Satjiv Singh Chahil – žmogus, kurio patirties pakaktų ir keliems įspūdingiems gyvenimams. Gimęs Indijoje, jaunystėje išvykęs į Jungtines Amerikos Valstijas, jis buvo vienas iš tų, kurie padėjo pagrindus Silicio slėnio formavimuisi. Per savo karjerą jis dirbo garsiausiose technologijų kompanijose – IBM, „Xerox“, „Apple“, kurioje ėjo rinkodaros vadovo pareigas, ir daugelyje kitų. Dabar, jau išėjęs į pensiją ir nebedirbantis su korporacijomis, didžiąją savo laiko dalį jis skiria labdarai, ir apgailestauja, kad Silicio slėnis pamiršo, kokie iš tiesų buvo jo tikslai.

Gyvenate Kalifornijoje, turite labdaros fondą Indijoje, tad buvo gana netikėta sutikti Jus Vilniuje. Ką veikiate Lietuvoje?

Tiesą sakant, viena po kitos susidėjo net kelios priežastys. Prieš 46 metus Amerikoje mokydamasis tarptautinėje mokykloje turėjau klasiokę, lietuvę Ramunę Ambrazaitis – jos pravardė buvo Moonie. Toje mokykloje mokiniai buvo iš visų pasaulio kampelių, bet Moonie sugebėdavo taip pasakoti apie Lietuvą, kad atrodė, lyg tai yra pati svarbiausia vieta pasaulyje, todėl aš visada norėjau čia atvykti.

Vėliau, praėjus daugybei metų, Richardo Bransono saloje aš sutikau Vladą Lašą. Jis man pasirodė tikras Silicio slėnio tipo žmogus – aš visada sakiau, kad buvimas Silicio slėnio žmogumi yra ne apie tai, kur tu gyveni, o apie tai, kaip tu mąstai. Kai sužinojau, kad jis yra iš Lietuvos, jis mane dar labiau sudomino. Jis man pasakojo, kad Lietuvoje yra labai daug inovatyvių, verslių žmonių – bet tai Jūs žinote geriau už mane.

Galiausiai mano vienas draugas iš Miuncheno, kuris kažkada manęs buvo prašęs prisijungti prie patarėjų tarybos „Mercedes“ kompanijoje, papasakojo apie Lietuvoje dirbančius programėlės „Rider Mobility“ kūrėjus ir paklausė, ar man įdomu. Kadangi Lietuva mano širdyje jau turėjo ypatingą vietą, nusprendžiau atvykti.

Nors, tiesą sakant, kai paskambinau savo asistentei Kalifornijoje ir paprašiau nupirkti bilietus į Lietuvą, ji labai nustebusi klausė kodėl, ir turėjau paraidžiui jai sakyti Vilniaus pavadinimą (juokiasi). Tačiau atvykęs čia iš naujo pajutau pagarbą Lietuvai ir tam, kaip, būdama tokia maža šalimi, ji sugebėjo išsaugoti savo kalbą ir kultūrą. Tai išties įkvepiantis pavyzdys.

Kuo Jūs pats šiuo metu užsiimate: dirbate kaip nepriklausomas konsultantas?

Taip, aš nustojau dirbti su korporacijomis maždaug prieš devynerius metus. Tuo metu mano tėvai iškeliavo Anapilin ir aš perėmiau vadovavimą labdaros fondui Indijoje, kurį buvo įsteigęs mano tėvas ir kuriam jis vadovavo apie penkiasdešimt metų. Tėvas man kadaise sakė: Silicio slėnis buvo tau toks geras, prašau, paimk iš jo geriausia, ką gali, kad panaudotum tas žinias skurdžiausiose Indijos vietose. O mama man kalbėjo, kad turėčiau pusę to, ką uždirbu, atiduoti labdarai. Aš skiriu 80 proc., nes supratau, kad mano misija gyvenime yra filantropija.

Aš stengiuosi mažinti skaitmeninę atskirtį ir diskriminaciją lyties atžvilgiu. Noriu, kad jaunos mergaitės irgi mokytųsi technologijų, gautų skaitmeninių žinių – tai tapo mano aistra. Apskritai noriu padėti verslams, atnešantiems į rinką tokias inovacijas, kurios padeda žmonijai: ar per sveikatos apsaugą, ar per švarias technologijas, ar per kitas sritis. Manęs nedomina tokie tikslai, kaip parduoti daugiau „Coca Colos“ ar cigarečių – domiuosi geresniais dalykais, ir labai džiaugiuosi, kad esu apsuptas labai padorių, motyvuotų žmonių, iš kurių galiu mokytis.

Manote, kad technologijos gali padėti išspręsti visuomenės problemas?

Technologijos gali padėti išspręsti labai daug visuomenės problemų, bet tuo pačiu metu technologijos kuria problemas, kurios man kelia didelį nerimą. Man pasisekė būti Silicio slėnyje dar prieš tai, kai jis tapo Silicio slėniu. Prisimenu, kad žmonės, kurie kūrė Silicio slėnį, buvo idealistai, kėlę sau socialinius tikslus.

Kaip tai atrodė?

Pabandysiu papasakoti Jums per savo pavyzdį, kaip atrodė mano gyvenimo kelionė. Savo karjerą aš pradėjau IBM, kur dirbau su informacinėmis sistemomis, vadybos kontrole, duomenų procesais. Tuo metu JAV Vakarų pakrantėje visur buvo vadinamieji gėlių vaikai, skelbiantys šūkį „mylėkimės, o ne kariaukime“ (angl. make love, not war), skambėjo nauja rokenrolo muzika – vyravo labai miela aplinka. Mus, mokslininkus, esančius Kalifornijoje, kurią jie vadino kairiąja pakrante, vadindavo kontrkultūra.

Po darbo IBM aš perėjau į „Xerox“, technologijų pionierius, kurie kūrė tas technologijas, kurias vėliau Steve Jobsas pristatė pasauliui. Ten iš tiesų buvo rimtai dirbama su mokslu, talentingiausi pasaulio protai suko galvas, kaip pagerinti žmonių gyvenimą, kaip padaryti jį paprastesnį. Jie turėjo misiją, ir ji tikrai nebuvo apie tai, kaip užsidirbti pinigų – jie galvojo, kaip padaryti pasaulį geresne vieta.

Taigi, kai dirbau „Xerox“, mano biuro kaimynas buvo Joe Becker – poliglotas, mokantis daugybę kalbų, taip pat kompiuterių mokslininkas. Jam ramybės nedavė idėja, kad kompiuteriai turėtų būti nepriklausomi nuo kalbos. Jis kalbėjo apie tai, kad visos kalbos ir visos kultūros turėtų klestėti, gaudamos naudos iš technologijų. Taigi, galiausiai jis sukūrė standartą, vadinamą unikodu, kuris leidžia pritaikyti kompiuterines programas daugeliui kalbų. Taigi, jis buvo mokslininkas, o aš buvau atsakingas už rinkodarą, ir mes bendradarbiavome skleisdami šį standartą pasauliui.

O tada pasirodė „Apple“, kurie pasamdė mane ir visą mano komandą. Vėlgi, kalbėjomės apie tai, kad mūsų misija yra pagerinti žmonių gyvenimą, sukurti technologijas, kurios padėtų žmonėms komunikuoti, o ne tokias, kurios kontroliuotų jų gyvenimą. Taigi, iš pradžių „Apple“ fokusavosi į švietimą, vėliau – į dizainą, kūrybiškumą, jų šūkis buvo „Galia būti geriausia savo versija“ (angl. „Power to be Your Best“).

Per beveik dešimt metų „Apple“ (S. Chahil dirbo „Apple“ 1988-1997 m. – red. pastaba) man teko galimybė pradėti jų verslą Japonijoje, įkurti naują multimedijų skyrių, kuriame ieškojome būdų, kaip sukurti daugiausiai naudos apjungiant kompiuterių, televizijos, kino, žiniasklaidos galimybes. Laikui bėgant, mes tapome technologijų pasaulio epicentru. Mums tai buvo labai keista, nes viskas prasidėjo kažkur Kalifornijoje, tarp daug vyrukų, vilkinčių džinsais ir marškinėliais. Bet štai, visai netikėtai, atsitiko taip, kad ši geografinė sritis, Silicio slėnis, pradėjo griauti kiekvieną industriją. O juk nenorėjome nieko griauti, siekėme pritaikyti savo įgūdžius taip, kad atneštume pasauliui daugiau prasmės.

Silicio slėnio gimimą matęs verslininkas: mes buvome idealistai ir nežinojome, kur tai nuves
© DELFI / Domantas Pipas

Tad po darbo „Apple“ aš prisijungiau prie kompanijos „Palm“, kuri iš esmės buvo sudaryta iš buvusių „Apple“ darbuotojų, ir ten vėl dirbau rinkodaros vadovu. Mūsų vizija buvo sukurti mobiliųjų programėlių ekosistemą, kur tu, dirbdamas vos vienu pirštu, galėtum pasiekti kuo platesnį žmonijos ratą. Būtent iš „Palm“ delninių kompiuterių Steve Jobsas vėliau gavo įkvėpimą „iPhone“, tik jis sukūrė gražų dizainą ir geresnę vartotojų sąsają, ką vėliau taip pat pritaikė „Google“ ir kiti. Taigi, tada ši idėja tapo epicentru viskam mobiliuosiuose.

Netrukus nutiko taip, kad pastebėjome – o Dieve, mes darome poveikį visai žmonijai ir jų gyvenimams: tai tapo jų gyvenimo būdu. Jei anksčiau tavo asmenybės atspindys, ypač vyrams, buvo automobilis, dabar šį vaidmenį atlieka telefonas. Tik telefonai tapo svarbūs ir moterims. Dirbdamas „Palm“ aš gaudavau daugiau laiškų iš moterų, kurios paprastai dažniau atlieka daug darbų vienu metu nei vyrai, rūpinasi tiek darbu, tiek buitimi. Ir taip vieną dieną Claudia Schiffer, kuri tuo metu buvo žinomiausias supermodelis pasaulyje, paskambino man ir sako, ar tu supranti, kad jūsų sukurtas delninis kompiuteris yra pats naudingiausias produktas moterims: aš taip pat noriu sukurti savo versiją. Aš pasakiau, kad aš ne „L`oreal“ ir negaliu jums mokėti, bet ji patikino nenorinti pinigų, tik norinti kartu kurti produktą, kuris būtų orientuotas į moteris ir turėtų geresnį dizainą. Taigi, mes sukūrėme moterims skirtą šio delninio kompiuterio leidimą, kuris iškart buvo išpirktas.

O tada atėjo kita banga, tai yra, socialinės medijos, kurių idėja buvo leisti žmonėms paprastai komunikuoti, dalintis tuo, kas jiems svarbu. Bet kartą man būnant Indijoje, kur yra mano labdaros fondas, mane pritrenkė tai, kad net žmonės Indijos kaimuose kalbėjosi per feisbuką. Galvojau, o Dieve, visa ta metafora apie viso pasaulio sujungimą nuėjo kiek per toli, jei Silicio slėnis daro poveikį kaimui Indijoje. Tai neįtikėtina. Juk aš buvau ir dirbau vietoje, kuri buvo laikoma kontrkultūra, o dabar iš ten ateina viso pasaulio kultūra. Galbūt kurį laiką tai atrodė labai gražu ir įdomu, bet kai atėjo JAV rinkimai, „Brexit“, tada liko tik galvoti, kas, po velnių, čia nutiko?

Pernai aš kalbėjau renginyje Prancūzijoje, lyderių forume „Les Napoleons at Arles“, kur manęs, kaip žmogaus, atėjusio iš Silicio slėnio, paklausė: ar tu manai, kad technologijos, kurias kūrei ir vystei, dabar griauna pasaulį ir mes turėtume tai sustabdyti?

Ką jiems atsakėte?

Pasakiau, kad, kaip minėjau, Silicio slėnis bandė sukurti technologijas, kurios padeda žmonėms, bet tada atsirado blogų vartotojų. Juk kai kilo Antrasis pasaulinis karas, per kurį mirė 60 mln žmonių, viskas prasidėjo nuo to, kad blogi žmonės pradėjo blogus dalykus. Liūdniausia dalis, kad normalūs žmonės sekė paskui blogus žmones. Šiandien technologijos padeda blogiems žmonėms skleisti savo žinutę, vykdyti savo rinkodaros kampanijas. Aš nemanau, kad kas nors Silicio slėnyje daro tai piktavališkai, bet laikas mums įsijungti ir atidžiai pasižiūrėti, kas vyksta.

Neseniai mano draugas Shiv Singh, knygos „Socialinė medija: rinkodara žaliems“ (angl. „Social media: marketing for dummies“) autorius, man paskambino ir pasakė norintis parašyti knygą apie melagingas naujienas. Aš pasakiau, tu tiesiog privalai ją parašyti. Jis pradėjo dvejoti, kad yra labai užimtas savo darbe, bet tada aš jam pasakiau, kad jis turėtų mesti savo darbą, nes tai yra reikšmingiausias dalykas šiandienos pasaulyje. Jei kas nors gali sugalvoti, ką daryti su melagingomis naujienomis, tai gali padaryti tik kas nors iš Silicio slėnio – ne kas nors iš Senato Vašingtone, ar Europos Sąjungos institucijų, nes tie žmonės net nesupranta, kas vyksta. Taigi, jis išėjo ir kątik parašė knygą „Suvokimas: navigacija tarp netikrų kompanijų, netikrų lyderių ir netikrų naujienų post-tiesos eroje“ (angl. „Savvy: Navigating Fake Companies, Fake Leaders and Fake News in the Post-Trust Era“), o knygoje jis paskelbė kelias mano citatas.

Tada, po kelių mėnesių „New York Times“ aprašė istoriją, kad feisbukas žinojo, kas vyksta, ir jie net patys prisidėjo: tai buvo didelį nerimą kelianti informacija mums visiems. Aš paskambinau Shiv Singh, ir pasakiau: tikiuosi, tavo knyga dar nėra atspausdinta, nes man reikia joje pataisyti savo citatas. Aš noriu pabrėžti, kad Markas Zuckerbergas, Sheryl Sandberg ir kiti„Facebook“ vadovai žinojo, kas vyksta, ir turėtų prisiimti atsakomybę.

Garsus rizikos kapitalistas Roger McNamee, kuris pats yra buvęs M. Zuckerbergo mentoriumi,kuris atvedė į „Facebook“ S. Sandberg, perspėjo juos prieš JAV rinkimus ir „Brexit“, kad su jūsų platforma vyksta blogi dalykai – jie nežiūrėjo į jį rimtai ir jį tiesiog užblokavo. Tada jis parašė knygą „Zucked: Waking Up to the Facebook Catastrophe“, nes kaip savo misiją dabar mato edukuoti žmones ir išaiškinti jiems, kas vyksta.

Aš taip pat esu tikras, kad šiandien mes gyvename skaitmeninės informacijos minų lauke ir mūsų pareiga patiems pasirūpinti, kad būtume pakankamai informuoti, ir turime rasti kelią užkirsti kelią melagingoms naujienoms.

Mes, senųjų laikų Silicio slėnio žmonės, aš ir daug kitų, kurie ten buvome, dabar jaučiamės įžeisti, nes mes nebuvome tokie, kurie apgaudinėtų žmones ir siektų tik užsidirbti bet kokia kaina. Kažkokiu būdu į Silicio slėnį atėjo bankų kultūra iš Rytų pakrantės, ir įsivyravo požiūris, kai norima tik greitų pinigų bet kokiu būdu. Manau, dabar mums visiems grįžti atgal ir pagalvoti, kas yra teisinga, o kas ne. Toks filtras turi suveikti visada, dar prieš kuriant naujas inovacijas.

Kaip manote, jei kompanijos kaip „Google“, „Facebook“, „Apple“ ar kitos, kaip sakote, nuėjo blogu keliu, taip atsitiko dėl išaugusio godulio, o gal tiesiog jos, taip staigiai išaugusios, nebesuvaldo procesų ir jie patys tiesiog nežino, ką ir kaip daryti?

Bet jie turi išsiaiškinti: didžiausia žmonijos protų galia, didžiausias intelektas yra ten, tik jiems reikia grįžti prie esminių žmogiškumo vertybių. Juk senais laikais, kai aš duodavau interviu „Times“, „Fortune“ ar bet kuriai kitai žiniasklaidos priemonei, tai, ką pasakydavau, peržiūrėdavo faktų tikrintojai. Tačiau vėliau prasidėjo „svarbių žinių“ (angl. Breaking news) era, kai svarbiau pranešti ką nors greitai, nei sakyti tiesą. Keista, kad kai verslo modelis eina į skaitmeninę erdvę, faktų tikrinimo dalis kažkur dingsta. O juk mes dabar turime dirbtinį intelektą, tad tikrai įmanoma sukurti įrankius, tikrinančius faktus. Juk jei aš galiu palikti atsiliepimą, ar geras buvo mano „Uber“ vairuotojas, gal ir čia galėtų veikti kažkas panašaus?

Bet kalbant apie melagingas naujienas, tai kur kas sudėtingiau: juk gali atsitikti taip, kad daugiau žmonių patikės melu nei tiesa...

Taip, ir tai gąsdinanti situacija. Bet būtent todėl kažką privalome daryti, nes staiga tu nebežinai, kuo pasitikėti. Ką tik dalyvavau „Kanų liūtų“ forume: jei ankstesniais laikais pagrindiniai stendai ten priklausydavo žiniasklaidos priemonėms ir reklamos agentūroms, dabar didieji žaidėjai yra skaitmeninės įmonės. Džiugino tik tai, kad vis daugiau žmonių kalbėjo apie tai, kad jie vėlgi rūpinasi, kaip pakeisti žmonių gyvenimą į gera. Net jei kompanija parduoda alų, jie taip pat valo upę ar vykdo kokią kitą iniciatyvą. Socialinis sąmoningumas auga, žmonės pradeda apie tai galvoti, nors prieš kelis metus daugiausiai buvo kalbama apie tai, kaip greitai užsidirbti ir išeiti iš rinkos. Žmonių mąstymas tikrai keičiasi ir tai teikia vilties.

Grįžkime prie Jūsų darbo „Apple“. Dabar „Apple“ yra vertingiausias pasaulyje prekės ženklas, nors skeptikai dažnai kalba apie jo pervertinimą. Rašytojas Scottas Galloway ironizuoja, kad „Apple“ yra skirtas tik norintiems parodyti, kad jie turi daug pinigų ir taip norintiems padidinti savo patrauklumą priešingai lyčiai. Ar tuo metu, kai Jūs dirbote, tokia buvo „Apple“ strategija: tapti geidžiamiausiu prekės ženklu ir statuso simboliu?

Tikrai ne. Pamenu, kai aš gavau darbą IBM, parašiau savo močiutei į Indiją, kad tavo maldos buvo išklausytos ir aš gavau darbą pačioje galingiausioje pasaulio kompanijoje, kuri turi daugiau įtakos nei kai kurios valstybės, bet jie tavimi nuoširdžiai rūpinasi. Jai, kaip ir kitiems, buvo keista, kai vėliau aš nuėjau dirbti į niekam nežinomą mažą kompaniją „Apple“. Tačiau po kurio laiko viskas apsisuko: žmonės, išgirdę „Apple“ vardą susižavėdavo, ir net nebežinojo, kas yra IBM. Mes tikrai to nesitikėjome: dabar „Apple“ yra pačioje viršūnėje, net sunku tuo patikėti. Mūsų misija, kaip sakiau, buvo paremta tuo, kad norime pasaulį padaryti geresne vieta, bet net neįsivaizdavome, kur tai nuves.

Kaip manote, kodėl „Apple“ pavyko tapti tokia sėkminga kompanija? Dėl Steve Jobso charakterio, o gal tiesiog nulėmė sėkmė?

Susidėjo daug dalykų. Juk Steve Jobsas visai nebuvo sėkmingas su „Next“ kompiuteriu – tai „iPhone“ viską pakeitė. Ironiška, kad „iPhone“ inovacijos atėjo iš „Palm“. Bet Steve Jobsas turėjo puikią vaizduotę ir gerą komandą, su Timu Cooku ir Jony Ive, taigi jie galėjo sukurti kažką, kas būtų trokštama žmonių.

Mano rinkodaros filosofija yra kitokia. Mano rinkodaros dėstytojas man kažkada pasakė, kad siek ne žmonių piniginių, o žmonių širdžių – aš iki šiol tuo vadovaujuosi. Taip elgiasi ir Elonas Muskas su „Tesla“. Visa automobilių pramonė nekenčia „Teslos“, bet „Teslos“ vairuotojai šią kompaniją myli. Taigi, reikia norėti ne žmonių pinigų, o jų jausmų.

Dirbdamas „Apple“, o vėliau ir kitose kompanijose, inicijavote įvairaus tipo partnerystes su kino, muzikos industrijos, literatūros žvaigždėmis – esate bendradarbiavęs su Tomu Cruise, Peteriu Gabrieliu, George Lucas, Paolo Coelho, Liza Minelli, Jay-Z ir daugeliu kitų. Ėmėtės to, nes tai buvo naudinga verslui, ar tai yra Jūsų asmeninė aistra?

Žinote, visas mano gyvenimas buvo mokymosi kelionė. Man labai pasisekė, nes turėjau galimybę susitikti su tokiais žmonėmis, iš kurių išties yra ko pasimokyti. Aš niekada nebuvau ypatingai protingas. Jei būčiau, būčiau tapęs inžinieriumi arba daktaru, bet man tam neužteko sugebėjimų, todėl turėjau pasirinkti kitokį kelią. Kai man „Apple“ buvo paskirta užduotis sukurti naują medijų skyrių , ir sugalvoti, kaip galėtų susijungti skirtingos industrijos, mums reikėjo bendradarbiauti su žmonėmis, kurie galėtų padėti visa tai sukurti.

Viskas prasidėjo nuo to, kad aš žinojau Peterį Gabrielį, galvojau apie jį kaip apie puikų muzikantą, bet kai susitikau, supratau, kad jis yra menininkas kur kas platesne prasme. Jis yra menininkas, siekiantis tobulybės. Mes dirbome pirmą kartą istorijoje perkeldami muziką į interneto naršyklę „Internet Explorer“, ir šio proceso metu aš galėjau išmokti apie garso ir muzikos svarbą, jos efektą emocijoms. Tai buvo nuostabu: jis sakė, aš noriu, kad garsas klausytojams atkeliautų lygiai toks, kaip mes jį dabar girdime. Taigi, mes kūrėme technologiją jo laboratorijoje Anglijoje, ir mūsų santykis buvo pagrįstas ne finansiniu rėmimu, o tuo, kad mes siekėme sukurti geresnę patirtį ir leisti žmonėms labiau mėgautis muzika. Kai mes tai padarėme su Peteriu Gabrieliu, netrukus man paskambino Quincy Jones, kuris sakė, noriu atvažiuoti ir pažiūrėti, ką jūs, vaikinai, darote. Taip ryšiai išsiplėtė.

Panašiai mes dirbome su kino industrija. Pamenu savo pirmą pokalbį su George Lucasu. Manęs buvo paprašyta susitikti su filmų kūrėjais, o jis man sako: negalvok apie mane kaip apie filmų kūrėją – galvok apie mane kaip apie istorijų pasakotoją. Dabar aš noriu suprasti tavo technologijas ir kaip jos man gali padėti būti geresniu istorijų pasakotoju. Taigi, pokalbis pasikeitė, ir nuo tada mes dirbome kaip partneriai.

Vėliau pradėjome dirbti su „Paramount Pictures“, tuo metu, kai Tomas Cruise filmavosi „Misija neįmanoma“. Tuo metu niekas beveik nežinojo, kas tas internetas, o Tomui Cruise buvo įdomu, jis norėjo kažkaip įsijungti. Taigi, jo filmo premjera buvo pirmoji, transliuota internete.

Taigi, visi mano santykiai su žmonėmis atsirado organiškai, orientuojantis į vertės kūrimą visiems, nuoširdžias partnerystes, tikrai ne dėl to, kad ieškočiau įžymybių. Viskas visada buvo apie prasmingas partnerystes. Pavyzdžiui, vėliau bendradarbiavome su Serena Williams, kai ji statė mokyklas Afrikoje. Kai ji laimėjo Vimbldone po sugrįžimo ir jos paklausė, kaip ji jaučiasi, ji pasakė, kad labai gerai, bet ne taip gerai, kaip statydama mokyklas. Tad tie ryšiai, kuriuos turiu skirtingose industrijose, visada buvo apie tai, kokią vertę mes galime atnešti. Žvaigždės greitai gali žlugti, bet jei nuo pat pradžių dirbti siekdamas kilnių tikslų, tai nebus kažkokie trumpalaikiai projektai ir tik savanaudiškos naudos gavimas.

Sakote, kad esate laimingas galėdamas mokytis iš tiek žmonių. Kokia geriausia pamoka ar patarimas, kurį esate gavęs?

Tu gauni pamokų kiekvieną dieną. Pamenu, kai kartą mano asistentė buvo dėl kažko liūdna, vienas žmogus, kuris svečiavosi pas mus, pastebėjo, kad jei mums kažkas blogo atsitinka, mes norime keršto. Bet tada jis pridūrė, kad geriausias kerštas yra gerai gyventi. Tiesiog būti laimingu. Labai geras patarimas.

Taip pat neseniai buvau susitikęs su Dalai Lama, kuris kalbėjo apie griaunamąją pykčio galią: jis aiškino, kaip pyktis ir kitos blogos emocijos veikia neurologinę sistemą. Tada aš jo paklausiau, kaip reikia jį įveikti, kaip į jį reaguoti – jis atsakė, kad geriausias kelias yra per gerus veiksmus. Niekada apie tai negalvoji, bet tai taip teisinga – tai lyg padeda save sukalibruoti.

O kažkada sutapo taip, kad laukiau skrydžio kartu su Buzzu Aldrinu (astronautas, antras žmogus po Neilo Armstongo žengęs Mėnulio paviršiumi – red. pastaba). Nežinojau, kaip pradėti pokalbį, ko paklausti, ir galiausiai paklausiau, ar kada nors bijojai? Jis atsakė, kad baimė yra nenaudinga emocija, nes ji neleidžia priimti teisingų sprendimų. Taigi, kasdien kažką iš kažko pasiimi, jei tik klausaisi.

Koks būtų Jūsų paties patarimas? Ypač kalbant apie technologijas, kurių keliamus pavojus taip pabrėžiate?

Jei kalbėčiau apie verslo atstovus, rinkodaros vadovus, sakyčiau, kad pirmiausia mes turime būti sąmoningi. Net mano draugas Richardas Edelmanas iš vienos didžiausių pasaulyje viešųjų ryšių agentūros „Edelman“ labai daug kalba apie pasitikėjimo svarbą, sąžiningumą, atvirumą. Juk žinome, kad pačios viešųjų ryšių agentūros dažnai skleidžia melagingą informaciją – nebūtinai norėdamos pikto, bet susižavėjusios kompanijomis, su kuriomis dirba. Todėl mums reikia būti sąmoningiems, skirti gera nuo blogo, nuolat savęs klausti, ar teisingai elgiamės. O jei organizacijose, kuriose dirbame, prašoma daryti kažką, kas prieštarauja mūsų sąžinei, turime atsisakyti. Turime rūpintis visuomenės edukacija, jos įkvėpimu, tobulėjimu ir tam naudoti savo įgūdžius. Skaitmeniniai įrankiai yra labai galingi, tad tie, kurie sugeba jais naudotis gali būti pačiais įtakingiausiais žmonėmis sustatant viską į teisingas vietas.

M360