Žiūrint Jūsų darbus atrodo, kad kiekvienas jų – kaip trumpametražis filmas. Ar tai yra bendra reklaminių klipų tendencija, ar toks Jūsų stiliaus išskirtinumas? Manote, tokios reklamos veikia efektyviausiai?
Man nesvarbu, ar aš kuriu trumpametražį filmą, ar reklamą, visada galvoju apie tą patį – kaip papasakoti istoriją. Kad tai padaryčiau taip gerai, kaip tik galiu, turiu galvoti tiek apie patį pasakojimą, tiek apie vizualiąją dalį. Juk kai jūs einate į kino teatrą, norite visiškai įsitraukti į filmą ir pamiršti apie save pačius, lyg būti tame filme. Tam tikra prasme aš bandau pasiūlyti žiūrovui tokią pačią patirtį, net jei istorija bus rodoma tik 30 ar 90 sekundžių. Mano darbo tikslas visada yra maksimaliai paveikti žmogaus jausmus.
Tikite, kad tai padeda parduoti? Auditorijai, žinoma, įdomu žiūrėti tokius klipus, bet kaip jie gali juos paskatinti veikti?
Tikiu tuo, kad filmas apskritai yra labai galingas įrankis, kurį galima naudoti. Galbūt Jūs matėte mano kurtą trumpametražį filmą „Dear Daddy“ – jis surinko daugiau nei 400 milijonų peržiūrų, kaip sakoma, tapo virusiniu. Šį filmą kūriau pro bono, bet buvo labai malonu matyti, kiek daug žmonių pasaulyje jis paveikė. Neįtikėtinas jausmas.
Bet kokioje užduotyje, kurią gaunu, ieškau emocijų. Pavyzdžiui, kalbant apie darbą kuriant „Telia“ reklamą, man patiko istorijoje slypinti emocija. Aš, švedas, mažai žinojau apie Lietuvos istoriją, turėjau šiek tiek studijuoti pats, taip pat prašiau prodiuserių surinkti kuo daugiau informacijos. Kai sužinojau apie Baltijos kelią, man tai atrodė kažkas neįtikėtino. Pamačiau, kaip tiek daug žmonių išeina į vieningą taikų judėjimą, ir tikrai norėjau tai parodyti pačiu nuoširdžiausiu būdu kaip tik sugebėjau. Manau, kad kiekvienam, kuris buvo to proceso dalis, kuris prisimena išsilaisvinimą iš Sovietų Sąjungos, tai turėtų labai daug reikšti. Labai tikiuosi, kad kiekvienas, kuris dalyvavo tuose įvykiuose, žiūrėdamas šį klipą pasijus lyg šiek tiek aukštesnis, ir didžiuosis ta akimirka.
Be to, mes taip pat įpynėme meilės istoriją, nes, žinote, jas mėgsta visi. Kaip gali būti kitaip? Aš jas mėgstu. Taigi, sujungėme meilės istorijos elementus ir Baltijos kelio magiją, taip pat Europos krepšinio čempionato laimėjimą. Žinau tą jausmą, kai esi maža šalis ir laimi reikšmingą apdovanojimą – tai labai ypatinga akimirka. Švedijoje ją patyrėme kažkada laimėję futbolo čempionatą, bet tai buvo labai seniai.
Kai kuri reklamą, skaičiuoji, kokius elementus įtraukti, nes turi papasakoti istoriją per labai trumpą laiką: turi staigiai įtraukti žiūrovus ir iškart ištraukti pačią akimirkos esmę. Aš labai didžiuojuosi šia „Telia“ reklama, nes visi, su kuriais bendradarbiavome – prodiuseriai, grimeriai, fotografai ir daugybė kitų – labai sunkiai dirbo, kad pasiektume rezultatą, kokio norėjome. Tad labai didžiuojuosi šiuo darbu ir tikiuosi, visi žiūrintys šią reklamą pasijus taip pat.
Sakėte, domėjotės Lietuvos istorija. Pats pasirinkote momentus, kuriuos reikia rodyti reklamoje, ar patarė lietuviai?
Ne, istoriją aš gavau iš agentūros (agentūros „Autoriai“ – red. pastaba) ir šios akimirkos jau buvo įrašytos, bet tam, kad visapusiškai jas suprasčiau ir galėčiau kuo geriau jas perteikti, turėjau pats atlikti tam tikrą tyrimą. Peržiūrėjau daug senų nuotraukų, filmuotos medžiagos iš Baltijos kelio ir bandžiau perteikti tą jėgą, kurią pajutau.
Manote, veiksmingiau reklamoje pasakoti tokio tipo istorijas, o ne tiesiog pristatyti produktą?
Taip, manau. Žinote, yra tiek daug skirtingų produktų, tiek dalykų, apie kuriuos galima kalbėti. Ir kampanijos turi būti skirtingos. Manau, kiekvienas prekės ženklas turi turėti savo įvaizdines kampanijas, kuriose parodo savo vertybes. Žinoma, kiekviena kompanija taip pat turi turėti ir kitokio tipo reklamas, skirtas tiesiog parduoti produktams. Bet tikrai tikiu filmais, kurie gali paveikti žmones papasakojant istoriją, kaip šiuo atveju tai daro „Telia“. Aš tikiuosi, kad tai padės „Teliai“ augti kaip prekės ženklui, nes aš pats mėgstu tiek kurti istorijas, tiek jas žiūrėti. Dažnai kai matai gerą istoriją, jos neturi nieko bendro su produktu, kuris yra parduodamas. Jose labiau parduodama idėja, daroma emocinė įtaka. Tikiuosi, kad man šiuo atveju pavyko tai padaryti.
Kalbant plačiau nei apie šią reklamą, kaip Jūsų darbą keičia tai, kad dabar dažnai pirmiausia galvojama apie tai, kad reklama bus internete, o ne televizijoje? Kaip Jūsų minėtas darbas „Dear Daddy“, kuris trunka apie 5 minutes – rodyti televizijoje būtų tiesiog per brangu, o internete gali rodyti kokios tik nori trukmės reklamas. Ar tai palengvina Jūsų darbą?
Taip, šią tendenciją pastebiu vis labiau. Man tenka dirbti visame pasaulyje, ir vis rečiau būna taip, kad tu turi kažkokį laiko limitą, 30, 60 ar 90 sekundžių. Dabar tiesiog galvojama kaip sukurti filmą taip gerai kaip tik įmanoma ir kaip kuo geriau perteikti istoriją, nesvarbu, ar tam tau reikėtų minutės ar penkių. Jei tik istorija gera, emociškai paliečianti žmones, jie ją žiūrės iki galo, net jei ji truks penkias minutes. O jei darai kažką, kas neveikia žmonių, jei jiems nerūpi, ką tu sakai, jie išjungs per tris sekundes.
Apskritai manau, kad ateityje vis mažiau žiūrėsime reklamas taip, kaip tai darome dabar: tai turės būti kažkas, ką tu pasirenki žiūrėti internete. Tas pats tinka ir televizijai. Jei tu žiūri reklamą ir tau ji nepatinka, tu tiesiog pradedi kažką veikti savo telefone, kalbiesi su šalia esančiais žmonėmis ar veiki ką nors kitą. Mano tėvai yra paskutinė karta, kuri žiūri reklamas taip, kaip mes tai darėme prieš dešimt metų.
Kai kuriate reklamas, kada suprantate, kad tai bus gera reklama? Skaitydamas scenarijų, parodydamas kažkam ir stebėdamas reakcijas?
Žinote, man, kaip režisieriui, sekasi, nes aš galiu rinktis. Jei man patinka scenarijus, aš imsiuosi istorijos pasakojimo, o jei ne – ne. Kartais iš to scenarijaus tenka daug išmesti, galbūt net daugiau nei pusę medžiagos, bet turi būti už ko užsikabinti. Bet jei matau gerą scenarijų, nuo kurio galiu pradėti, tada žinau, tai bus geras filmas, o aš, kaip vairuotojas, galiu nuvežti jį tinkama kryptimi. Tik svarbu suprasti, kad filmų kūrimas yra visiškai komandinis darbas ir visi turi jaustis judantys viena kryptimi, nes kitaip nieko gero nesigaus.
Lietuvos masteliu ši „Telia“ reklama gana brangi. Ar vis dar verta daug investuoti į reklamos filmavimą? Yra manančių, kad pakanka geros idėjos, o tada galima filmuoti kad ir labai paprastomis kameromis ar net mobiliaisiais telefonais.
Manau, kai pažiūrėsi reklamą, atsakysite pati (juokiasi). Taip, technologijos nuėjo ilgą kelią, bet iš prastos medžiagos vis tiek nieko gero nepadarysi. Idėja, žinoma, visada bus svarbiausia, ir nors galėjome ir ją nufilmuoti kad ir telefonu, bet tada būtų labai daug apribojimų, o man norisi, kad kai kažką žiūri, tai būtų turtinga patirtis kalbant tiek apie vaizdą, tiek apie garsą, tiek apie pačią istoriją. Šioje reklamoje yra tiek daug epinių scenų, kurios, tikiuosi, daug reiškia Lietuvos žmonėms ir mums reikėjo parodyti didelę dramą. Tai yra apie didžiavimąsi būnant lietuviu.
Turite patarimų Lietuvos reklamos kūrėjams?
Nežinau, ar aš tinkamas žmogus dalinti tokius patarimus. Tačiau aš tikiu, kad kūrybiškumas yra labai galinga jėga, ir turint gerą idėją, reikia ja tikėti ir už ją kovoti. Visada bus žmonių, kurie bandys sumenkinti jūsų idėjas, siūlys eiti saugesniu keliu, bet kai renkiesi saugius kelius, iš to niekada nesigauna kažko labai gero. Mano patarimas Lietuvos reklamos kūrėjams yra kautis už kūrybiškumą ir nepasiduoti.
„Telia“ reklamą kūrė:
Kūrybinė agentūra: „Autoriai“
Scenarijus: Autoriai, V. Chlebinskas
Gamybos kompanija: „Some Films“
Režisierius: Jakob Strom
Operatorius: Anders Flatland
Dailininkas: Nerijus Narmontas