„Delfi“ TV laidoje „Garsiai!“ vaikinai papasakojo apie tai, kaip jie susipažino ir nusprendė imtis bendro projekto. Atskleidė, ar sparčiai populiarėjanti tinklalaidė jiems atneša finansinę naudą, ar tik malonumą. Taip pat pasidalino patarimais iš savo patirties, kaip pradėti kurti savo tinklalaidę, ką daryti ir ko geriau vengti, kaip kovoti su kamerų baime bei kitais svajonės trukdžiais.
Pirmiausia, sakykite, kaip pasikeitė jūsų kasdienybė, Lietuvoje paskelbus karantiną?
Mantas: Iš pradžių mes tuo netikėjome. Galvojome, kad viskas praeis po kokios savaitės. Be tinklalaidės mes dar užsiimame stand-up komedija, su kuria planavome roastus (komedijos formatas – red. past.) ir daug kitų renginių, kuriuos teko atšaukti.
Toks ir yra didžiausias mūsų kasdienybės pokytis, kad dabar nieko nekuriam, išskyrus tinklalaides.
Airidas: Privačių užsakymų buvo kaip niekad daug, jau skaičiavome būsimus pinigus, o per dieną nieko neliko.
Be tinklalaidės esate dar ir komikai, priklausote stand-up komedijos susibūrimui „Com.unija“. Ką dar veikiate be to, ką matome viešai?
Airidas: Daug visko veikiame. Labai domimės sportu. Mantas netingi ir pats pasportuoti, aš daugiau pritingiu. Mėgstame filmus, knygas. Aš asmeniškai renkuosi knygas, Mantas dažniau renkasi žiūrėti visokius dalykus per „Netflix“.
Mantas: Aš esu išnaršęs visus „YouTube“ klodus. Mūsų gyvenimas ir yra tai, ką dažniausiai rodome, t.y. stand-up ir tinklalaidė.
Keliaukime į judviejų tinklalaidės priešistorę. Papasakokit, kaip susipažinote ir pajautėte, kad sutampa jūsų energetiniai ir visokie kitokie laukai? Kas buvo tas iniciatorius, pirmasis sugalvojęs, kad reikia kurti bendrą tinklalaidę?
Airidas: Mes turėjome tokį bendrą pyktį ant pasaulio. Kažkada, labai seniai buvau pagalvojęs, kad būtų fun vienam daryti kažką, bet šiaip Mantas buvo pirmasis, kuris pasiūlė.
Mantas: Jeigu taip labai į priešistorę einant, tai mes susipažinome per „Humoro klubo“ organizuojamus „Open Mic“ pasirodymus. Galbūt sutapo humoro jausmas, tie patys juokeliai.
Visi pradedantieji komikai gyvena uždarame savo rate. Dažniausiai mes esame labai draugiškai, vieni kitus priimame.
O dėl tinklalaidės sukūrimo buvo taip: norėjau išvykti į Ameriką su J-1 viza, bet negavau jos ir tada pasiūliau Airidui kažką daryti kartu. Sakiau jam: „Darom podcastą, kad ir kaip ten bus. Aš turiu vieną mikrofoną, tokį mažiuką“.
Airidas: Tuo metu neturėjome patalpų, tik mikrofoną, galvojom, kažkaip išsisuksim.
Mantas: Su šiuo mikrofonu planavom eiti į Martyno Mažvydo biblioteką, kišti jį į „iPad“ ir tiesiog kalbėti. Tada mūsų kelyje atsirado „Lamų slėnis“, kuriems esame labai dėkingi, nes jie mums suteikė profesionaliausią pradžią, kokia tik galėjo būti.
Prieš dvejus metus Lietuvos tinklalaidžių pasaulyje buvo tikra dykynė, nedaug kas jas kūrė. Kokių patys tinklalaidžių tada mėgdavote klausytis? Galbūt dabar matote, kad kai kurios konkrečios jums padarė įtaką?
Mantas: Kai mes pradėjome, jų beveik nebuvo. Mes pataikėme į tą traukinį, galima sakyti. Kai tik pradėjome kurti, po kelių savaičių atsirado kiti tinklalaidžių kūrėjai.
Airidas: Mes pastebėjome, kad po dviejų savaičių prasidėjo bumas. Kasdien atsirasdavo po vieną, dvi naujas tinklalaides.
Mantas: Mes labai domimės Vakarų kultūra. Tinklalaidės irgi atėjo iš tos pusės. Aš jų klausiausi seniau, tiek per „iTunes“ programėlę, tiek „YouTube“. Pagrinde buvo Joe Roganas, „Audio Lab“. Kai labiau įnikome į tinklalaidžių pasaulį, atsirado daugiau klausomų tinklalaidžių.
Airidas: Aš tai labai mėgau edukacinius: buvo toks „Philosophize This!“ ir dar kelios istorijos tinklalaidės. Bet šiaip nedaug žinojau komedijos žanro tinklalaidžių. Vėliau draugai man parodė visus, kuriuos be galo pamėgau – pavyzdžiui, Bill Burro.
Įtakos tuo metu padarė ir Vaidas su Klajumu, nes abu – tokie aktyviai ir energingai juokaujantys. Labai norėjosi būti tokiems kaip jie, bet negali visi būti tokie patys.
Mantas: Daug tinklalaidžių padarė mums įtaką. Iš pradžių bandėme kopijuoti, bet greitai pamatėme, kad su kopijavimu nieko nesigauna, tai bandėme atrasti savo varikliuką.
Kokie pačioje pradžioje buvo jūsų lūkesčiai? Ar jie sutapo su pirmųjų nufilmuotų epizodų rezultatu? Papasakokit apie pačią pirmąją PVŠ tinklalaidės dalį: su kuo ji buvo ir ar viskas vyko taip sklandžiai, kaip tikėjotės?
Airidas: Pirmųjų aštuoniolikos mes net nefilmuodavome. Aš visai neseniai radau žinutę, kurią siunčiau Mantui, kurioje rašiau, kad jeigu bus tūkstantis peržiūrų, tai Lietuvos mastu bus jau gerai, mūsų „lubos“. Tokius turėjome lūkesčius, bent jau aš.
Mantas: Iš pradžių mes visai neturėjome per didelių tikslų. Tiesiog bandėme daryti ir net negalvojome, kad iš to galėsime bent kažkiek užsidirbti. Tai atrodė kaip neįmanoma misija.
Pats pirmas epizodas buvo su Pauliumi Ambrazevičium. Tada juokavome jam dėkodami už tą vargą, už tai, kad iškentė tą pirmąjį epizodą. Nors ir buvome pasiruošę, bet labai drebėjom, nes nežinojom, kaip iš tikrųjų reikia kurti tinklalaidę.
Airidas: Kiekvienas sekundės trukmės patylėjimas tada reiškė pasaulio griuvimą. Bet jei iš klaidų mokaisi, darai išvadas, tai gali iš tokių laidų išmokti daug daugiau nei iš sėkmingų epizodų.
Kas jums piešia animacijas su jūsų veidais? Kas dirba su jūsų socialiniais tinklais? Visa tai – taip pat labai svarbi tinklalaidės įvaizdžio dalis.
Mantas: Mes esame pasiskirstę taip – Airidas atsakingas už „Com.unijos“ veiklą, už visą vadovavimą, renginių sudarymą, o aš esu atsakingas už PVŠ veiklą. Tai atitinkamai apsiimu jo socialinių tinklų priežiūra.
Iš pradžių neturėjome labai daug ir finansinių išteklių, ir žmonių, kurie galėtų tai daryti, iliustracijas piešėme patys.
O dabar labai didelis „ačiū“ yra tiek plakatų dizaineriui, tiek naujo logotipo kūrėjui Tautvydui Norkui.
Kiekvieno epizodo pradžioje matoma animacija buvo sukurta mūsų klausytojo, fano Alano. Jam taip pat labai dėkojame.
Airidas: Mantas labai greitai išmoksta iš „YouTube“ visokius dalykus. Aš nelabai ten prisidėjau.
Tautvydas yra be galo talentingas žmogus, kuris, mūsų manymu, dar per mažai įvertintas. Jis turi labai gerą komedijos pojūtį ir visada pasiūlo savo idėjų, kurios būna tikrai labai geros.
Aš niekada nesuprasdavau to, kad svarbu dirbti su socialiniais tinklais. Mantas dėl kiekvieno nepavykusio kadro nenorėdavo kelti epizodų į socialinius tinklus. Aš tik vėliau supratau, kodėl toks svarbus yra bendras vaizdas. Kai žmonės mato labai gražų profilį, tai juos pritraukia pamėgti ir pačia tinklalaidę. Tad estetika labai daug suteikia naudos, ypatingai pradžioje.
Praeitais metais „Pralaužk vieną šaltą“ buvo išrinkta Metų tinklalaide socialinių tinklų festivalyje „Social Media Fest“. Kaip manote, kur yra ta jūsų sėkmės paslaptis ir kuo išsiskiria jūsų tinklalaidė nuo kitų mūsų šalyje kuriamų?
Airidas: Visgi mes esame komikai, tad tai yra labiau komedijos žanro turinys, o jų Lietuvoje nėra tiek daug. Manau, žmonėms to labai trūksta.
Visa tai darome iš idėjos. Ilgą laiką ėjome į minusą, mums niekas neatsipirkdavo. Tiesiog patiko kurti. Praėjo metai, du, ir iš viso to pradėjome gauti labai gerus vaisius.
Mes labai stengiamės su pašnekovais bendrauti kaip su draugais ir perteikti klausytojams tokį jausmą, tarsi jie sėdėtų kartu su mumis studijoje.
Mantas: Kai ateina svečias, stengiamės neįpareigoti jo atsakinėti į klausimus labai tiksliai. Norime, kad jis atsipalaiduotų. Net ir pavadinimas yra „Pralaužk vieną šaltą“, kas reiškia, kad mes tiesiog šnekučiuojamės, geriam kažkokius gėrimus ir viskas. Tai galbūt tame ir yra visa paslaptis.
Pakalbėkime apie pinigus. Tikriausiai tenka patiems investuoti į filmavimams reikalingą techniką, patalpų nuomą ir pan.? Ar atsiperka visos šios išlaidos ir ar pavyksta kokiu nors būdu iš tinklalaidės užsidirbti?
Mantas: Pačioje pradžioje mes viską investuodavome, neturėjome studijos. Kai mus priėmė „Lamų slėnis“ į savo studiją, skirtą specialiai tinklalaidėms, kiekvieną savaitę rašydavome jiems, derindamiesi, kada studija bus laisva.
Iš pradžių turėjome kameras, kurias savarankiškai paprastai sudėliodavome studijoje. Jos buvo techniškai tinkamai nesujungtos, tad montuojant kildavo per daug problemų. O tada atradome Roką.
Airidas: Rokas yra jau plačiai apkalbėtas, į kitą lygį Lietuvos tinklalaides pakėlęs vaikinas. Žmogus, turintis daug geros technikos ir puikų supratimą, kaip tai daryti. Tad labai daug laurų keliauja būtent jam.
Mantas: O su technikos pakėlimo lygiu kyla ir paties turinio kokybė. Nesinori atsilikti nuo technikos.
Tada atradome pirmuosius savo rėmėjus, kurie nusprendė paremti mūsų darbą, nusipirkę kelias mūsų tinklalaides. Tai buvo „Kautra“.
Šiuo metu jau galime pasakyti, kad iš tinklalaidžių galima užsidirbti, jei viską gerai susiplanuoji. Pinigai keliauja tiek iš „YouTube“ peržiūrų, tiek iš rėmėjų, tiek ir pardavimų pusės, jei kuri tinklalaidę reprezentuojančią atributiką.
Kaip atsirenkate pašnekovus? Ar būna, kad jie patys pasisiūlo į laidą? Ar yra tekę tokiems sakyti ne?
Airidas: su pašnekovais dažniausiai būna taip, kad sutampa tiek jų, tiek mūsų norai. Kas nors pasisiūlo ir mes pakviečiame. Dažnai būna, kad mums pasako „ne“, ypač pradžioje taip pasitaikydavo, nes mes iškart norėdavome pasikviesti garsius žmones, bet kai kurie į mūsų žinutes net „seen“ nepadarydavo.
Dabar pasikviesti tam tikrus žmones problemų kyla daug mažiau. Dažniausiai kviečiame tokius, kurių pažiūros ir vertybės atitinka mūsiškes, kurie nėra per daug kontraversiški.
Mes vis bandome įsivaizduoti, ar sklandžiai eisis pokalbis su tuo žmogumi, ar nebus, kad į klausimą atsakys vos vienu žodžių ir pan.
Yra tekę ir patiems šiek tiek praignoruoti žmonių siūlymus, nes jie buvo kiek absurdiški. Buvo atvejis, kai kokių dvidešimt žmonių mums siūlė kviesti tą patį dviratininką, tai iš principo jo nekvietėme, nes atsibodo labai.
Mantas: Kviečiame tuos, kurie patinka mums. Būna, kad ir patys pasisiūlo. Kelis tokius esame pakvietę, pvz. laidoje esame pasakę, kad būtų įdomu pakviesti apsauginį, ir vienas iš šios profesijos atstovų pasisiūlė.
Taip pat svečiuose sulaukėme ir profesionalaus moto akrobato, kurių Lietuvoje tėra du.
Ką galėtumėte patarti tiems, kurie jau ilgą laiką svajoja kurti savo tinklalaidę, bet nedrįsta, nes, pavyzdžiui, bijo filmuotis, fotografuotis, nors tikrai turėtų ką pasakyti auditorijai įdomaus? Ar jūs turėjote kamerų baimę? Galbūt kokių nors kitokių baimių? Kaip su jomis kovojote?
Mantas: Aš manau, kad nereikia būti pamaiva, jei nori kurti podcastą. Mes stengiamės būti kiek įmanoma natūralesni – tokie, kokie esame gyvenime. Tada žmonės tave priima. Tinklalaidė yra labai ilgo formato pokalbis. Žmogus turi jaukiai jaustis, klausydamas tavęs. Negali perspausti savo emocijos dvi valandas. Manau, kad tai net nėra įmanoma.
Kamerų baimės man galbūt net nelabai ir buvo. Mes stengiamės savo studiją ir visą atmosferą sukurti kuo jaukesnę, kad visi jaustųsi tikrai kaip namuose, kalbėtų tik tai, apie ką iš tikrųjų nori.
Bet visiems naujokams aš siūlyčiau kurti tinklalaides neilgesnes nei 40 min. trukmės. Mūsų šalies tinklalaidžių klausymo tendencijos labai stipriai skiriasi nuo, pavyzdžiui, Amerikos.
Airidas: Aš, pavyzdžiui, pirmus pusantrų metų tikrai nuoširdžiai bijojau kamerų. Man būdavo nejauku prieš jas kalbėti. Vien tas kalbėjimas per mikrofoną man buvo baisus, lygiai taip pat ir stand-up pasirodyme.
Bet tu darai ir kažkada pralauži šią baimę. Galų gale būna labai faina, nes pats per save peržengi. Manau, ir gyvenime padeda tai.
Aš pats iš savo klaidų galiu pasakyti, kad svarbu nebandyti būti protingesniems, nei esate, nebandyti atsikąsti per didelio kąsnio, nesistengti būti per daug mandriems. Svarbu labai gerai pagalvoti apie tai, ką sakote, nes vėliau gali tekti nudegti.
Turinys išlieka internete labai ilgą laiką: galbūt po daug metų kas nors atras ir iškapstys, ką pasakėte netinkamo, dėl ko galite turėti net problemų.
O šiaip patarčiau tiesiog pasityrinėti ir kurti turinį. Ir nesustoti, jeigu kas nors nesiseka. Sėkmė anksčiau ar vėliau ateis.
Jūs viską filmuojate netiesiogiai, tiesa? Ar daug tenka iškirpti medžiagos, ją nufilmavus? Papasakokit apie juokingiausius nepasisekimus, nutikusius befilmuojant?
Airidas: Man yra nutikęs toks atvejis, kai prastai pajuokavau apie kai kuriuos Lietuvos nusikaltėlius ir vėliau pagalvojau, kad iš tikrųjų dėl to gali būti labai blogai, būtent dėl tų juokelių aš galėjau rimtai nukentėti. Per stipriai ir per daug buvo pajuokauta, todėl Manto paprašiau, kad išimtų.
Mantas: Iš pradžių aš užsiimdavau montavimu, tai pirmųjų laidų turinys buvo labai stipriai montuojamas. Nelabai žinodavome, kaip reaguoti, kai pašnekovas neatsako į klausimus arba atsako ne taip, kaip tikėjomės, ir taip pat kai yra daug pauzių. Tad būdavo, kad pasimesdavome.
Airidas: Tas pauzių valdymas yra labai svarbus dalykas. Būna, kad ir dabar jų nesuvaldome, tada pasimetame. Bet kuo toliau, tuo labiau pradedi valdyti pokalbį būtent per pauzes: nebijai tylos, pagalvoji per jas, iš naujo paklausi.
Jeigu skubi, bijai tylos, tai gali nepagalvojęs paklausti ko nors ar pakomentuoti. Pradedi jaustis nepatogiai. O kai pauzė yra valdoma, tada visi aplinkui tave jaučiasi geriau.
