič

„Tai kelia grėsmę LRT, mūsų nacionaliniam transliuotojui, kuris priklauso mums visiems, visai visuomenei [...]. Imkime, tarkime, iš pažiūros progresyvų ir nekaltą siūlymą įsteigti valdybą. „Valstiečiai“ remiasi akcinių bendrovių įstatymu ir jie nacionalinį transliuotoją tarsi vertina kaip kokius „Lietuvos geležinkelius“ ar kitą įmonę“, – sako M. Garbačiauskaitė-Budrienė.

Ji akcentuoja – niekas neprieštarauja, kad finansai turėtų būti tvarkomi skaidriai ar kad turėtų būti vykdomas skaidrus nacionalinio transliuotojo administravimas. Tačiau, generalinės direktorės pastebėjimu, yra kitų būdų nei siūlomi, kaip užtikrinti didesnį LRT skaidrumą ir geresnį valdymą.

Ji pateikia pavyzdį – valdžios atstovai siūlo steigti LRT valdybą, tačiau visiškai nenurodoma, kaip turėtų būti atribotos tarybos ir valdybos galios, kaip bus deleguojami nariai. Šiuo metu siūloma, kad narius turėtų skirti komisija prie vyriausybės. M. Garbačiauskaitės-Budrienės teigimu, tokia praktika buvo pritaikyta ir „Lietuvos geležinkelių“ atveju.

„Kas sudarė tą komisija? Premjerų patarėjai, ministerijų atstovai. Kitaip tariant, valdžios, vyriausybės atstovai – patarėjai ir tiesioginiai politikai. Visa geroji europinė praktika, visuomeninių transliuotojų praktika rekomenduoja, kad politikai būtų laikomi kuo atokiau nuo visuomeninių transliuotojų valdymo“, – tvirtina LRT generalinė direktorė.

Jos teigimu, vadovaujantis tarptautine praktika, tokių narių taryboje turėtų būti ne dagiau kaip trečdalis, tačiau valdžios siūlymas suka visai kita linkme. Be to, atkreipia dėmesį M. Garbačiauskaitė-Budrienė, siūlomas ir kitoks nei iki šiol tarybos narių rotavimas. Pagal naująjį siūlymą, skirtingai nei dabar, tarybos nariai priklausytų nuo valdžioje esančių politinių jėgų – joms pasikeitus, į tarybą ateitų rinkimus laimėjusių partijų paskirsti atstovai.

„Dabar galiojantis nesutampančių kadencijų principas geras tuo, kad valdžioje esantys politikai negali tiesiai deleguoti savo narių į dabartinę tarybą. Kai jie galės tai daryti, politizavimo grėsmė išaugs. Yra ir kitų siūlymų. Pavyzdžiui, padidintas Lietuvos radijo ir televizijos komisijos (LRTK) ar etikos inspektoriaus reguliavimas. Tai reiškia, kad institucijos mus turėtų pradėti vertinti kaip kažkokį kitą, išskirtinį transliuotoją visų transliuotojų ir visos žiniasklaidos kontekste. Man šie siūlymai kelia nerimą“, – pripažįsta M. Garbačiauskaitė-Budrienė.

D. Radzevičius antrina LRT generalinei direktorei ir atkreipia dėmesį – vien dėl tokių siūlymų didesnį nerimą dėl Lietuvos žiniasklaidos ėmė reikšti ir tarptautinės organizacijos. Tarptautinė organizacija „Reporteriai be sienų“ jau penkerius metus vertina Lietuvos situaciją žiniasklaidos laisvės atžvilgiu.

„Žinoma, palyginus su 2017 m. mes nenukritome, likome toje pačioje 36 pozicijoje, bet pats pirmas punktas apraše, kodėl Lietuvoje situacija iš esmės nesaugi, nurodo, kad politikai Lietuvos parlamente užsiima ne šiaip tyrimais, bet tyrimais, kuriais bandoma kištis į visuomeninio transliuotojo LRT veiklą. Vien tai yra signalas, kuris tarptautinėje erdvė iš karto rodo, kad Lietuvoje laisvei kyla pavojus“, – sako D. Radzevičius.

Jo nuomone, Lietuvoje jau ir dabar žiniasklaida neturi tiek laisvės, kiek galėtų turėti. D. Radzevičius skaičiuoja – iš 12 LRT tarybos narių net aštuonis skiria Seimas ir prezidentas. M. Garbačiauskaitė-Budrienė priduria – dar bent poros organizacijų nariai taip pat yra deleguojami per Seimą. Be to, LRTK ir etikos inspektorių, kuriems norima pavesti didesnes galias prižiūrint LRT veiklą, taip pat skiria Seimas.

Daugiau apie tai klausykitės įraše, kurį galite rasti čia.

Pagal LRT RADIJO laidą „LRT aktualijų studija“ parengė Vaida Kalinkaitė-Matuliauskienė.

www.lrt.lt

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją