Kai šalyje egzistuoja tik korumpuotas elitas ir jų engiama liaudis. Kai paprasti sprendimai siūlomi net labai sudėtingiems klausimams. Kai sakomos emocingos kalbos, kuriose ignoruojami faktai. Kai ištaisyti padėtį gali tik niekada neklystantys gelbėtojai ir juos vedantis lyderis. Tai – tik keli signalai, iš kurių galima atpažinti kalbant populistą. Tačiau populizmo psichologinius mechanizmus nagrinėjantis socialinis psichologas Juris Belte aiškina, kad net ir šis reiškinys turi teigiamų bruožų. „Visko suprimityvinti – negalima, nes tai irgi būtų populizmas“, – sako jis.

– Kas yra populizmas? Daug kas apie jį kalba, bet ar visi vienodai supranta pačią sąvoką?

– Išanalizavus įvairius šaltinius galima apibendrinti, kad populizmas yra kovos už valdžią metodas, politinė pozicija siekiant valdžios, o pasiekus valdžią – joje išsilaikyti. Populizmo pagrindą sudaro tvirtinimas, kad yra valdantysis elitas, kuris nesirūpina paprastu žmogumi, ir dėl to valdžia iš elito turi būti atimta. Populistai per savo veiksmus ir komunikaciją sukuria tokį liaudies ir realybės vaizdinį, koks jiems yra naudingas.

Tačiau jei pamąstytume giliau, ar tikrai elitas yra vienalytis? Juk yra ir kultūrinis, mokslo elitas, inteligentija. O tie paprasti žmonės, kurie vaizduojami kaip skriaudžiama liaudis, ar jie visi, objektyviai pažiūrėjus, labai sąžiningi ir teisingi? Ar visi jie sąžiningai moka mokesčius, ar jie nerūko kontrabandinių cigarečių, ar niekaip kitaip nesukčiauja? Noriu pasakyti, kad kuriamas dirbtinis priešpastatymas, kai yra „mes“ ir „jie“, toks kairysis populizmas, tik šiais laikais kiek susimaišęs su dešiniuoju.

– Kuo skiriasi kairysis ir dešinysis populizmas?

– Kraštutinis kairiojo populizmo variantas buvo 1917 m. revoliucija Rusijoje, paremta tuo, kad ateinanti valdžia yra liaudies gynėjai. Dešinysis populizmas labiau nukreiptas į brandžios demokratijos šalis, ten kalbama apie įvairius pavojus, keliančius grėsmę tradicinėms vertybėms, nuo kurių reikia ginti liaudį. Donaldas Trumpas yra tipiškas dešinysis populistas. Dešinieji populistai dažnai kalba apie migrantus, apie šeimos institucijos silpnėjimą, seksualines mažumas, pasisako prieš globalizaciją, kaltindami, kad dėl jos kyla grėsmė mūsų kultūrai.

Dar vienas tipinis pavyzdys – dešinysis populistas sakys, kad reikia galų gale išspręsti mažėjančio gimstamumo klausimą. Bet juk tai – tarptautinės tendencijos, būdingos ne tik Europai, bet ir visam pasauliui: kuo geriau gyvenama, tuo mažiau vaikų gimdoma. Tad jei mes gyvensime geriau, tikrai gimdysime mažiau.

Globalizacija? Ji mums leidžia greitai ir pigiai kur nors nuvykti paatostogauti. Taip, tikrai nenoriu idealizuoti tų procesų, medalis visada turi dvi puses, bet populistai visada primityvizuoja, supaprastina situaciją. O iš tikrųjų juk nėra juoda ir balta – yra labai daug pilkų atspalvių, kaip dabar populiaru sakyti. Tačiau populistai sako, kad jie stovi liaudies pusėje, ją gina ir jie pasirenka kalbėti tokiomis priemonėmis, kad patektų į valdžią, o kai tai padaro, mes jau žinome kaip būna.

– Ar populizmas žalingas iš esmės? Gal jis turi ir kažkokių gerų bruožų?

– Kritinis mąstymas apskritai nėra kategoriškas, tad negalima sakyti, kad populizmas blogai, o nepopulizmas – gerai, nes tai vėlgi yra primityvizacija. Populizmas yra kaip signalas, parodantis, kad yra daug žmonių, nepatenkintų esama valdžia. Žinoma, tokių visada bus, nes į valdžią ateina tik tam tikrų rinkėjų atstovai, bet populizmo suklestėjimas parodo, kad nevyksta valdžios dialogas su visuomene, o ir ta visuomenė nėra pakankamai brandi, yra žema politinė kultūra. O populistinė komunikacija yra paprasta, labai aiški, suprantama žmonėms – tai yra puiku. Tradicinėms partijoms reikėtų to pasimokyti, nes jei labai išsilavinęs politikas ateina pas vadinamus paprastus žmones, kalba taip, kad jie nesupranta, jie sako, kad jis juos, matyt, durniais laiko ir bando apgauti.

Tad populizme yra daug gerų dalykų, bet populistinė komunikacija neturi būti spekuliavimas, nes populistai dažnai dalina pažadus, kurių negalima įvykdyti.

Kita problema, kaip populizmas veikia politinę kultūrą. Socialinėje psichologijoje yra žinomas Pigmaliono efektas, kuris reiškia, kad kaip su žmogumi kalbėsi, taip jis pradės elgtis. Kai į žmones žiūrima ir su jais komunikuojama taip, lyg jie būtų bejėgiški, jie pradeda galvoti, kad jie tikrai patys nieko negali ir viskas priklauso tik nuo valdžios. Mano supratimu, brandi valstybė turėtų stengtis ugdyti žmonių kritinį mąstymą ir skatinti pačius kažko siekti. Tačiau klausimas, ar politikai, kuri siekia pritraukti rinkėjus populistiniais lozungais, yra tuo suinteresuoti? Ko gero, nelabai, nes visuomet manipuliacija, populizmas labiau veiks tuos žmones, kurie mažiau mąsto, kurių išsilavinimas žemesnis, kurie atlieka kažkokius paprastesnius darbus, kurių socialinis statusas žemesnis.

– Kaip galima atpažinti populizmą?

– Populistinė komunikacija bus labai aiški, paprasta, viskas pateikiama tik juoda balta, dalinami pažadai, nekonkretizuojant, kaip tai atliks. Dėl to visą laiką reikia užduoti klausimą, kaip tai padaryti? Jei tai reikalauja lėšų, iš kur jų paimti? Jei atsakymas yra toks, kad „pinigų yra“, ką tai iš tiesų reiškia, iš kur jie? Nėra konkretumo.

Toliau, manau, verta pažiūrėti ir įvertinti nuveiktus darbus, ar iš tiesų tai nėra darbų pripaišymas? Mes turbūt puikiai suprantame, kad nė vienas valstybės žmogus, kad ir kokį aukštą postą užimantis, negali patekęs į valdžią pats asmeniškai atidaryti gamyklos – tai yra iš fantazijos srities. Jis tiesiog dalyvauja atidarymo ceremonijoje. Žinoma, nuo Vyriausybės veiksmų priklauso investicinis klimatas, bet kad jis būtų palankus, visų pirma yra įstatymai, tai yra tam tikrų agentūrų ilgametis darbas – tai yra procesas, užimantis ne vienerius metus, tad sakyti, kad atidariau gamyklą, yra pigus populizmas.

Populistas, aišku, kalbės trumpais, paprastais sakiniais, stengsis įnešti kuo daugiau emocijų – nes kuo daugiau emocijų, tuo mažiau mąstymo. Pavyzdžiui, jis kalbės ne tiesiog apie pensininkus, o apie senolius. Taip pat populistinėje komunikacijoje paprastai yra eskaluojami priešai, kurie trukdo dirbti: mes negalime dirbti, dėl to reikia paimti visus galios centrus. O juk tai yra visiškas nesupratimas: demokratijoje dėl to ir turi būti daugiau valdžių, kad viena kitą kontroliuotų, kaip ir ketvirtoji valdžia, žiniasklaida, kuri turi jas kritikuoti, nes kitaip prasideda kiti procesai.

Taip pat dažnai būdingas sąmokslo teorijų konstravimas: mus puola todėl, kad mes gerai dirbame. Dar vienas būdingas pasakojimas – apie priešus ir aukas. Bet jei tu esi valdžioje, kaip tu gali sakyti, kad esi auka, jei savo rankose turi galią?

Populistai labai gražiai žaidžia politikos ciklais. Kai ekonomika auga, atsirita visa banga – populistai sako, kad tai – jų nuopelnas. O kai vėliau ateina populistinio valdymo pasekmės, jie jas nurašo kitiems. Žmonės dažnai nesuveda, kur iš tikrųjų yra kokio nors veiksmo atoveiksmis. Pavyzdžiui, aš už savo vaiką gaudavau 30 eurų vaiko pinigų. Sužinojau, kad dabar gausiu 50 eurų – psichologiškai tai labai gerai veikia. Bet iš tiesų, iš kur tie pinigai paimti? Ar vėliau dėl to neišleisiu daugiau pinigų korepetitoriams? Juk tie papildomi 20 eurų vienam žmogui nėra labai didelė suma, bet kai sudedi visų – jau galima kažką nuveikti. Tad realių pokyčių – nedaug, bet psichologinė įtaka – didžiulė.

– Kaip manote, ar populistai patys tiki, kad jie tokie geri ir atėjo gelbėti kitų, ar tiesiog ciniškai žaidžia žmonių emocijomis?

– Aš manau, kad jų yra skirtingų. Yra cinikų, kurie puikiai supranta, kaip veikia šis instrumentas ir skaičiuoja, kaip jis gali padėti jiems patekti į valdžią. Manau, prie šitos kategorijos galima priskirti žmones, kurie nėra populistai, bet jiems padeda: tai yra tam tikri viešųjų ryšių veikėjai. Tačiau yra politikų, kurie tikrai tiki, nes jiems, kaip ir bet kuriems žmonėms, būdingos tam tikros mąstymo klaidos.

– Kokios gali būti tos mąstymo klaidos?

– Psichologas Leonas Festingeris yra aprašęs kognityvinio disonanso teoriją apie mąstymo klaidas. Juk aš pats apie save galvoju, kad esu labai geras ir protingas, o jei pasielgiu žioplai, priimu netinkamą sprendimą, nenoriu sakyti, kad taip pasielgiau, nes esu blogas ar kvailas, nes taip kelčiau grėsmę savojo aš suvokimui. Bet disonansą reikia kažkaip kompensuoti, todėl sakau, kad sprendimas buvo geras. Įvyksta toks informacijos iškraipymas, racionalizacija, pagrindimas, kodėl tai buvo gerai ir tuo pačiu faktų asimiliacija, ignoruojant tuos faktus, kurie prieštarauja mano nuomonei. Tad kai žmogus daug kartų pradeda kartoti tam tikrus žodžius liaudžiai, jis ir pats pradeda jais tikėti – net labai protingiems taip atsitinka.

Kitas žmonėms būdingas mąstymo ypatumas – atlikto pasirinkimo vertinimo iliuzija. Savo pasirinkimą, kad ir koks jis būtų, mes vertinsime teigiamai, o kitų – neigiamai. Pavyzdžiui, Stasio Jakeliūno „krizės komisija“ iš esmės yra absurdiška, nes viskas vyko seniai, nieko negalima pakeisti ir mes juk negalime pasakyti, kokia kita alternatyva ar sprendimai būtų buvę geresni. Bet jei tuos sprendimus būtų priėmę tie žmonės, kurie dabar sako, kad jie buvo blogi, dabar jie kalbėtų visai kitaip. Vyksta toks selektyvus pasirinkimas.

Tam, kaip mąstome, didelę įtaką daro ir tai, kokia informacija mums prieinama: pasitikime informacija, kuri mums prieinama, kuri patvirtina mūsų įsitikinimus, tokia, kuri yra labiau pastebima ir kurią geriau prisimename.

– Ar įmanoma politikoje laimėti be populizmo? Jei populistas sako, kad padvigubins algas ar pensijas, o sąžiningesnis politikas sako, kad to neįmanoma padaryti, ar įmanoma parodyti visuomenei, kad tokiais pažadais neverta tikėti?

– Kaip kalbėti, geriau išmano viešųjų ryšių specialistai. Bet aš, kaip psichologas, žinau, kad vis tiek yra žmonių, kurie abejoja, svyruoja, yra mąstantys – su tokiais reikia kalbėti. Žinoma, yra tokių, kur jau nieko nepakeisi. Tačiau, kaip sakiau, net ir tradicinės partijos iš populistų turėtų pasimokyti kalbėjimo paprastesne kalba – tai galėtų kažkiek padėti.

M360


Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją