Šiais metais Lietuvoje vykę treji rinkimai parodė, kad keičiantis aplinkai ir atsirandant naujoms politinės reklamos ir politinės komunikacijos formoms, daugelis jų liko beveik ar visai nereguliuojamos. Ypatingai daug klausimų kelia politinė reklama socialiniuose tinkluose ir tai, kaip vertinti juose trečiųjų šalių, pavyzdžiui, paprastų rinkėjų ar nuomonės formuotojų, vykdomą agitaciją.

Siūlo sekti paskui pinigus

Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkė Laura Matjošaitytė skaičiuoja, kad nors per pastaruosius rinkimus daugiausiai skundų gauta buvo dėl socialinių tinklų, tačiau skaičiai buvo sąlyginai nedideli: dėl pasidalintų žinučių ar kitokių pranešimų socialiniuose tinkluose rinkimų dienomis, agitacijos draudimo laikotarpiu buvo gauta 90 pranešimų, iš jų 83 buvo dėl socialinio tinklo „Facebook“, 12 pranešimų nepasiteisino, 26 rinkėjams buvo išsiųsti pranešimai dėl dalinimosi žinutėmis, kad nereikėtų to daryti, nes yra agitacinio draudimo laikotarpis.

Pasak L. Matjošaitytės, VRK susisiekus su tokiais rinkėjais, jie geranoriškai sutikdavo pašalinti tokius įrašus, tačiau ji kelia klausimą, ar tikrai VRK turėtų bėgioti paskui kiekvieną rinkėją ir sekioti kiekvieną paskyrą. „Informacijos yra labai daug, ir reikėtų atskirti, kas yra politinė reklama ir kas yra saviraiškos laisvė, ar mes turėtume sekti kiekvieną neatlygintinai skelbiamą įrašą, ar ieškoti finansų. Jei yra finansinis indėlis, atlygintinai skelbiamas pranešimas, tada tai yra mūsų reikalas, bet jei asmuo skelbia neatlygintinai vieną ar kitą kartą, kviečia balsuoti, palaikyti vieną ar kitą politinę partiją ar jėgą, ar čia tikrai reikėtų reaguoti? Kitas dalykas, VRK neturi ir niekada neturės tokių pajėgumų, kad sukontroliuotų visus pranešimus“, – pirmadienį Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vykusioje diskusijoje kalbėjo ji.

Teisininkas, buvęs VRK narys Justinas Žilinskas teigė, kad kai kalbame apie trečiųjų asmenų agitaciją ir panašius dalykus bei tai, kaip reikėtų tai reguliuoti, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, koks yra tokio reguliavimo tikslas.

„Tiksliausia kryptis, kad bandome sugaudyti pinigus, kurie galbūt nelegaliai ateina į reklaminę kampaniją“, – sakė jis.

„Jei bus pradėtas reguliavimas, jis turi būti labai tikslingas. Turi būti informacija, kad influenceriai gauna pinigus ir partijos per juos savo nelabai švariai pinigus sumeta į agitaciją, į politinę reklamą“, – kalbėjo J. Žilinskas.

Jo nuomone, svarbiausia skirtis kalbant apie nuomonės formuotojų pasisakymus, ar jiems už tai buvo sumokėta. „Kadangi rinkimų įstatymai yra specialūs, jiems iš esmės netaikomi bendrieji reklamos įstatymai, tada jau vertiname juos kaip politinę reklamą. Reklama ir politinė reklama yra skirtingi dalykai“, – pabrėžė jis.

Socialinių tinklų patikrinti neįmanoma

Interneto žiniasklaidos asociacijos pirmininkė Aistė Žilinskienė pastebėjo, kad šiandien ryški problema, kai tradicinės medijos yra labai aiškiai reguliuojamos, priešingai nei socialiniai tinklai, kurie, nors ir skelbia bandantys sureguliuoti politinės reklamos klausimus, tai ne visada daro sėkmingai, be to, neįmanoma patikrinti, kaip ir ką jie daro.

„ Jei klausiate, kiek jie yra pajėgūs sureguliuoti, tai pajėgūs tiek, kiek jiems praneš visuomenė, pagal jų vidines viešai niekur neskelbiamas taisykles jie patikrins, ką praneš visuomenė ir per kiek laiko patys nuspręs, ir kaip į tai sureaguos, ir kaip įvertins tam tikrus dalykus. Realiai šiandien mes nežinome, kokiais pajėgumais, kokiais vertinimo kriterijais jie bandys kokius dalykus užkardyti. Dažniausiai jie bando reaguoti post factum, pripažindami klaidas, žadėdami kažką koreguoti, kažką skelbti, bet kol kas akivaizdu, kad tos jų pastangos nėra pakankamos ar nėra aiškios“, – kalbėjo ji.

„Lygiai taip pat dėl reklamos socialiniuose tinkluose: jei žiniasklaidos priemonės privalo aiškiai skelbti įkainius, yra apribotos, kiek ir ko gali skelbti internete, visi tai mato ir čia nėra jokios konkurencijos, tuo tarpu socialiniai tinklai nieko nedeklaruoja, nei įkainių, nei kas yra skleidėjas, mes esame priklausomi nuo partijų sąžiningumo, kiek jos ką deklaruos“, – aiškino A. Žilinskienė.

Skirtingi būdai pasiekti žmones

Kai kurie nuomonės formuotojai, neprivalantys pateikti jokių deklaracijų, turi didesnę auditoriją nei tradicinės žiniasklaidos priemonės. Bet net ir įpareigojus jas teikti žmones, turinčius tam tikrą sekėjų skaičių, tai nebūtų pakankamas sprendimas.

Komunikacijos ekspertas Arijus Katauskas pastebėjo, kad didesnis nuomonės formuotojų reguliavimas ateityje bus neišvengiamas, kalbant ne tik apie politinę, bet ir apie komercinę reklamą.

„Feisbukas pats nieko nekomunikuoja – ten komunikuoja labai konkretūs žmonės, bet kai kurie jų turi tokio dydžio auditoriją, kad juos galima traktuoti kaip žiniasklaidos kanalus. Prie jų jau prieidinėja kiti reklamos sektorių reglamentuojantys veikėjai: monitoringą pradėjo žiūrėti, žymi ar nežymi, kokios žinutės ten atsiranda, tad faktas, kad ir kremukų kontekste jie privalės rašyti, kad tai yra reklama, nes tuo suinteresuoti visi kiti kanalai. Kodėl televizija privalo atskirti labai aiškiai, kad tai yra reklama, kad tu tai identifikuotum, o čia ne? Tas pats galioja ir politiniam kontekstui. Bet jei pažiūrėtume į žmogų, kurio nuomonė mums svarbi, keisti nuomonę ir žmogų, kuris yra tik kaip kanalas, čia yra du klausimai viename. Tu gali panaudoti, pavyzdžiui, vieną influencerį, kuris paleistų žinutę 100 tūks. žmonių ir kitas dalykas, kai tu tikiesi, kad jis pats su savo nuomone pakeis 100 tūkst. žmonių nuomonę. Čia yra du visiškai skirtingi dalykai, bet ir vieną, ir kitą mes galime susekti tik sekdami pinigus. Jei už tai buvo sumokėta, čia vienareikšmiškai yra reklama, o jei tai žmogaus asmeninė nuomonė ir mūsų atitinkamos struktūros negali pateikti duomenų, kad už tai buvo sumokėta, tai yra tiesiog jų nuomonė. Influenceriai nuo tradicinės medijos pas mus skiriasi tuo, kad jie gali pareikšti labai aiškiai savo nuomonę, o tradicinės medijos dažniausiai ne“, – kalbėjo A. Katauskas.

Įprasta politinė reklama pradeda nykti

A. Katausko nuomone, tradicinė politinė reklama apskritai pradeda nykti. „Jei žiūrėtume paskutinius rinkimus, ypatingai stebint pinigus, kuriuos pavyko surinkti, mes matome ženklų sumažėjimą bendrai grynosios reklamos. Jei anksčiau kampanijose reklamos būdavo pilna spauda, televizija, radijas, dabar buvo gerokai mažiau. Kai kuriems kandidatams trūkumas pinigų sutrukdė iškomunikuoti tam tikras žinutes, bet mes matėme labai daug turinio, kuris šitame rinkiminiame ringe perėjo į kitokias medijas ir kitokius kanalus. Tai yra sukurti įvykiai, kurie paskui panaudojami nušviečiant ir socialinėje erdvėje, ir taip toliau. Ta grynoji politinės reklamos forma pradeda nykti“, – sakė jis, pridurdamas, kad taip pat reikėtų ir didesnio aiškumo, kas yra ar nėra agitacija.

„Bet jei kalbame vien apie reklamą ir agitaciją, mes kalbame apie labai siaurą problemos dalį. Problemos dalis yra kur kas didesnė, kai mes kalbame apie tą komunikaciją, kuri yra neišreikšta labai aiškiai reklamos požiūriu“, – sakė jis.

Kitas neišspręstas klausimas, kaip reikės elgtis, jei socialinėje medijoje ar apskritai internete žmonių elgesį bandys paveikti kas nors iš užsienio rinkų, nepavaldus Lietuvos reguliavimo institucijoms. „Kalbant apie iš trečiųjų šalių ateinančią informaciją, per šiuos rinkimus jos buvo ganėtinai mažai, bet kalbant tiek su vietos, tiek su užsienio kibernetinio saugumo ekspertais, 2020-uosius metus jie mato kaip labai svarbų etapą Lietuvoje. Iš tiesų mes nesugebame nieko padaryt su kai kuriais Lietuvoje esančiais portalus, kurie vaidina žiniasklaidą, ir skleidžia bet ką, tad kai mes pamatysime kai įsijungs užsienio botai, ką tada darysime? Mes būkime biedni, bet teisingi, prezidento rinkimai nėra tokie įdomūs kaip Seimo“, – kalbėjo A. Katauskas.

Kelia reklamos apribojimų klausimą

Diskusijoje taip pat buvo keliamas klausimas, kaip užtikrinti lygiavertę konkurenciją tiek tarp komercinių žiniasklaidos priemonių ir visuomeninio transliuotojo, taip pat rodančio politinę reklamą, tiek tarp vietinių rinkos dalyvių ir tarptautinių gigantų, kaip „Facebook“ ar „Google“.

„Ką manome, kad nacionalinio transliuotojo prioritetas neturėtų būti transliuoti politinę reklamą, čia vienareikšmiškai, įskaitant ir tai, kad VRK ir taip primoka už debatų organizavimą, tai nėra iš jų bendro biudžeto. Antras dalykas, su socialiniais tinklais konkurencija yra nelygiavertė, nes niekas šiandien negali tiksliai apskaityti, kiek nueina programatinio pirkimo būdu į „Google“ reklamą, kiek feisbukui, bet akivaizdu, kad didieji pinigai šiandien tikrai nueina ten. Čia tikrai valstybė turi atsisėsti ir labai rimtai pagalvoti. Kažkada turėjome tokį laikotarpį, kai nežinojome, kaip susitvarkyti su televizijos transliuotojų reklama, tai ta reklama kurį laiką buvo negalima. Kai ji buvo negalima, labai greitai susėdo partijos ir susitarė, kaip sureguliuoti, nes pačios buvo suinteresuotos, kad ta reklama būtų skleidžiama“, – prisiminė A. Žilinskienė.

Savo nuomonę dėl griežtesnio reklamos LRT ribojimo taip pat išsakė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkė Agnė Širinskienė. Kaip rašė ELTA, ji įregistravo tai numatančius pasiūlymus Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimo projektui.

M360