Išvyko laimėjęs stipendiją
Studijos Berlyno kūrybinės lyderystės mokykloje daugeliui kūrybinių industrijų atstovų atrodo lyg svajonė: stipriausi savo sričių dėstytojai, paskaitos, vykstančios ne tik Berlyne, bet ir Amerikoje bei Azijoje, iš viso pasaulio susirinkę kursiokai, tarp kurių yra tokių, kurie ne tik varžosi dėl „Kanų liūtų“, bet ir dalyvauja šiame kūrybiškumo festivalyje kaip komisijos nariai – ko dar gali norėti?
R. Stanevičius buvo ne kartą girdėjęs apie šias studijas, bet rimtai nesvarstė šios galimybės – kad ten patektum, turi praeiti nemažą atranką, ir net tokiu atveju studijų kaina yra sunkiai įkandama. Tačiau kartą R. Stanevičius atsitiktinai pamatė daugeliui reklamos industrijos atstovų gerai žinomo žurnalo „Lürzer's Archive“ skelbiamą konkursą laimėti stipendiją šioms studijoms.
„Pažiūrėjau, kad lietuvių ten nėra buvę, kad visi turbūt nori prasimušti ir po to daryti karjerą, galvoju, gal aš visai kitoks kandidatas – o gal pasiseks?“, – pasakojo R. Stanevičius, svarstydamas, kad galbūt dėmesį pavyko atkreipti tuo, kad jau prieš tai buvo pasižymėjęs šiame žurnale: prieš maždaug aštuonerius metus buvo užėmęs jų skelbiamo reklamos autorių (angl. copywriter) reitingo pirmąją vietą.
Ir taip vieną dieną jis tikrai sulaukė skambučio ir sužinojo, kad laimėjo didžiausią galimą stipendiją. „Jie taip pat siūlo ir keletą mažesnių, dalinių stipendijų, bet aš jiems iš karto buvau pasakęs, kad gavęs tokią stipendiją, studijuoti negalėčiau – tiesiog tikrai negalėčiau tos sumos padengti“, – neslėpė R. Stanevičius.
Jautėsi priaugęs lubas
Daugelis šios programos studentų tikisi, kad studijos jiems atvers kelius į tarptautinę karjerą ir po jų jie galės išvykti dirbti į Niujorką, Singapūrą ar kurį kitą norimą miestą. „Man šiuo atveju yra kiek kitaip. Jei nesi tinklinėje agentūroje, nenori niekur išvažiuoti, o tiesiog nori čia padaryti ką nors įdomesnio, tokios studijos nereiškia, kad tavo karjera labai staigiai ims ir pasikeis. Bet jos tau labai daug duoda ir kaip žmogui, ir kaip profesionalui“, – sakė R. Stanevičius.
„Kalbant apie rinkodaros ir reklamos specialistus, mūsų rinka yra maža – pas mus niekada nebuvo kažkokių ekspertų, iš kurių galėtum mokytis: gaunasi taip, kad viskas, ką darai, vyksta bandymų ir klaidų keliu – esi toks savamokslis. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Lenkijoje ar Rumunijoje, kur rinkos didesnės, atvažiuoja koks nors britas ar amerikietis, tampa agentūros kūrybos vadovu, užsiaugina kartą po savęs, jie tampa apmokyti – pas mus to nebuvo, reikėjo augti pačiam“, – pasakojo jis.
Taigi, galiausiai R. Stanevičius pasijuto priėjęs tokią vietą, kur pradėjo atrodyti, kad viską matė, viską bandė ir, jei nesikeistų technologijos, tikriausiai šitoje industrijoje jam būtų visai nebeįdomu. „Daug kas iš kolegų taip ją ir paliko, kas metėsi kavą skrudinti, kas dar kažką“, – sakė jis.
Tiesa, naujų iššūkių norą kurį laiką buvo numalšinusi Vilniuje įkurta „Atomic Garden“ reklamos mokykla, kurioje jis pats pradėjo dėstyti. „Galvojau, susisteminsi savo žinias, bandysi jas kažkam kitam perduoti, būsi priverstas tam tikrose disciplinose jas pagilinti – gal visai nieko. Bet ir iš kolegų vis girdėdavau, ir pats galvojau, kad būtų gerai dar kur nors rimčiau pasimokyti ir pačiam“, – pasakojo R. Stanevičius.
Reklamos masonų ložė iš arčiau
Tad, laimėjęs stipendiją, R. Stanevičius pradėjo naują karjeros nuotykį. Vienas didžiausių tokių studijų privalumų – pažintys su aukščiausio lygio profesionalais. Juk viena yra apskritai patekti į „Google“ ar „Facebook“ biurą, o visai kas kita – kai ten tave nusiveda studijų draugas. Arba kai lengvai gauni staliuką populiariausiame restorane, nes yra grupiokų, pažįstančių reikalingų žvaigždžių.
Tik, žinoma, viskas turi savo kainą. „ Tu vis tiek jautiesi esantis tam tikroje reklamos masonų ložėje, toks šiek tiek feikas, patekęs ten per klaidą, bet niekas to nežino. Niekas nesigilina, kodėl tu ten esi, kad laimėjai stipendiją – visi galvoja, kad tu vienas iš jų, o tada tu sėdi ir supranti, kad į tą pačią Ameriką, kur tu susikaupęs skrendi už paskutinius pinigus, ieškai kur pigiau apsistoti, kažkas skrenda pirma klase ir jiems tai labai normalu“, – šypsojosi jis.
Taip jam ne kartą teko pataikyti ir į kuriozines situacijas, kai už vakarienę teko pakloti porą šimtų eurų ar už apsistojimą sumokėti kur kas daugiau nei galvojo. „Pamačiau, kad grupiokės ieško dar vieno kambarioko, nes per „AirBnb“ rado gerą butą Berlyne. Pasakiau, kad aš noriu jungtis, nes galvojau, kad ten suma už visus, o pasirodo, kiekvienam reikėjo mokėti po tiek. Butas tikrai buvo neeilinis – lyg dizaino muziejus, per du aukštus, su milžiniška virtuve, pianinu, kur rinkdavosi mūsų grupiokai, kartu ruošdavomės studijoms, gamindavom vakarienes. Tik pats tada susimąsčiau, kaip skiriasi mūsų mąstymas – aš galvojau, kad kiti renkasi „AirBnb“, o ne viešbučius, nes taip pigiau, o, pasirodo, kitiems labiau rūpi, kad būtų įdomiau“, – lygino R. Stanevičius.
Visgi jis tokių progų nuspręsdavo neatsisakyti – juk daugiau tokio šanso gali gyvenime ir nepasitaikyti. „Tiesiog priimi žaidimo taisykles ir žaidi toliau“, – juokėsi jis.
Bendravimas su reklamos gigantais leido ir sužinoti dalykų, kurie kitiems dažniausiai neprieinami.
„Kiekvienai klasei būdavo skirtas pavadinimas pagal kokį nors reklamos gigantą, kažkam John Hegarty, kažkam dar kažkas. Mūsų klasės krikšto tėvas yra agentūros „Lola“ įkūrėjas, argentinietis Fernando Vega Olmos. Tu žiūri į jo darbus ir galvoji, o kad aš taip būčiau sugalvojęs. Bet jis, pavyzdžiui, papasakojo apie jo gimtinėje vykusią „Samsung Trucks“ kampaniją, kuri sulaukė daugybės apdovanojimų Kanuose – ant sunkvežimių galo buvo užkabinami LED ekranai, kad iš paskos važiuojantys automobiliai galėtų juos aplenkti. Galvoji, genialu, tačiau pasirodo, kad taip elgtis nelegalu, nesaugu, trukdo eismui ir realybėje tai niekada nebuvo įgyvendinta – tai buvo tik kampanija Kanams. Tada, viena vertus, galvoji, kaip gaila, kad čia ne visai taip buvo, bet, iš kitos pusės, susimąstai, kad nereikia varyti ant „Procter&Gamble“, „Unilever“ ar dar ko nors, nes jie daro dalykus rimtai, iš tiesų stengiasi padaryti kuo didesnį poveikį, o ne dėl šou ar geležiukų festivalyje“, – pasakojo R. Stanevičius.
Laimingas atsitiktinumas
Dar vieną sėkmingą pažintį R. Stanevičius užmezgė ne su studijų draugu, o su vienu kviestiniu paskaitų svečiu. Viskas prasidėjo nuo vieno iš mėgstamiausių R. Stanevičiaus reklamos herojų, Howardo Gossage.
„Labai seniai turėjau vieną reklamos dievuką, mirusį žvaigždę. Jis man buvo įdomus ir svarbus iš dalies dėl to, kad niekas apie jį nežinojo. Juk neįdomu labai gerbti, sekti arba lygiuotis į kažką, ką visi žino. Banalu. Ir staiga vienoje knygoje, kurioje rašoma apie visus didžiuosius reklamos krikštatėvius ir pradininkus, pradedu skaityti apie visiškai nerealų bičą, kuris, atrodo, darė visiškai nerealias kampanijas. Jo dėka neužtvindė Didžiojo Kanjono, vienai Karibų mikrovalstybėlei jis padėjo išsikovoti savo teises ir nepriklausomybę – visa tai tik per komunikaciją. Jis buvo unikalus tuo, kad darė interaktyvius sprendimus 1960-aisiais, kai nebuvo jokių skaitmeninių priemonių, ir tai darė net ne televizijos pagalba, o per spaudą. Jis visą laiką įtraukdavo publiką, laukdavo jos reakcijų, kiekviena jo kampanija būdavo kaip atsakymas auditorijai – toks žiauriai įdomus tipažas“, – pasakojo R. Stanevičius.
Vienas garsiausių H. Gossage posakių, kad žmonės nežiūri reklamos: jie žiūri ir skaito tai, kas jiems įdomu, ir kartais tai būna reklama. „Jis išgarsino Marshallą McLuhaną, kuris buvo niekam nežinomas profesorius keistuolis Kanadoje, ir jei M. McLuhanas rašė kaip suprasti medijas, H. Gossage rašė kaip suprasti M. McLuhaną“, – juokėsi jis.
R. Stanevičius taip susižavėjo savo dievuku, kad būdamas San Franciske net bandė surasti jo buvusią agentūrą, įsikūrusią gaisrinėje. Deja, nesėkmingai. „Tada pagalvojau, tiek to, vis tiek be manęs niekas jo nežino“, – prisiminė jis.
Tačiau kartą į vieną iš paskaitų atėjęs svečias pranešė papasakosiantis apie reklamos herojų, kuris turbūt bus niekam nežinomas. „Kai pasakė, apie ką kalba, galvoju, kaip tai, aš juk žinau“, – juokėsi R. Stanevičius. Tada jis pradėjo galvoti, kur yra girdėjęs paties svečio pavardę – galiausiai suvedė galus, kad tai yra tos pačios knygos apie H. Gossage autorius Steve Harrissonas, su bendraminčiais neseniai sukūręs apie jį dokumentinį filmą.
Po paskaitos R. Stanevičius nuėjo nusipirkti keleto jo knygų ir paprašyti ant jų pasirašyti. „Dar paklausiau, o ką turiu padaryti, kad galėčiau šį filmą parodyti Lietuvoje. Jis atsakė: „pasikviesti mane“. Sakau, dar geriau. O paskui atsiverčiu knygą perskaityti, ką jis parašė, o ten paliktas jo elektroninio pašto adresas ir parašyta, kad jau nekantrauju daugiau sužinoti apie vizitą Lietuvoje“, – pasakojo jis.
Tad šiuo metu R. Stanevičius ruošiasi tiek naujam studijų moduliui, tiek S. Harrisson vizitui – planuojama, kad jis gali įvykti lapkričio ar gruodžio mėnesį. Beje, tame filme R. Stanevičius pamatė ir ieškotą gaisrinę bei jos adresą – tuomet ją lengvai rado per „Google Street View“. Tad teks ten važiuoti dar kartą – tik prieš tai dar laukia studijų moduliai Šanchajuje ir Tokijuje bei magistrinio darbo gynimasis Berlyne.