Ateityje išliks tik tie verslai, kuriuose rūpinamasi tiek fizine, tiek psichologine darbuotojų sveikata, teigia personalo valdymo ekspertas, visame pasaulyje darbdavių ir darbuotojų mokymus organizuojančios įmonės „TLEX Institute“ vadovas Christophas Glaseris, Vilniuje viešėjęs personalo konferencijos „HR savaitė“ proga.

– Visame pasaulyje kalbama apie talentų pritraukimą, patrauklių sąlygų darbuotojams sukūrimą. Visgi, yra ir kita pusė: darbdaviai jau pradeda kalbėti apie nepamatuotus darbuotojų lūkesčius, galbūt artėjančią krizę, kuri gali pakeisti situaciją. Ar pastebite, kad šiuo klausimu rinka jau pradėtų stoti?

– Gerai nepažįstu Lietuvos rinkos, bet kalbant apie globalias tendencijas – ne. Pavyzdžiui, neseniai buvau Bulgarijoje, kur bedarbystė lygi beveik nuliui – ten varžymasis dėl talentų tiesiog milžiniškas. Lietuvoje, manau, tai taip pat vyksta, nes žinau, kad čia gyvenančių žmonių yra labai aukštas išsilavinimo lygis.

Christoph Glaser
Christoph Glaser
© DELFI / Kiril Čachovskij

Tačiau yra vienas aspektas, kuris mane šiek tiek neramina – tai įsitraukimo lygis, kurį rodo žmonės. 2017 m. „Gallup“ ataskaita rodo, kad šiandien tik 15 proc. darbo jėgos yra tikrai įsitraukę į savo darbą ir identifikuoja save su darbdaviu. Apie 18 proc. darbuotojų yra ne tik kad visiškai neįsitraukę – jie, galima sakyti, netgi veikia beveik prieš tai, ką visi nori pasiekti. Dar yra apie 60-70 proc. silpnai įsitraukusių žmonių, o kartu sudėjus tie maždaug 80 proc. darbuotojų vidutiniškai dirba 25 proc, prasčiau nei tie 15 proc., kurie yra labai įsitraukę. Manau, tai yra signalas, apie ką mums reikia galvoti šiame globaliame pasaulyje: turime užtikrinti, kad žmonės jaustųsi susiję su organizacija, su jos vizija, kad jie į darbą ateitų ne tik fiziškai, bet būtų jame ir savo mintimis.

– Kokios gali būti tokio silpno įsitraukimo priežastys: ar tai susiję su tuo, kad žmonės žino galintys lengvai susirasti kitą darbą?

– Tai taip pat galėtų būti viena iš priežasčių, bet aš matau dar bent tris. Pirma jų – kai žmonės nejaučia to ką daro prasmės. Juk jiems labai svarbu kas rytą atsikėlus ir ruošiantis į darbą atsakyti sau į klausimą, kodėl aš tai darau. Juk norisi galvoti ne tik apie tai, kad reikia uždirbti pinigus, bet prisidėti prie didesnio tikslo. Tai labai svarbu, bet kai kurios organizacijos tai užmiršta. Tačiau pažiūrėkite į pačias sėkmingiausias šiuolaikines organizacijas kaip „Google“, „Facebook“, „Amazon“, ar mažesnius startuolius kaip „SuperCell“ ar „Nubank“ – pas juos tai labai stipriai išreikšta, jie labai daug kalba apie tą „kodėl“ klausimą, atsakymas darbuotojams yra labai aiškus, o tai duoda jų įsitraukimą.

Antra priežastis yra pasitikėjimo vienas kitu, savo komanda trūkumas. Šiais ketvirtosios pramonės revoliucijos laikais vyksta tiek daug pokyčių, organizacijos nuolat iš naujo išranda save, ir šiame pokyčių procese visada kyla klausimas, kurioje pusėje būsiu aš pats: laimėtojų ar pralaimėtojų? Turi būti skatinamas pasitikėjimo kolegomis, kad jūs esate kartu, jausmas.

Trečia priežastis, manau, yra ta, kad žmonės dažnai jaučia stresą – tiesiog jiems visko yra per daug. Kai tu jauti stresą, tu labiau fokusuojiesi į savo paties išlikimą, o ne tai, kas svarbu darbovietei – tai labai paprasta. Taip, mes visi dabar gyvename nuolat bėgdami, ir tai yra net ne pačių žmonių kaltė – tiesiog dabar yra tokie laikai. Kita vertus, reikia suprasti, kad toks beatodairiškas bėgimas mums sukelia daug nuostolių. Manau, kad kompanijos lyderiai turėtų padėti darbuotojams valdyti stresą, kad jie galėtų jausti ryšį patys su savimi. Jei to nebus, jie nesugebės susisieti ir su darboviete, o tada jie nepajėgs galvoti apie bet kokį tikslą, nesvarbu, koks jis būtų.

– Kaip darbdavys gali padėti darbuotojams geriau jaustis darbe?

– Žinoma, pirmiausia žmogus pats turi galvoti apie tai, kaip gali jaustis geriau. Bet lyderiai, net žinodami, kad tai yra individo atsakomybė, turėtų pagalvoti, kaip gali padėti savo darbuotojams. Be abejo, pirmiausia yra gera fizinė savijauta, bet žmogaus protas yra turbūt net svarbesnis nei kūnas.

Šiais laikais žmonėms vis sunkiau padaryti du dalykus: „įsijungti“, susifokusuoti kokiam nors darbui ir „išsijungti“, nuo visko pasitraukti. O tai yra labai susiję tarpusavyje. Jei mes nesugebame „išsijungti“, negalime ir „įsijungti“. Nė vieno žmogaus protas negali būti aktyvus visą laiką – priešingu atveju reiškia, kad jis nėra visiškai įsitraukęs. Bet žmonėms tampa vis sunkiau atsitraukti ir organizacijos nuo to kenčia. Dėmesio sutelkimas sumažėjo dramatiškai: šiais daug darbų vienu metu darymo laikais žmonės vis sunkiau susikaupia kūrybiniam darbui. O kūrybinį darbą mes galime atlikti tik susifokusavę vien į jį.

– Galite patikslinti, ką siūlote darbdaviams? Kai kur veikia taisyklės neleidžiančios tikrinti elektroninio pašto ne darbo metu, kitur vyksta meditacijos mokymai ir panašios praktikos, kaip Jūs tai matote?

– Manau, čia reikia derinti kelis dalykus. Vienas yra toks, kurį vadinu protiniam darbui palankiomis struktūromis. Mes turime suprasti savo protą, tai, kaip dirba mūsų smegenys, įsigilinti į neuromokslą ir pagal tai planuoti darbus. Čia gali padėti darbdavys.

Mes, pavyzdžiui, rekomenduojame turėti trijų tipų užduočių zonas, pagal kurias turi būti planuojama dienotvarkė. Viena yra žalia, kada į visas užklausas reaguojama iš karto. Jei dabar aš esu žalioje zonoje ir skamba mano telefonas – aš atsiliepsiu. Bet tai yra beprasmiška, nes dabar aš noriu kalbėtis su jumis. Taigi mums reikia ir raudonų zonų, kurios reiškia, kad aš darau vieną darbą vienu metu. Yra daug tyrimų, rodančių, kad būti kūrybingam mums reikia to fokusavimosi. Taigi kalendoriuje jums reikia pasižymėti tokias zonas, geriausia tai padaryti dar vakare, kaip aš struktūrizuosiu savo dieną, kad ji būtų puiki.

Taip pat man dar reikalingos mėlynos zonos, per kurias aš nedarysiu nieko – trumpos pertraukėlės. Tai gali būti vos penkios minutės, kurias aš, pavyzdžiui, turėsiu tarp šio interviu ir kito skambučio. Kaip aš jas praleisiu? Tyrimai rodo, kad jei per jas aš naršysiu savo feisbuke, tikrinsiuosi paštą ar naujienas, aš vėliau dirbsiu kur kas prasčiau nei tokiu atveju, jei būčiau tiesiog pasivaikščiojęs, kai mano protas būtų gavęs progų nustebti, pasiklausęs muzikos, o gal atlikęs kvėpavimo pratimus.

Taigi, vienas aspektas yra protui draugiškos struktūros, kitas – kad mums reikia treniruoti mūsų protus. Aš keliavau po 60 pasaulio šalių dirbdamas su lyderystės programomis ir ką aš mačiau, kad visur yra kur kas labiau fokusuojamasi į fizinio kūno lavinimą nei į proto. Bet smegenis taip pat galime traktuoti kaip raumenį ir jį treniruoti – bet tam reikia sugebėjimo susifokusuoti, o atėjus laikui, priešingai, paleisti. O tam gali būti naudinga meditacija, sąmoningumo lavinimas, kvėpavimo technikos ir pan.

– Tačiau šiuo atveju Jūs kalbate labiau apie tai, ką gali daryti individas. Juk vadovas negali sukontroliuoti kiekvieno darbuotojo, kad jis pertraukos metu užuot naršęs feisbuke atliktų kvėpavimo pratimus.

– Tiesa, bet tai iš dalies lemia ir organizacijos kultūra. Mums reikia organizacijose skatinti diskusijas tokiomis temomis. Mes ryte klausiame vienas kito, ar tu gerai miegojai, bet ar kada klausiate atėjęs į darbą, kaip šiandien tau sekasi kvėpuoti? Mums reikia kalbėti apie mūsų kvėpavimą, apie mūsų kūną, mūsų protinę sveikatą, mums reikia dalintis informacija apie tai ir sėkmingomis strategijomis. Juk mes visi norime jaustis gerai, mums nereikia versti žmones to norėti – tačiau lyderių užduotis yra sukurti žmonėms tokias galimybes.

– Kiek kompanijų, jei apytiksliai vertintumėte procentais, tuo rūpinasi?

– Negaliu pasakyti procentų, bet vis daugiau ir daugiau. Matote, kai mes kalbame apie gerą savijautą darbe, kai kuriems atrodo, kad tai yra tik kažkas, ką yra smagu turėti. Bet pažiūrėkime plačiau. Yra daugybė priežasčių tikėti, kad per ateinančius dešimt metų apie 40 proc. organizacijų daugiau nebeegzistuos, kaip ir maždaug pusė šiuolaikinių darbų. Mums reikia būti inovatyviems, organizacijos turi būti tokios, individai turi būti tokie. Kur gimsta inovacijos? Mūsų protuose. Jei žmonės kaip individai ar organizacijos jaučia stresą, jie apsiriboja tuo, kad tiesiog reaguoja į situaciją, į kurią pateko, tačiau nieko nebekuria, aktyviai nebeveikia.

Sugebėjimas būti sąmoningam, susikaupusiam ir prireikus iškart veikti prasideda žmogaus mintyse. Tad tai nėra kažkas, ką tiesiog smagu turėti. Kas įdomu, kad jei mes žiūrime į organizacijas ir žmones, kurie keičia žaidimo taisykles, kurie kuria inovacijas – o tai yra yra apie 15 proc. visuomenės – būtent inovatyviose organizacijose randame šių svarbių savybių treniravimą, ten suprantama, kaip tai svarbu. Ten užsiimama meditacija, kvėpavimo technikų mokymu ir panašiais dalykais. Kadangi kitos organizacijos mato, kad tai sėkmingai veikia, jos irgi pradeda tai įgyvendinti.

– Kaip tai veikia rezultatus? Įsivaizduokime situaciją, kai darbuotojas mato, kad konkurentams šiuo metu sekasi geriau, ir užuot įdėjęs daugiau pastangų į darbą, savo vadovui jis sako, kad jam dabar reikia atsipalaiduoti.

– Be abejo, jei kažkas atsipalaiduoja septynias dienas per savaitę, tai nėra naudinga, bet mums reikia atsipalaiduoti, kad vėl galėtume skristi. Žinote, kai norite iššauti strėlę iš lanko, jums pirmiausia reikia atsitraukti. Kuo labiau įtempsite, tuo toliau ji skris į priekį. Ir taip, tiesa, kad pirmiausia reikia supratimo iš vadovų, bet pokyčiai gali vykti abiem kryptimis: tiek iš vadovų, tiek iš darbuotojų.

– Dirbate daugybėje skirtingų šalių, ką pastebite, kur sveikiausia darbui aplinka ir ar jau pastebite vykstančius pokyčius?

– Neseniai ruošiau programą japonams: jie visi sąžiningai kasdien visą dieną sėdėdavo mokymuose ir visi sakydavo, kad taip gali būti tik dar vienoje šalyje, Šveicarijoje, iš kur aš pats kilęs (juokiasi). Bet iš tiesų, nors mes pasaulyje turime tiek daug skirtingų kultūrų, bet yra tik vienas žmogaus protas. Nuolatinio bėgimo fenomenas kelia nuostolius visiems: Europai, Amerikai, Azijai, net tokioms šalims kaip Indija, jogos tėvynei.

Ar tai pradės keistis? Tikiuosi. Šveicarijoje, Davose kasmet vyksta Pasaulio ekonomikos forumas, kuriame pernai taip pat labai daug dėmesio buvo skiriama sąmoningumui. Visi lyderiai, įskaitant ministrą pirmininką, rytais kartu užsiimdavo joga. Tai natūralu: visi pradeda suprasti, kad kuo daugiau bėgame, tuo labiau turime išmokti paleisti. Ir yra technikos, padedančios tai padaryti. Tad nuoširdžiai patariu žmonėms daugiau galvoti apie savo kūną, sąmoningumą ir kvėpavimą. Juk niekas negali sakyti, kad neturiu laiko kvėpuoti, pakvėpuosiu rytoj. O kreipdami dėmesį į kvėpavimą, į savo kūną, kartu sukoncentruojame ir mintis.

M360


Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją