Kas šiandien yra sunkiausia, atliekant tikrosios žurnalistikos misiją, – pasiteiravau Kyjive dirbančio J. Spirino.

– Sunkiausia šiandien organizuoti darbą, nes daugelis išsivažinėjo – dalis žmonių evakavosi, išvyko į užsienį, nesimatome gyvai. Anksčiau turėdavome kasdienius darbų planavimo susitikimus ir puikiai žinojome, kas ką daro, visi vienas kitą matė, jautė – esame viena didelė komanda. Dabar labai sunku, nes kažkas yra Lvove, kažkas Poznanėje, Austrijoje, Kyjive, ir tu nematai žmonių, bet viskas vyksta virtualiai, komunikuoti nėra lengva. Kiekvienas turi daug savų problemų, pavyzdžiui, įsikuria naujoje vietoje, reikia vaistų, reikia išvežti artimuosius, dingsta internetas – išlikti komanda sudėtinga, bet kol kas mums pavyksta. Taip pat labai sunku patikrinti informaciją: laikinai užimti miestai, daug šlamšto įvairiuose kanaluose, politikų įrašai, įvairūs pokalbiai.

Informacijos yra daug, ją reikia atidžiai tikrinti. Mes ir prieš karą tam skyrėme daug laiko, laukėme patvirtinimo iš mažiausiai trijų šaltinių. Taip, kartais nespėdavome su kitomis žiniasklaidos priemonėmis, bet dabar jau esame išmokyti automatiškai viską detaliai patikrinti. Labai sunku cenzūruoti save ir kiekvieną žurnalistą. Kai rašai apie karą kitame pasaulio krašte, tai yra viena, bet kai tavo šalyje vyksta karas, ir tu už ją kovoji, reikia viską vadinti savais vardais. Kovotojų nėra, bet yra rusų kariuomenė, jie žudikai, fašistai. Taip, žurnalistikos standartai yra svarbūs, bet dabar kalbame apie tai gyvensime ar ne, ir reikia viską sakyti taip, kaip yra.

Darbas ir yra tai, kas sieja su realybe

– Dabar dažnai atkreipiamas dėmesys į psichologinį aspektą, kad vien informacijos iš karo zonos girdėjimas apsunkina bet kokį darbą. Kaip visa tai išgyvenate, būdami įvykių centre, kaip atlaikote visą šį stresą?

– Tiesą sakant, velniai žino, kaip čia visi laikosi. Darbas ir yra tai, kas sieja su realybe, tai galimybė būti normaliu. Visada esi kažkuo užsiėmęs, rašai, planuoji dieną ir bandai ką nors nuveikti. Kai tik pradedi galvoti apie tai, kas vyksta aplinkui, stogas pradeda važiuoti. Visi prieškario prisiminimai šiandien atrodo kažkas nerealaus, tarsi viso to nebūtų buvę. Daugelis dabar gyvena rūsiuose, o mūsų redakcija ten ir dirba. Manau, kad reikia laikytis darbo, supratimo to, ką darai. Kai 4 milijonai žmonių skaito tavo tekstą ir tiksliai žino, kaip viskas vyksta iš tikrųjų. Visiškai ne taip, kaip informaciją pateikia Rusijos žiniasklaida ar nepatikimas TG kanalas. Svarbiausia – rūpintis skaitytojais, kuriems mūsų labai reikia, o mums – jų. Dirbsime savo darbą tol, kol tai bus įmanoma.
„Babel.ua“ vyriausiasis redaktorius Jevgenijus Spirinas bunkeryje, kur įrašinėja podcastus
„Kiekvieną kartą sukaukus sirenai esame priversti apsirengti ir bėgti į slėptuvę ar metro. Todėl dabar dirbame didžiuliame bunkeryje, tiksliau – rūsyje. Visus tuos, kas neišvyko surinkome į vieną vietą. Buitinės sąlygos atšiaurios, jei prireikia – miegame ant grindų, dalijamės pamainomis su kitais kolegomis. Išėjus į lauką ryški saulė apakina kaip kurmius...“

– Žinoma, bet koks darbas gali pasirodyti beprasmis, kai šalia miršta žmonės... Bet vis tiek reikia dirbti, kad pasaulis žinotų, girdėtų, išgirstų. Kokiomis sąlygomis dirbate, kokių techninių problemų turite?

– Šiandien labai sunku būti namuose, nes kiekvieną kartą sukaukus sirenai esame priversti apsirengti ir bėgti į slėptuvę ar metro. Todėl dabar dirbame didžiuliame bunkeryje, tiksliau – rūsyje. Visus tuos, kas neišvyko surinkome į vieną vietą. Šiuo metu turime internetą, ir viską, ko reikia. Deja, interneto greitis nėra labai didelis, o didelių vaizdo įrašų ir nuotraukų įkėlimas yra labai problematiškas. Turime fotožurnalistą, kuris fotografavo Charkivą ir jam labai sunku pasidalinti visa medžiaga, nes išvis nėra interneto.

Buitinės sąlygos atšiaurios, jei prireikia – miegame ant grindų, dalijamės pamainomis su kitais kolegomis. Jei kas nors užmiega, greitai perimame procesą. Dabar visi daro viską, kas ką gali.

Išėjus į lauką ryški saulė apakina kaip kurmius...
Babel.ua redakcija slėptuvėje

Patreon platformoje ketinate skelbti aktualiausias naujienas apie tai, kas vyksta Ukrainoje, apžvalgas ir istorijas. Kodėl jums reikėjo sukurti Patreon kanalą, ar siekiate platesnės auditorijos?

– Prasidėjus karui išnyko pagrindinės mūsų pajamos iš reklamos, buvome priversti ieškoti naujų pajamų šaltinių. Elektroninių mokėjimo sistemą „LiqPay“ turime, bet tai nelabai patogi priemonė donacijoms ir atsiskaitymams. Labai tikimės, kad auditorija padidės, ir tie, kurie išvyko į Europą ir Valstijas, kurie dabar yra saugūs – galės mums padėti finansiškai. Ir dėl Patreon jiems tai padaryti bus lengviau.

Deja, dabar Ukrainoje nėra elektroninių mokėjimų sistemos „PayPal“, tada ir pagalbos būtų kur kas daugiau. Karas sugriovė visus mūsų planus ir dabar chaotiškai bandome suprasti, kaip ir kiek galime ir mokėsime komandai.

Labai vertiname, kad šiandien daug savanorių yra pasiruošę mums padėti, tačiau bet kokiomis sąlygomis darbas turi būti apmokamas. Patreon gali mums labai padėti šiuo klausimu. Daugeliui žmonių reikia būsto, maisto, vandens, mes norime apmokėti kolegų darbą, kad jie galėtų patenkinti savo poreikius.

Portalo „Babel.ua“ Patreon kanalas ČIA.

Pripratę prie „parketinės“ žurnalistikos

– Naujienos bus pasiekiamos ir anglų kalba. Kokie jūsų lūkesčiai ir pagrindiniai tikslai?

– Neturime konkrečių lūkesčių, tiesiog esame nusivylę pirmaujančiais Vakarų leidiniais, iš kurių Ukrainos žurnalistai sėmėsi informacijos. Jie daug ko nežino, yra pripratę prie „parketinės“ žurnalistikos, nesupranta, kur yra Ukraina, kas tie ukrainiečiai, ir kaip jie čia kovoja. Jie nieko apie mus nežino, labai juokinga skaityti jų medžiagą.

Atėjo žurnalistas, padarė dvi nuotraukas ir rašo, kad Ukrainoje krizė, tai nesąmonė! Vyksta Trečiasis pasaulinis karas ir šimtai žmonių žūva abejose pusėse...

Paleidome anglišką svetainės versiją, kad Vakarų auditorija žinotų, kas čia iš tikrųjų vyksta, o ne tikėtų viskuo, kuo juos šeria laikraščiai, tinklalapiai, radijas ir televizija. Užsienio žurnalistai dažnai painiodavo gyvenviečių pavadinimus ir pozicijas, žmonių skaičių, o tai labai svarbu. Kasdien rašome draugams žurnalistams iš Europos, prašydami paimti iš mūsų patikimą informaciją, jie ja naudojasi. Mums svarbu, kad žmonės žinotų, kas iš tikrųjų čia vyksta. Mes nekonkuruojame su kitomis žiniasklaidos priemonėmis, esame čia, vietoje, ir sakome tiesą.
Po vakarykščio Kyjivo apšaudymo, netoli metro stoties "Lukyanovskaya" (Marijos Žartovskajos, Babel.ua žurnalistės nuotr.)

– Ar tikite informacijos galia, turbūt neverta klausti, bet koks, jūsų nuomone, žiniasklaidos vaidmuo šiandien, šiame kare?

– Mano manymu, tie, kas turi informaciją savo rankose, tas ir laimi. Šiandien informaciniame fronte įveikiame Rusiją, nes jie visiškai neturi ką parodyti, o mes turime viską. Yra daugybė rusų belaisvių vaizdo įrašų ir nuotraukų, sudegusios technikos, kurios kasdien sunaikinama šimtais. Faktai, duomenys mus pasiekia iš visų oficialių šaltinių, ir iš vietos žmonių.

Priešingai nei mes, jie traukia senuosius propagandinius Antrojo pasaulinio karo mitus, kurie niekam nebeįdomūs. Pasižiūrėjus jų transliacijas – nesąmonė! Netikri ekspertai, kurie neatsako už savo žodžius, sugalvoti informaciniai srautai, kurių niekas neklauso ir nežiūri.

Šiandien turime padrąsinti žmones, sakyti tiesą ir neleisti jiems nusiminti – mums viskas baigsis gerai.

Mums labai svarbu, kad šiandien Baltijos šalių žmonės neskaitytų, nežiūrėtų ir nesiklausytų rusiškų žinių. Jos yra visiškai melagingos, propagandinės ir nenaudingos. Taip pat svarbu, kad jūsų žiniasklaida pasakytų savo auditorijai, kad Ukrainos žmonės tiki jumis, jūsų parama, ir kad jūs, kaip Europos Sąjungos nariai, galite propaguoti mūsų idėjas ir interesus pasaulinėje arenoje. Jei nesustabdysime karo čia, jūsų šalys gali būti sekančios, ir karas tęsis.

Labai tikimės jūsų žurnalistinio palaikymo – dalinkitės mūsų naujienomis, pasakykite, kad mes čia, mes transliuojame, rašome, kuriame radijo programas, kovojame informaciniame fronte. Jūsų parama yra geriausia, ką jūs galėtumėt padaryti dėl mūsų!