Ar pasauliui reikia dar vienos agentūros?
Steve Harrisono karjera reklamos versle įspūdinga. Būdamas 30-ies jis pradėjo dirbti Davido Ogilvio agentūroje, kur iš jo paties pradėjo mokytis reklamos verslo paslapčių. Būdamas kūrybos vadovu susišlavė daugybę „Kanų liūtų“ apdovanojimų, o vėliau jam teko pačiam vadovauti šių apdovanojimų komisijai. Buvo įkūręs savo agentūrą, dirbančią su didžiausiais prekių ženklais, kurią vėliau pardavė. Parašė kelias knygas, iš kurių viena, „Kaip padaryti geresnį kūrybinį darbą“, tapo brangiausiai (už 3,5 tūkstančių dolerių) parduota reklamos srities knyga istorijoje. Galiausiai, 2007 metais paliko darbą agentūroje, bet nenustojo domėtis šia sritimi – viena didžiausių jo aistrų tapo ankstesnės kartos reklamos kūrėjo Howardo Luck Gossage gyvenimo tyrinėjimas, apie kurį jis parašė knygą ir sukūrė dokumentinį filmą, kurį parodė ir Lietuvoje, kur, pakviestas reklamos mokyklos „The Atomic Garden“, vedė mokymus.
Dabar S. Harrisonas apie save kalba kukliai – tikina jau pametęs reklamos pasaulio pulsą, tačiau mielai dalinasi savo sukaupta patirtimi. Juk svarbiausi principai išlieka nekintantys net ir bėgant dešimtmečiams.
Norite kurti savo agentūrą? Pirmiausia užduokite sau klausimą, ar pasauliui tikrai reikia dar vienos agentūros. Galvojate, kad taip? Tada turite žinoti, kodėl tai turi būti jūsų agentūra – ką ji pasiūlys kitokio, nei daugybė kitų, jau esančių rinkoje.
„Tik negalvokite, kad aš noriu jus atbaidyti. Priešingai, noriu padrąsinti. Būkime atviri: įkurti savo agentūrą – vienintelis būdas užsidirbti pinigų šioje industrijoje. Žinoma, dirbdami agentūroje jūs gaunate atlyginimą, bet juk jį tiesiog išleidžiate“, – juokėsi S. Harrisonas.
Tačiau jis neslepia ir to, kad sprendimas įkurti savo agentūrą visada yra rizikingas. O jį įgyvendinti labiausiai trukdo... vaikai ir gyvenimo partneriai. „Didysis paradoksas yra tas, kad įkurti savo agentūrą galite būti pasirengęs sulaukęs maždaug 35 metų. Tačiau tai yra laikas, kai didžiąją savo pinigų dalį leidžiate vaikų mokslams. Aš galėjau priimti tokį neatsakingą sprendimą, nes neturiu vaikų“, – šypsojosi jis.
Jei didžiuosis darbu – dirbs už mažiau
S. Harrisonas įkūrė savo agentūrą, kurioje galėjo kurti savo taisykles. Visus, net atėjusius iš kitų agentūrų, jis iš naujo apmokydavo. „Maždaug kartą per savaitę mes turėdavome mokymus, kaip suformuluoti užduotį, kaip kurti antraštes, tekstus, kur ieškoti idėjų, kaip jas parduoti klientams ir tt. Kartais iš kitų agentūrų atėję žmonės sakydavo, o mes darydavome taip. Sakydavome – nesvarbu, dabar tu dirbi su mumis, ir išmoksi, kaip tai darome mes“, – pasakojo jis.
Agentūros darbuotojai taip pat gaudavo ir privalomų perskaityti knygų sąrašą. „Tai nebūdavo malonus pasiūlymas. Pasakydavome, kad kas neperskaitys tų knygų, bus atleistas“, – prisiminimais dalinosi S. Harrisonas, tvirtai tikintis, kad reklamos verslo profesionalai privalo išmanyti jo istoriją.
Tačiau tokie reikalavimai jokiu būdu nereiškė, kad S. Harrisonas buvo labai griežtas vadovas – jis vadovavosi principu, kad žmonėms turi sukurti tokią aplinką, kurioje dirbdami jie galėtų sukurti darbus, kuriais didžiuotųsi. „Jei žmonės galės dirbti darbą, kuriuo didžiuojasi, jei penktadienį eidami namo jie pagalvos, kad ši savaitė buvo visai nebloga, jie norės dirbti su tavimi ir sutiks tai daryti už mažesnius pinigus, nes kitur jie neturės tokių galimybių“, – teigė S. Harrisonas.
Be to, geras vadovas, pasak S. Harrisono, ne tik apmoko darbuotojus, bet ir aiškiai jiems pasako, ko iš jų tikimasi ir duoda pakankamai laiko įgyvendinti užduotis. „Geras vadovas intuityviai jaučia, kada komanda prieis tašką, kai situacija atrodo pati blogiausia, ir žino, kad tada metas jam įsikišti ir vėl viską grąžinti ant teisingų bėgių“, – kalbėjo jis.
O koks yra geras reklamos kūrėjas? Žinoma, jis turi būti kūrybingas. O tokiems žmonėms, pasa S. Harrisono, būdingos dvi savybės. „Viena jų yra ištvermė – jie niekada nepasiduoda. Antra yra smalsumas – jie nori žinoti kodėl. Jie eina į filmus, apie kuriuos galvoja, kad jie jiems nepatiks, jie kalbasi su žmonėmis, jie smalsiai žiūri į pasaulį. Ką jie daro – jie viskuo pripildo savo galvas, nes žino, kad galiausiai, kai prireiks, kažkaip tai panaudos“, – sakė S. Harrisonas.
Dviejų taip taisyklė
Savo darbuotojams ir mokiniams S. Harrisonas pat pataria vadovautis keliais principais: reklamų kūrėjai turi negalvoti apie apdovanojimus, agentūrų įkūrėjai – apie jų pardavimą, agentūrų darbuotojai – apie tai, kaip įtikti klientams, arba, dar blogiau, savo vadovams. Visa tai – sudedamosios sėkmingo darbo dalys, bet jos nėra pagrindinis tikslas.
„Kai susitinkate su klientu, turite paklausti, kokią problemą spręsite ir kokį sprendimą pasiūlys jų paslauga ar produktas. Jei atsakymo nėra – nesiimkite tokio darbo“, – patarė jis.
S. Harrisonas atskleidė turėjęs ir kitą formulę, kuria vadovavosi spręsdamas, su kuo dirbti. Jos esmė – trys klausimai: ar galima padaryti puikų, ne tiesiog gerą darbą, ar galima užsidirbti, ar bus malonu dirbti kartu.
„Reikia, kad, jei ne į visus tris, bent į du klausimus atsakytum teigiamai. Kitaip nėra prasmės“, – sakė jis, atskleisdamas, kad kai kurių klientų, tarp kurių buvo ir toks milžinas kaip „Virgin Airlines“, jie atsisakė vien dėl to, kad tai buvo bjaurūs žmonės, su kuriais dirbti buvo labai nemalonu. O tam, jis įsitikinęs, gyvenimas per trumpas.
Daugiau S. Harrisono minčių apie reklamos verslą – DELFI TV reportaže.