Kas diktuoja žiniasklaidos priemonės turinį? Kaip jis turi būti pritaikomas auditorijai?
Bet kuri žiniasklaidos priemonė stovi ant dviejų stulpų – svarbu ir įdomu. Būtų dar gerai, kad būtų ir svarbu, ir įdomu viename, bet tokių atvejų kaip popiežiaus vizitas būna labai nedažnai net didelėje valstybėje. Tad čia svarbi redaktoriaus užduotis – planavimas. Redaktorius turi pasižymėti platesniu požiūriu negu jo žurnalistai, jis turi matyti šiek tiek kitaip auditoriją. Neužtenka pasakyti, kad topuose yra septyni tekstai, kuriuos skaito po 100 tūkst. Geras redaktorius turi matyti visą Lietuvą – ne visi skaitys kriminalą, ne visi skaitys krepšinio apžvalgą, ne visi skaitys gerą komentarą. Kiekvienas žmogus turi rasti, ko jam reikia ir tuo turi pasirūpinti redaktorius. Reikia netgi pedagogiškai kartas nuo karto pasiūlyti kitokios informacijos, kurią paprastai skaito tik 500 žmonių.
Dažna redaktorių klaida, kad jie užsižaidžia tuo paviršiniu pirminiu laimėjimu: „Štai, mes pirmaujam 10 taškų!“ O kad tavo komanda 35 minutėj kvapo nebeatgaus, nebepaeis – niekas apie tai nebegalvoja. Negali būti penkios geros naujienos per vieną valandą įmestos, o paskui štilis. Reikia visada turėti atsargoje ką įmesti į krosnį, kad būtų galima palaikyti šilumą.
Dėstote Vytauto Didžiojo universitete ir Lietuvos žurnalistikos centre. Kokius įgūdžius stengiatės suformuoti žurnalistams, kad jie būtų pasiruošę dirbti?
Bandau teorizuoti savo veiklą atgaline data ir parodyti triukus ir metodus, kaip padaryti lengviau, kad mažiau reiktų kankintis, kad mažiau sugaištum laiko. Didžiausias pasipriešinimas kaip žurnalistikoje, taip ir pedagogikoje yra kalba, žodis – pabandyk tu nusakyti, kaip parašyti gerą sakinį lyg Hemingvėjus. Tu rodai tą sakinį, o paskui darai įvairiausius pakeitimus: prirašai į tą sakinį daug būdvardžių, paskui tuos būdvardžius išimi.
Geriausia lavinti savo kalbos bei rašymo stilių skaitant. Mano minimalistinė formulė studentams: 10 perskaitytų eilučių – viena parašyta. Bet geriau 100 perskaitytų – viena parašyta. Žinoma, pažįstu žmonių, kurie nieko neskaitė ir visai neblogi žurnalistai buvo. Bet tai yra vienetai ir daugiau išimtis. O iš tiesų mūsų kalbos pojūtis gerėja tiktai skaitant ir skaitant skirtingų stilių grožinę literatūrą, nes jeigu vieną skaitysi, tai irgi yra blogai. Aš irgi mėgstu „Šaunųjį kareivį Šveichą“, bet kai politikas tik vieną cituoja, tai pradedi galvoti ar jis dar ką nors yra skaitęs, ar nėra.
Kokius santykius žurnalistas turi palaikyti su verslininkais ir politikais, kad galėtų gauti informaciją, bet kartu nebūtų šališkas?
Apskritai, tai yra žmogiškosios tragedijos klausimas – tu su tuo pačiu žmogum turi būti ir draugas, ir priešas vienu metu. Kitaip tariant, laikytis distancijos. Vieni tai sugeba, kiti nelabai. Kad išlaikytum kritišką požiūrį, vienas geriausių metodų yra turėti antipodus. Jeigu turi tokį informatorių konservatorių, tai susirask tarp socialdemokratų jam lygų. Pakalbėjęs su vienu eini pas kitą, nuguli tau abu pasakojimai ir tu tada gali kažką iš to pasiimti. Bet aš nelaikau didele nuodėme, jeigu kartais žurnalistas truputį pasvyra į vieną ar kitą pusę. Pirmiausia, jis pats ir pamato, kad pasviro. Reikia būti kritiškam sau pačiam, tada anksčiau ar vėliau viskas susidėlios.
Kodėl gajus požiūris, kad jeigu žurnalistas domisi kokia tema, tas tekstas yra būtinai užsakytas? Kaip iš tikrųjų veikia žurnalistika? Kokia yra žurnalistikos misija?
Pacituosiu trenerį Rimą Kurtinaitį. Jis sakė, kad krepšinis ne seksas – abiem gerai nebus. Lygiai taip pat ir čia – kažkam ta publikacija pakenks. O kaip žmonės linkę aiškinti pasaulį? Labai paprastai. Jeigu jie nesipyksta, tai viskas puiku. Jeigu susipyko, tai iškart: „Tu blogas, eik iš mano kiemo, atiduok mano žaislus“. Suaugę žmonės iš principo yra tokie pat ir žurnalistai turėtų kuo mažiau dėmesio kreipti į tokius nusistatymus. Žurnalistas tiesiog turėtų stengtis padaryti viską, kad jis nebūtų nupirktas ir nebūtų užsakytas, kas nėra taip labai sudėtinga.
Kodėl žurnalistams svarbu kritikuoti valdžios atstovus?
Kitaip žurnalistika nelabai ir reikalinga. Jeigu mes paliktume tiktai švytuoklę tarp juoda ir balta, tai mes ir gyventume dvispalviame pasaulyje, o žurnalistika nuspalvina pasaulį, kuris sako, kad toje baltoje spalvoje buvo mėlynų taškelių ar žali brūkšneliai. Lygiai taip pat tas, kuris kritikuoja, irgi ne visada yra teisus, žurnalistas gali kelis ekspertus pasisodinti, kad detaliau paanalizuotų problemą, yra tiriamoji žurnalistika galų gale. Kitaip tariant, žurnalistas yra mediumas, kuris žmonėms, norintiems žinoti ir suprasti daugiau, sukuria produktą, iš kurio geriau matyti.
Patys žmonės irgi gali daug ką patys suprasti, bet įsivaizduokit, jeigu mums kiekvienam reikėtų – nėra tiek laiko. Todėl kažkas turi išanalizuoti už mus. Pavyzdžiui, prisiminkim atvejį, kai Vyriausybė surengė pasitarimą, jį slėpė, o paprašyta įrašo, jį sunaikino. Tai iš principo kiekvienas pilietis galėjo reikalauti tokio įrašo, bet ar gali žmogus, dirbantis kasdien intensyviai, po kelias valandas skirti tam, ką gali padaryti viena Davidonytė ar Černiauskas, Pancerovas ar visi trise. Jie taip gražiai privedė Vyriausybę prie bedugnės krašto ir paklausė: norit šokt? Šokit. Žurnalistika palengvina tokius procesus ir patį gyvenimą kaip ir bet kuri kita sritis.
Kokią ateitį prognozuojate Lietuvos žiniasklaidai? Ar prie jos pokyčių gali prisidėti piliečių žurnalistika?
Mums nė vienam neduota pažvelgt į ateitį – vieni sakys, kad išgyvename žurnalistikos baigtį, pabaigą. Kiti sakys, kad žurnalistika gyvuos ilgai. Iš tiesų, situacijos ypatingumas yra tame, kad šiais laikais skaitytojų yra maždaug tiek kiek rašytojų. Pilietinė žurnalistika, socialiniai tinklai įgalino visus žmones reikšti nuomonę, teikti informaciją. Feisbuke yra daug klasikinių naujienų, kurias sukuria ne profesionalai. Bet kai dėmesys mažėja, o produktų daugėja, panašiai kaip parduotuvėje – esant tūkstančiui prekių, o tik vienas pirkėjas – parduotuvė neišsilaikys. Bet jeigu liberali visuomenė nesužlugs, tai ir žurnalistika bus reikalinga. Nes be žurnalistikos dėmens aš liberalios demokratijos neįsivaizduoju.
Kaip reiktų stiprinti žurnalistiką, kai politikų ir verslininkų interesas yra, kad ji nebūtų stipri?
Tiesiogiai nieko nepakeisi. Yra netiesioginis būdas – jeigu pilietinė visuomenė būtų stipri, jokia valdžia nedrįstų elgtis taip, kaip ji drįsta elgtis Lietuvoje. Automatiškai žurnalistika būtų stipresnė. Bet Lietuvoje žmonės labai gerai geba suprasti savo asmeninį interesą, bet labai sunkiai graibosi bendruosiuose. Jeigu žmonės supras, kad žurnalistika yra bendrasis interesas, tada valdžia nustos kariauti su žurnalistika. Pvz. Registrų centro situacija: įsivaizduokite kokiam vargstančiam žmogui girdėti, kad naudojimasis nemokamai duomenimis kas mėnesį kainuos 30 tūkst. eurų – skaudu, kad dėl kažkokių žurnaliūgų pensija sumažėjo. Bet jeigu pilietis supras, kaip politikai manipuliuoja tokiais faktais, o žurnalistika taip kaip tik gina visuomenės interesą, išreikš tokią poziciją premjerui, jis užsirauks amžiams ir apie žurnalistus kalbės tik gerai arba nieko.
Kaip žurnalistai gali stiprinti savo gerą reputaciją?
Ką mes galime padaryti? Jūs galite padaryti gerą interviu, aš galiu padaryti gerą komentarą. Reikia stengtis profesionaliai atlikti savo darbą, daugiau mes nieko negalim, nes iš mūsų klaidų minta ne tik mūsų priešai, bet ir pilietinės visuomenės, liberalios demokratijos priešai. Kai žurnalistai paviršutiniškai atlieka savo darbą arba neįsigilina, pridaro klaidų, neatsiprašo, pridarę klaidų, tai tokiu atveju mes toliname tą ateitį, kurioje visuomenė supras, kad bendrasis interesas reikalauja geros žurnalistikos. Jeigu Lietuvoje visuomenė būtų jau supratusi, kad gera žurnalistika yra jos interesas, o ne pačių žurnalistų, tai jau šiandien mes turtingiau ir geriau gyventumėm.
Rimvydas Valatka yra Lietuvos žurnalistikos centro Žurnalistikos ir šiuolaikinės žiniasklaidos kursų lektorius. Daugiau apie šiuos kursus galite sužinoti čia.