– Nenorėdami išeiti iš komforto zonos, dažnai save pateisiname, jog jau turime darbą, savo pažįstamų ratą ir mums nieko netrūksta. Tad kodėl megzti naujas pažintis naudinga kiekvienam?
– Tiems, kurie mano, kad turi pakankamai kontaktų, visada sakau, kad galbūt taip ir yra. Teigiama, kad žmogus gali turėti apie 150 pilnaverčių kontaktų. T. y., kai žino, kas yra kontaktų tinklą sudarantys žmonės, kokie jų vardai ir kas jiems rūpi. Pilnaverčio pažinčių tinklo skaičius yra baigtinis. Tačiau jei apsiribojame tik dešimčia žmonių ir negalvojame, kas mus pažįsta, kuo savo žiniomis ar patirtimis galime būti vertingi savo bendruomenei ar kitiems žmonėms, tada apribojame galimybę pažinti ir dalintis.
Dėmesio verčiausias argumentas, kodėl reikia plėsti kontaktų ratą – galimybė išgirsti naujų idėjų, susipažinti su nauju požiūrio kampu ar problemų sprendimais. Kalbėdamiesi ir diskutuodami su kitais žmonėmis tam tikra tema daug atrandame ir suprantame, kiek žinome, ką turime pasakyti. Tai ne visada suvokiame būdami vieni. Tinklaveika yra ryšių su žmonėmis mezgimas, o mes esame socialiniai gyvūnai. Daug tyrimų patvirtina, kad sociumas yra svarbus tiek mūsų psichinei, tiek fizinei sveikatai. Taigi, išėjimas iš komforto zonos, kurioje ypač atsidūrėme po COVID-19 pandemijos, labai vertingas.
– Kokias baimes dažniausiai įvardija žmonės, kurie nenori ar bijo megzti naujas pažintis?
– Išskirčiau tris baimes. Viena iš jų – žmonės dažnai sako, kad yra introvertai. Tačiau svarbu pasakyti, kad retas iš mūsų yra tik introvertas ar tik ekstravertas. Esame šių abiejų asmenybės tipų junginys ir daug kas priklauso nuo situacijos, nuotaikos, energijos lygio, buvimo su pažįstamais ar nepažįstamais žmonėmis. Svarbu tai, kad žmonės, kurie sako, kad yra introvertai, gali labai kokybiškai kurti savo kontaktų tinklą. Galbūt netgi kokybiškiau nei ekstravertai. Introvertai pažintis geriau mezga bendraudami akis į akį – jie atidžiau klausosi, užduoda daugiau klausimų, įsigilina į žmogų, reflektuoja tai, ką apie jį sužinojo. Ilgainiui ši informacija gali susijungti į vadinamuosius taškus, kai susitikęs su kitais žmonėmis asmuo suvokia, kas kam galėtų būti naudingas ar įdomus ir ką vertėtų supažindinti.
Taip pat daugelis žmonių pasąmonėje bijo būti atstumti ir todėl nenori prieiti prie nepažįstamo žmogaus. Tūkstančius metų gyvenome gentyse, kur atstūmimas ir išmetimas reikšdavo mirtį, nes dėl įvairiausių priežasčių žmogus negalėdavo išgyventi vienas. Visa tai vyko taip ilgai ir buvo taip svarbu, kad tapo tarsi įrašyta į mūsų DNR. Svarbu suvokti, kad nors šiandien esame sociumo dalis, tačiau situacija nėra tokia dramatiška. Jeigu kas nors pasakys, kad jam neįdomu su jumis kalbėtis – tai nereiškia nuosprendžio. Noras nebūti atstumtiems mums pakiša koją, nes pirmiausia pagalvojame, kad su nepažįstamaisiais neturėsime nieko bendro.
Trečia priežastis – žmonės galvoja, kad tinklaveika dažniausiai yra susijusi tik su pardavimais, o į renginius reikia eiti tik tam, kad padalintum vizitines korteles ir papasakotum apie puikų produktą ar paslaugą. Tačiau mano filosofija, kuria gyvenu jau daugiau nei 10 profesinės karjeros metų, remiasi prielaida, kad tinklaveika apima davimą, dalijimąsi, klausymąsi ir galimybę savo kontaktais bei patirtimis būti naudingam kitiems žmonėms. Tai visiškai kitoks požiūris nei įprastai žmonių susiformuotas tinklaveikos įvaizdis.
– Ar yra žmonių, kuriems iš prigimties paprasta megzti naujas pažintis? O galbūt visiems to reikia mokytis?
– Iš tiesų, kai kurie žmonės natūraliau gali prieiti prie kitų, bet tai dažnai susiję su saviverte. Dažniausiai koją kiša mąstymas, kad visi kiti šiame kambaryje už mus yra geresni ir protingesni. Tai iš dalies būdinga ir man pačiai, tačiau visi mokomės bei tobulėjame. Beveik visuose mano ankstesniuose darbuose man tekdavo bendrauti su nepažįstamais žmonėmis. Ilgainiui supratau tam tikrus praktinius principus, o perskaičiusi įvairius šaltinius įsitikinau, kad tą patį sako ir teorija.
Kai kalbuosi su kitais žmonėmis apie tinklaveiką, labai dažnai jų pasakojimuose girdžiu tai, kas būdinga ir man. Tačiau eidama į renginį išsikeliu sau tikslą prieiti prie dviejų nepažįstamų žmonių, nors dažnai labai daug ką jau pažįstu ir norisi pabendrauti su pažįstamais žmonėmis. Labai svarbu sutvirtinti ryšį, bet reikia ir truputėlį save išstumti iš komforto zonos. Tereikia praktikos, sąmoningumo, tinkamo formato bei vietos – ir kiekvienas gali ugdyti šį įgūdį.
– Kokius namų darbus prieš keliaujant į renginius, kuriuose galime užmegzti naujus ryšius, rekomenduotumėte atlikti?
– Kartais pritrūksta laiko ir einame į renginį neturėdami lūkesčių tik todėl, kad pakvietė kolegos ar gavome bilietą. Natūralu, kad neturėdami tikslų kartais pražiopsome galimybes. Tačiau galime numatyti daug tikslų – pasikalbėti su partneriais, klientais, potencialiais darbuotojais ar darbdaviais.
Kitas namų darbas – prieš renginį pasidomėti, kas bus jo pranešėjai, prie ko iš jų būtų įdomu prieiti ir pakalbinti, paklausti nuomonės ar padėkoti už įdomų pranešimą. Naudinga pakalbėti su 1–2 žmonėmis, pasiūlyti susijungti „LinkedIn“, nes niekada nežinome, kur mus gali nuvesti gyvenimas ir kokiame jo etape ši pažintis gali būti vertinga.
Taip pat verta pagalvoti, kokios užkalbinimo frazės skambėtų natūraliausiai. Be to, prieš einant į renginį, galima iš anksto parašyti pranešėjams ir pasiteirauti, ar renginio metu sutiktų šnektelėti ir išgerti puodelį kavos. Tai irgi namų darbas. Taigi, minimalus planas – apskritai pagalvoti, ką mažiausiai ir daugiausiai norėtumėte parsinešti iš renginio ar pasidalinti su kitais.
– Kokias klaidas megzdami kontaktų tinklą dažniausiai darome?
– Kartais žmonėms būna svarbiau kiekybė nei kokybė. Visgi, renginiuose ne visada pavyksta turėti gilesnių pokalbių, nes pagal tinklaveikos etiką, negalime žmogaus užspiesti į kampą ir kalbinti pusvalandį. Jis taip pat gali turėti kitų tikslų. Taigi, 10–15 min. trukmės pokalbis yra normalu.
Manau, kad didžiausia klaida – eiti į renginį su mintimi kalbėti tik apie save. Žinoma, reikia mokėti save pristatyti, t. y. papasakoti, ką veikiate, kas jums įdomu ir aktualu. Dažnai žmonės kuklinasi, tačiau tai be galo svarbu. Visgi kartais pamirštame ir tai, kad reikia mokytis klausytis ir girdėti, ką sako kiti pašnekovai. Galite atlikti eksperimentą – jei einate į renginius ar bendruomenės susibūrimus, pabandykite įsijausti į žurnalisto vaidmenį ir susitikus su žmonėmis įsigilinti į tai, ką daro jie. Pokalbį galima pradėti nuo pasiteiravimo, kaip patinka renginys, ką žmogus mano apie pranešėjus ar tuo metu viešojoje erdvėje aktualias temas. Vėliau galima domėtis ir gilesnėmis tam tikros industrijos žiniomis ar net klausti patarimo.
– Kartais žmonės nerimauja ne tik dėl to, kaip išdrįsti prieiti prie nepažįstamojo, tačiau ir kaip pabendravus 10–15 min. mandagiai užbaigti pokalbį. Kokias pokalbio užbaigimo strategijas rekomenduotumėte?
– Jei susibendravę su žmogumi nenorite užbaigti pokalbio, nes matote, kad jis bijo pasilikti vienas – sveikinu, esate jautrus ir empatiškas žmogus. Tačiau tai neturėtų kišti kojos jūsų planui. Svarbu gerbti savo laiką. Žinoma, jei su vienu žmogumi labai įdomu ir smagu bendrauti, verta pagalvoti, kad galbūt neapsimoka bėgti ir užmegzti kitų paviršutiniškų kontaktų.
Kita vertus, jei matote, kad turite kitų planų ir tikslų pakalbinti vieną ar kitą žmogų, o šis pokalbis jau išsisėmė, tai nėra pašnekovo atstūmimas. Ilgai prie to pratinausi ir aš pati. Dabar ištaikiusi progą, žmogui pabaigus mintį, pasakau jam, kad jaučiu, jog galėtume pasikalbėti ir išsamiau, bet matau, kad pertraukos laikas skrieja į pabaigą, o aš būtinai turiu pabendrauti su dar vienu žmogumi. Taip pat padėkoju už pokalbį ir kviečiu susijungti „LinkedIn“. Taip pasakome tiesą, kad buvo iš tiesų įdomu pakalbėti, bet reikia nuveikti ir kitus dalykus.
Pasitaiko ir juokingų situacijų, kai žmonės apsimeta, kad jiems kažkas skambina, turi nueiti į tualetą ar išeiti iš konferencijos, nors po valandos vėl susitinka tą patį pašnekovą koridoriuose. Niekada neverta meluoti – tai bendra gyvenimo taisyklė. Geriau būti tuo, kuo esate, ir sakyti taip, kaip yra. Svarbu ir tai, kokia forma tai pasakote kitam žmogui.
Idealiausia, jei konferencijoje matote daugiau pažįstamų žmonių, su jais supažindinti ir pašnekovą. Visada smagu prieiti prie žmonių rato, iš kurių bent vieną pažįstame, o 2–4 dar ne. Paklausę, ar nesutrukdysime, galime prisijungti ir pasiteirauti, apie ką jie kalbasi. Dažniausiai žmonės pakviečia prisijungti ir tai būna puiki proga susipažinti su kitais nepažįstamaisiais. Kartu tai galimybė prisiimti sujungėjo vaidmenį, t. y. suvesti žmogų su kažkuo kitu. Apskritai gyvenime visada galime priimti tokią jungėjo misiją dalintis kontaktais ir padėti žmonėms. Man atrodo, tai yra didžiausia ir aukščiausia tinklaveikos forma. Įvaldytas šis įgūdis tampa gyvenimo būdu.
Lektorės K. Stankutės-Jaščemskienės mokymus apie tai, kaip megzti naujus ryšius rasite „Go Forward Academy“.
