Melagingą faktą paneigti būtina, bet to nepakanka
„Mes nebekalbame apie tokį elementarų dalyką, kad yra daugybė melagienų, kad egzistuoja daugybė būdų suvedžioti ar apgauti, tačiau atsirado truputį kitas klausimas, apie kurį dabar plačiai diskutuoja praktiškai visi – svarbu kalbėti ne tik apie tai, kas tai yra, bet apie tai, ką tai reiškia. Pokalbis apie tai, kas tai yra, be abejonės, yra svarbus, tačiau jo svarba gerokai šiandien yra sumenkusi“, – kalbėjo prof. G. Mažeikis.
Kaip pavyzdį jis prisiminė 2013-2014 metus, kada Kyjive vyko proeuropietiški protestai, vadinami Euromaidanu: „Prisimenu, kaip tada buvo svarbu išsiaiškinti kiekvieną apgavystę, sukčiavimą, kiekvieną taip vadinamą fake news. Jei tik kas nors pasako, kad koks nors Maidano aktyvistas kažką primušė, reikia tuoj išsiaiškinti, ar tikrai jis primušė, ar jį primušė, ir labai tiksliai nustatyti – buvo labai svarbu kiekvieną melagieną įrodyti, kad tai yra melagiena, ir parodyti tai kitiems“.
„Atsirado daug organizacijų ir vienoje iš jų, Kyjevo-Mohyliansko akademijoje, ir aš bendradarbiavau – kurį laiką bandėme aiškintis tas melagienas, bet greitai pasirodė, kad šitas aiškinimasis, visų pirma, smarkiai atsilieka nuo tų, kas kuria melagienas – tai yra, sukurti yra daug greičiau ir efektyviau nei paneigti. Antras dalykas, kad pats savaime paneigimas tapo žymiai mažiau reikšmingu, nes Rusijos televizijoms ar kitiems galingiems kanalams yra vienas ir tas pats, kad jūs juos paneigiate. Na, jie nufotografuos šiandien ukrainietišką tanką, ir pasakys, štai žiūrėkite, važiuoja rusų tankas, ir kas?“, – retoriškai klausė jis.
Tačiau, pasak jo, nors melagingo fakto paneigimo reikšmė radikaliai sumažėjo, labai stipriai išaugo reikšmės aiškinimas. „Reikšmės supratimas, pasirodo, yra kur kas veiksmingesnis priešnuodis prieš melagienas nei fakto paaiškinimas, tačiau pabrėšiu, kad fakto paaiškinimas anaiptol neišnyksta“, – kalbėjo profesorius.
Faktų, vertybių ir vizijų voratinklis
Bandant kovoti su dezinformacija, vienu iš svarbiausių ir sudėtingiausių klausimu tampa, kas yra tiesa. Prof. G. Mažeikis atkreipė dėmesį, kad apie šį klausimą ilgą laiką yra diskutavusi filosofija ir trumpo atsakymo nėra, tačiau galima pasiremti keliais požiūriais.
Vieną jų siūlo austrų ir anglų filosofas Karlas Raimundas Poperis, kurio pagrindinis teiginys buvo, kad tiesa gali būti tik tada, jei kažką, kas yra teigiama, įmanoma paneigti.
„Jei, pavyzdžiui, aš teigiu ir tikiu, kad Dievas šiuo metu laimina mūsų pokalbį, arba, priešingai, įtariu, kad šėtonas įlindo tarp mūsų ir čia kažką išsidirbinėja – nei vieno, nei kito teiginio neįmanoma paneigti. Kitaip tariant, yra teiginiai, kurie yra nepaneigiami, ir sutarimas arba nesutarimas nėra argumentuotas ir pagrįstas. Tik tie teiginiai, kuriuos galima paneigti arba įrodyti, mums yra reikšmingi“, – aiškino prof. G. Mažeikis.
Jis taip pat pastebėjo, kad mes dažnai susiduriame su tuo, kad, kalbėdami apie faktus, faktus supainiojame su tiesa, tiesą – su vertybėmis, o vertybes – su vizijomis, nors tai yra gana skirtingi dalykai.
Pasak jo, kalbėdami apie dezinformaciją, dažniausiai kalbame apie faktus, pavyzdžiui, kad nuotraukose ar video medžiagoje buvo netikras, o sumontuotas Vladimiras Putinas ar pan. Tokiu atveju toks faktas yra dezinformacija ir negali būti laikomas tiesa.
„19-ame amžiuje buvo atsiradęs taip vadinamas supaprastintai pozityvizmas, kuris bandė teigti, kad protokoliniai faktai ir yra tiesa. Tačiau jau kokiais 1880-1890-ais metais ši teorija sugriuvo, nes remiantis protokoliniais faktais nebuvo įmanoma parodyti fakto ir teorijos sąsajų. Jeigu tu nori parodyti, kaip faktas ir teorija, arba faktas ir reikšmių kompleksas siejasi tarpusavyje, tada šitas apibrėžimas, kad kokio nors fakto parodymas yra tiesa, yra neteisingas – jie nieko nepaaiškina, niekuo nepadeda. Vadinasi, klausimas visada yra apie tai, kad tiesa slepiasi tarp fakto ir teorijos suderinamumo. Jeigu faktas ir teorija yra suderinami tarpusavyje, mes tai vadiname tiesa, jei nesuderinami – netiesa. Bet tada iškyla klausimas, kokia teorija yra teisinga, nes kai kurios iš jų yra klaidingos – visi faktai su tomis teorijomis gali būti suderinami, bet tokios teorijos yra laikomos klaidingomis iš principo. Todėl būtinai turi būti galima pasakyti, kada kas nors neveikia, kas yra neteisinga, ir kodėl tai neveikia“, – dėstė prof. G. Mažeikis.
Kai kalbame apie vertybes, pasak jo, iš karto atsiduriame visai kitame reikšmių komplekse, tačiau dėl to ir šiandien tarp filosofų yra daug diskusijų.
„Tarp visų filosofų yra taip vadinama deontologija, kuri tiki, kad vertybės yra amžinos. Tai reiškia, kad jeigu žmogus yra protinga būtybė, tai jam būdingos tam tikros amžinos vertybės, kurios vienodai reikšmingos ir prieš 10 tūkstančių metų, ir šiandien. Pavyzdžiui, tariama, kad meilė ir pagalba vienas kitam yra tokios visuotinės vertybės. Arba laisvė yra visuotinė vertybė – ji yra nepaneigiama, ir nesvarbu, ar kalbame apie vergovę Romoje, ar apie baudžiavą Lietuvoje, ar apie šiandien, tai viena ir ta pati vertybė, kuri, manoma, yra nekintama. Tad šiuo požiūriu vertybė yra nemokslinė sąvoka, nes jeigu būtų mokslinė, būtų galima pasakyti, kada ji veikia ir labai aiškiai apibrėžti kriterijus, kur ir kada ji yra neveiksni. O jeigu laisvės vertybė yra visuotinė ir visada, tai nieko bendro neturi su mokslu. Tai su kuo ji turi? Su tikėjimu ir religija, su mūsų stereotipais. Ar tikite angelais? Ne, netikiu. O laisve tikite? Tikim, tikime. Nesiskiria čia tikėjimas – ir vienas, ir kitas teiginys yra lygiai taip pat nepagrįsti. Tai yra, mes susitariame, ką laikome šita vertybe, ir priimame šitą vertybę kaip savo tapatybę. Ir tas, kas priima laisvę kaip savo tapatybę, jis ją ir turi. O tas, kas priima tikėjimą Viešpačiu kaip savo tapatybę, jis ją ir turi“, – aiškino prof. G. Mažeikis.
Pasak jo, vertybės nėra laikomos mokslu. „Jei mes sakome, kad akseologija yra mokslas apie vertybes, bet ir teologija yra mokslas apie Dievą, ir humanitariniai mokslai, apie poeziją, ir net filosofija bando save mokslu vadinti. Man tai yra ironija, kadangi tokiu atveju žodis mokslas yra visiškai nuvertinamas ir nebesuprantame, apie ką mes šnekame. Reikia kitų žodžių“, – atkreipė dėmesį jis.
Kalbant apie vizijas ir misijas, jis siūlė atsiminti misionierius, pavyzdžiui, žydų, lenkų arba rusų mesianizmą. „Tai yra tokia nuostata, kad aš turiu šitas vertybes, manau, kad jos yra visuotinos ir teisingos, bet jūs mano vertybių neturite ir manau, kad labai giliai klystate. Todėl savo vertybes aš pasistengsiu perteikti jums. Ir tai gali būti vertybė, kad demokratija turi būti visame pasaulyje, ir gali būti vertybė, kad rusų pasaulis turi būti visame pasaulyje. Ir šitoje vietoje susišnekėti neįmanoma, įrodyti vienas kitam nieko neįmanoma, galima tik pakeisti vieną kompleksą vertybių kitu kompleksu ir tai nėra paprasta“, – kalbėjo prof. G. Mažeikis.
„Manęs Ukrainos korespondentai klausė, ką daryti su tais ukrainiečiais, kuriai po šiai dienai myli Puškiną ir nežino jokių kitų eilėraščių. Na taip, ką jau padarysi su jais, jie mokykloje tik išmoko Puškino kelis eilėraščius, Jesenino, na, gal dar Majakovskio. Nieko daugiau jie nuo to laiko nesimokė ir nieko daugiau neskaitė. Ir jų galvoje yra tik gerų geriausia trijų keturių autorių eilėraščių dalys truputį išlikusios ir nieko daugiau jų galvoje nėra. Tai ką dabar padaryti? Reikia, kad toje galvoje atsidurtų kiti eilėraščiai. Bet kaip tu tai padarysi, kad jie ten atsidurtų? Šiaip jis turėtų juos išmokti, bet jam jau yra 60 ar 65 metai, ir jis net neketina mokytis kitų eilėraščių ir veikiausiai šitie eilėraščiai liks iki pat jo pakasynų. Tai ką dabar šitoje vietoje padarysi, kai kurie dalykai yra nepakeičiami, jei šitie žmonės, taip pavadinsime, nešiojasi Puškiną savo galvoje. Vienam tai bus pliusas, labai gražiai skambės, o kitam tai skambės kaip koloniazuotas protas. Ir šitas koloniazuotas protas, kadangi jis nenori pasikeisti, taip ir liks koloniazuotu protu, bet jis bus linkęs kitokiai vizijai ir kitokiam pasaulio matymui“, – aiškino profesorius.
Visą pranešimą galite žiūrėti čia.
