Praeitą savaitę vyko Lietuvos verslo forumas, kuriame žinomi verslininkai, ekonomistai ir kiti ekspertai dalinosi savo patirtimi ir įžvalgomis, kaip išgyvensime ir gyvensime po „koronos krizės“. Vienoje diskusijoje teko dalyvauti ir man. Organizatoriai suformulavo tikrai įdomią temą: „Komunikacija krizės akivaizdoje: ką ir kaip komunikuoti? Kokius naratyvus komunikuojame? Kokius lūkesčius formuojame?“. Tema privertė mane atsitraukti ir pagalvoti apie tai, kaip mes, mūsų verslas atrodome per pastarąsias savaites, kokias vertes sukūrė ši krizė?

Pradėjus galvoti, kas šiandien vyksta mūsų visuomenėje, verta prisiminti ir dar vieną įvyki, kuris ne taip seniai buvo didelis sukrėtimas visai visuomenei, nes mes buvome „užsiliūliavę“ ir manėme, kad visi mąstome vakarietiškai, rūpinamės aplinkosauga, stengiamės neteršti gamtos ir rūpinamės savo visuomenės aplinka. Ir, staiga, didžiulis skandalas dėl nuotekų į Kuršių marias, kurios tekėjo nežinia kokiais kiekiais ir nežinia kiek laiko. Tai buvo didelis smūgis, bet jis tuo pačiu parodė, kad visuomenė yra pakankamai sąmoninga, tačiau galbūt pernelyg emocionaliai reagavo, visiškai boikotuodama „Grigeo“ produkciją ir, tarsi darė viską, kad sunaikintų tą įmonę. Esminis šios istorijos momentas – visuomenė susitelkė.

Ir staiga, atsiranda COVID, koronaviruso krizė. Kai pagalvoji apie krizę, pirmiausia į galvą ateina mintys, kad didžioji dalis verslo tikriausiai elgsis drastiškai ir bus daug „kamputyje sėdinčių“ ir verkiančių žmonių. Tačiau mes matome visai kitą ir net, sakyčiau, netikėtą verslo veidą visuomenei, t. y., jų siūlomą pagalbą medikams. Daugybė bendrovių pačios savo iniciatyva, daug viešai nesireklamuodamos, aprūpino medikus medicininėmis priemonėmis. Restoranai ir kavinės, kurios buvo uždarytos, ir joms tikrai buvo labai sunku, nes tą pačią dieną neteko visų savo pajamų ir turėjo pasirūpinti savo darbuotojais, nusprendė vis tiek maitinti ir siųsti pietus dirbantiems medikams.

Krizė skamba pakankamai baisiai, bet ji parodė mūsų vienybę, mokėjimą susitelkti ypatingai sudėtingomis situacijomis, kai tau yra sunku, bet tu vis tiek galvoji apie kitus žmones. Tai parodė mūsų gražųjį, teigiamą visuomenės veidą.

Bendrumo jausmas yra labai stiprus. Aš pati pradėjau karjerą verslo žurnalistikoje ir beveik 15 metų kasdien dirbau su verslo įvykiais, žinojau, koks jis yra, turėjau tam tikrus stereotipus. Dabar matau, kad verslas yra tikrai kitoks nei anksčiau. Taip, galbūt yra likę rudimentų ir natūralu, nes ir visuomenėje jų yra likusių, bet karta yra išaugusi ir ji yra kitokia, su kitomis vertybėmis ir kitaip mąstanti.

Aš puikiai prisimenu krizę prieš dešimtmetį: būdama žurnaliste galėjau stebėti visai kitokį elgesį vienų su kitais, buvo visiškai kitaip reaguojama į problemas, į žmonių atleidimą, į mokėjimą partneriams. Taip, galbūt yra dalykų, kurių mes nežinome, kurie dar neišlindo į paviršių, bet bendra nuotaika yra visiškai kitokia, tai jaučiame mes – žiniasklaida, tikiu, kad jaučia ir visuomenė. Pavyzdžiui, kai kuriuos įmonės paskelbė, kad savo reklamines pajamas skirs pirmiausia vietiniams žaidėjams, Vyriausybė kalbasi su žiniasklaida, visuomenė rengia įvairiausias akcijas – nuo mažų vaikų, kurie dėkoja medikams, iki muzikantų koncertų prie gydymo įstaigų. Visi jaučia, kad tai yra visų bendras reikalas ir tai yra įspūdinga!

Mes – žurnalistai – tikrai jaučiame, kad gyvename istorijoje. Taip, yra sunku, jau du mėnesius dirbame visiškai neribotu darbo grafiku, bet mes žinome, kad išgyvename gyvą istoriją ir paskui iš to bus galima daryti įvairius tyrimus ir stebėti, kaip pasikeitė mūsų visuomenė per šitą krizę.

„Delfi“ redakcija jau beveik prieš metus pradėjo iniciatyvą „Atsakingas požiūris“ – tarsi koks orakulas, žinodama, kas bus. Iniciatyvos tikslas diskutuoti apie verslo atsakomybę, apie visuomenę, kurioje jie dirba, ir bendrą požiūrį, kaip jie sugyvena su bendruomene, kalbėti apie tai, kad verslas gali susitelkti, kad gali norėti ir realiai spręsti socialines problemas. Ir šiandienos aktualijose atsakingo verslo pavyzdžių turime nebesuskaičiuojamą kiekį. Sukurtoje multimedijoje yra daugiau nei 100 iniciatyvų: nuo didelių įmonių tūkstantinių aukų iki nedidelių moterų būrelių dovanojamų jų pačių pasiūtų kaukių. Gal daug kas pasakys, kad tai pigus ir greitas būdas pasireklamuoti, bet aš taip nemanau. Mūsų visuomenė yra pakankamai brandi ir ji pati suvokia, kur yra tikra, o kur ne.

Visai neseniai vienas mokytojas man parašė: „Ačiū, kad pasidalinote, kad mokiniai darė apsaugines kaukes. Tiek daug žmonių parašė, kad nori tiekti medžiagas, nes buvo problema – turėjome įrangą, mokinius, kurie norėjo daryti kaukes, bet neturėjo medžiagų iš kur ir už ką nusipirkti. Ir Jūsų įdėta žinutė paskatino žmones prisidėti prie mūsų iniciatyvos ir dovanojo medžiagas.“ Tokie pavyzdžiai yra tiesiog gražu, tai mūsų vienybės ženklas.

Grįžtant prie žiniasklaidos darbo. Žmonės skaitė ir domėjosi viskuo, jie nuolat buvo socialiniuose tinkluose, portaluose, žiūrėjo televiziją – visi troško informacijos. Žiniasklaidai tenka labai atsakingas darbas – atrinkti teisingą informaciją, suprasti, kur yra tikra problema, o kur – tik emocijos, o jos tikrai buvo pasiekusios piką. Dabar jau tarsi yra atoslūgis, bet prisiminus pirmas dienas galėčiau pasakyti, kad visuomenė buvo labai įsielektrinusi. Mes, redaktoriai, ir žurnalistai sulaukėme daugybės laiškų, skambučių, privačių žinučių – kodėl jūs tylit ir slepiat? Socialiniuose tinkluose buvo susikūrusios ištisos grupės, kuriose buvo sakoma, kad yra tiek ir tiek apsikrėtusių, tokia ir tokia jų būklė ir pan. Tai mes turėjome būti labai vieningi – nors žiniasklaida vieningumu negarsėja – bet šįkart tikrai tokie buvome: visi labai kruopščiai tikrinome informaciją, skelbėme tik patikrintus faktus, visi stovėjome ir laukėme kiekvienos spaudos konferencijos ar ekspertų pasisakymų.

Taigi, COVID-19 yra ne vien blogis, mūsų visuomenei tai – išlaikytas egzaminas. Išlaikytas susitelkimo, brandos, vienybės egzaminas. Lietuviai po 30 metų gyvendami tikroje Lietuvoje gali pasakyti, kad didžiuojasi savo šalimi.

M360