Lietuvos dizaino agentūra „Andstudio“ sugalvojo avantiūrą – kelioms savaitėms savo darbo vietomis susikeitė su Italijoje veikiančia studija „Muttnik“. A. Paukštė dalijasi pastebėjimais apie abiejų šalių reklamos rinką, „workation“ naudą ir dalykus, kuriuos kitąkart, viešėdamas svetur, pakeistų.
– Kaip kilo mintis su kita agentūra mainytis vietomis?
– Mūsų studija gana daug keliauja, pavyzdžiui, Kalėdas šventėme Taline, ir kad kelionė nebūtų tik pramoginė, ten nusprendėme aplankyti keletą studijų ir agentūrų. Grįžę į Lietuvą pamatėme, kad tas studijas palietėme, bet nieko normaliai neapčiuopėme.
Nusprendėme, kad būtų įdomu pabandyti pabūti ilgiau ir labiau įsijausti, drauge padirbėti, apsilankyti kitoje šalyje. Po pusės metų išsiuntėme apie 100 laiškų įvairioms Europos agentūroms, kuriuose prisistatėme, paaiškinome tikslus. Rimtai atsišaukė penkios, nes buvo daug derinimų. Tada su jomis bendravome, bet didžiausią entuziazmą rodė Florencijoje esanti studija „Muttnik“. Žiemą ten apsilankėme, susipažinome, o vasarą jau apsikeitėme vietomis. Mes išvažiavome dviem su puse savaitės į Florenciją, jie atvažiavo čia, į Vilnių.
– Koks buvo jūsų „workation“ tikslas?
– Iš pradžių svarstėme keistis darbais, bet tai pasirodė sudėtinga, nes klientai būtų šoke, jei pasikeistų komanda. Tad apsiribojome pagrindiniais tikslais – organizavome susitikimus. Jie susitikinėjo su įvairiais žmonėmis čia, o mes – ten. Kvietėme bendruomenę susisiekti su į Lietuvą atvykusia komanda, tada „Muttnik“ čia susitikinėjo su kūrėjais. Tą patį jie padarė ir mums. Komunikavome su agentūra „Monogrid“, pavieniais iliustruotojais, tai buvo labiau „networkingas“.
– Jie specializuojasi galerijų, muziejų ir apskritai meno rinkoje. Tai labai siaura sritis, tačiau Florencija – pilnas kultūrų ir muziejų miestas, tad jie atradę savo nišą.
Iš viso to, ką iš pradžių apie juos pamačiau interneto aprašymuose, galvojau, kad jie žinomi visoje Italijoje. Tačiau ten segmentuota rinka, todėl sunku „išeiti“ iš miesto ribų. Jie džiaugiasi klientais iš Milano ir pan., nes Italijoje rinka uždara netgi miestų aspektu.
– Kokia Italijos reklamos rinka? Kokius skirtumus įžvelgiate tarp Lietuvos reklamos rinkos ir Italijos?
– Tikriausiai rinkos dydis padarė didžiausią įspūdį. Kadangi yra didesnis kiekis agentūrų, daugiau ir susiskirstymo. Agentūros Milane dirba su mada, bendradarbiauja su prekės ženklais, Florencijoje viskas daugiau krypsta į meną ir galerijas. Romoje dominuoja pramonė. Pasirodo, jos labai susiskirstę. Jei dirbi Šiaurės Italijoje, klientus iš Pietų Italijos gauti kur kas sunkiau. Atrodo, kad šalis turi didelę rinką, bet turi ir savo taisyklių – reikia orientuotis į vieną sritį, kad būtum geresnis už kitus.
Tiesa, rinka atneša ir didesnių klientų, kurių mes neturime čia. Gali pasigirti, kad dirba ir su „Google“, ir su „Apple“.
– Ar dabar kažkaip kitaip žvelgiate į Lietuvos reklamos rinką, žinote, ką norite tobulinti ir joje, ir savo veikloje?
– Vienas iš tų kampų – minėti susitikimai. Florencija – mažas miestas, bet bendruomenė ten susivienijusi, nuolat šneka ir bendradarbiauja. To pasigendu Lietuvos rinkoje, kai pamažu silpsta vienijančios organizacijos. Trūksta pašnekesio, nes bendra strategija ir didesnis bendradarbiavimas, labiau koordinuoti ėjimai galėtų išjudinti rinką. To ir pasimokiau.
– Kokie įspūdžiai po beveik trijų savaičių Florencijoje?
– Galime teigti, kad tai, ką matome ant mūsų darbo stalo, yra nulemta to, kas mes esame ir kokioje aplinkoje šiuos darbus nudirbome. Pradedant nuo rytinės kavos, dviračio mynimo į darbą Florencijos gatvių karuselėje, baigiant vakariniais muziejais, nesibaigiančiais parkais ar vyno taure ant šaligatvio. Visi šie dienos patyrimai turi tiesioginės įtakos ne tik mums patiems, bet ir mūsų kūrybai. Šiandien sunku atsakyti, kokia forma pasireikš šio apsikeitimo pasekmės, tačiau nedvejojame, kad rezultatas bus teigiamas.
– Ką iš Florencijos, jei galėtumėte, parsivežtumėte į Lietuvą?
– Po trijų dienų ateina suvokimas, kad visko namo neparsiveši. Viskas yra taip, o ne kitaip, tik dėl to, kad yra ten, kur turi būti. Gali grūsti į lagaminą prosciutto kumpius ir rūšinę kavą, tačiau tik tiek ir sutilps. Bet yra keli dalykai, kurie telpa ne į lagaminą, o į mus pačius. Tai – įkvėpimo ir motyvacijos krūva avansu ir visiems metams į priekį, naujos pažintys ir vizualūs, didingo Florencijos miesto įkvėpimai.
– Ar radote Florencijoje naujų partnerių, su kuriais pradėsite veiklą?
– Su jais buvo sunkiau. Kai tik jiems skambindavau ir klausiau, kaip sekasi, visą laiką sakė, kad „very productive“ (liet. labai produktyvus). Mūsų studija įsikūrusi Valakampiuose, pakrantėje, jie įsikūrę centre, Florencijoje, ten dinamiškesnė aplinka. Didžiąją laiko dalį jie buvo izoliuoti nuo miesto, tad susikoncentravo į darbą, mėgavosi tyla, nes jų biure daug triukšmo, pagrindinė turistų gatvė, šurmulys.
Studijos vieta ir nuotaika yra pusė potyrio, kuris dėlioja mūsų apsikeitimo įspūdį. Šiuo atveju, studijų aplinkos yra labai skirtingos. Miško garsus pakeitė klegantys turistų srautai, landžiojantys miesto gatvėmis. Prakaitą mušantis keturiasdešimties laipsnių karštis, kovojantis su burzgiančiais ventiliatoriais. Ir, žinoma, geros kavos kvapas, kurį sutiksi ant kiekvieno kampo. Jei bandysime lyginti „Andstudio“ pasaulį su „Muttnik“, tikrai nepavyks. Abu labai skirtingi, bet abu labai geri.
– Kokią įtaką apsikeitimo projektas turės verslo plėtrai?
– Šis projektas prie verslo kūrimo prisideda keliais aspektais. Visų pirma, tai geriausia komandos ugdymo ir bendradarbiavimo patirtis, kuri mums nutiko. Komandos vienybė padės įveikti net sunkiausius darbus, užkritusius ant mūsų pečių. Taip pat projekto metu turėjome džiaugsmo susitikti ir rankas paspausti daugybei savo srities profesionalų. Tai akis atmerkiančios ir nuostabą keliančios technologijos, kurias nekantraujame išbandyti bendruose projektuose ateityje.
– Jei turėtumėte galimybę, be to, minėjote, kad mainus kartosite, ką pakeistumėte šiuo atveju?
– Vienareikšmiškai. Būti kitur tikrai padeda, nes pradedi matyti viską iš kitokių kampų, galvoti kitaip. Iš komandos pusės irgi – viena yra atvažiuoti į darbą ir prabūti nuo 9 iki 18 val, kita – gyventi kartu, būti nuo ryto iki vakaro, nuolatos bendrauti ir dalintis idėjomis. Trečia – įspūdžiai, miesto matymas ne iš turistinės, o kasdieninės pusės. Iš visų šių aspektų visiškai pasiteisinęs dalykas. Darbų daugiau nepadarėme, bet jų kokybė ir grąža, juntama komandos, tai atperka.
Kaštų prasme vėlgi gerokai sutaupome nei daryti tradicinį „workation“ – jis dar nėra populiarus, tad turiu omenyje, kad labiau apsimoka mainytis agentūromis, nei išsipirkti viešbutį. Padėjome vieni kitiems rasti gyvenimo vietą, apsikeitėme sąrašais, ką aplankyti. Sutaupėme.