Karantino laikotarpis atskleidė ir mūsų bendruomeniškumo galią – esant sudėtingoms situacijoms, žmonės geba ir gana noriai susiburia bei aukoja organizacijoms, kaip, pavyzdžiui medikams, ugniagesiams. Tačiau aukojimas ir paramos teikimas yra kur kas senesnis reiškinys – sušelpti valkataujantį prie bažnyčios ar pasibeldusį į duris Viduramžiais buvo kone būtina – sakyta, kad nežinia, kokiu pavidalu, galbūt ir valkatos, į tas duris pasibeldžia Dievas.

Plačiau apie žmonių polinkį aukoti bei iš kur kyla mūsų bendruomeniškumas „Delfi Rytas” laidoje buvo kalbamasi su psichologu Edvardu Šidlausku.

– Kokia šiuo metu situacija su parama, aukojimu? Ar apskritai mes, žmonės, esame linkę aukoti?

– Manau, kad žmonės visais laikais yra daugmaž panašūs, taip ir šiandien, kaip ir kažkada seniau. Polinkis aukoti yra, tik ne pas visus vienodas, dėl skirtingų priežasčių. Bendrai šią savybę mes vadiname altruizmu, kai mes kažką darome nesavanaudiško, teikiame labdarą arba paramą. Taigi, kaip minėjau, altruizmas gali turėti kelias priežastis, psichologinė – pamatome save kitame, pajaučiame kito skausmą ir diskomfortą, alkį ar pervargimą.

Tada, matydami save, natūraliai bandome padėti. Kitas paaiškinimas – moralinis altruizmas. Kultūrinis altruizmas susijęs ir su religija. Kitas – racionalus altruizmas. Pavyzdžiui, yra daug žmonių, kurie neturi pajamų maistui įsigyti, taigi, geriau juos paremti, nei laukti, kol žmonės pradėtų plėšikauti.

– Ar yra atlikti tam tikri tyrimai, ar stebėjimai, kurie paaiškintų tą psichologinį altruizmą, šį požymį? Galbūt galime sakyti, kad vienos tautos yra labiau linkusios paremti, susivienyti, kitos šiek tiek mažiau?

– Žinoma, tyrimų yra ne vienas. Kiek pamenu, vieno tyrimo išvada buvo tokia, kad lietuviai yra egoistai, padedame kitiems mažiau ir rečiau. Tačiau, manau, kad būna įvairių žmonių ir įvairiai jie elgiasi. Apibendrinant – empatija arba atjauta yra tuo stipresnė, kuo labiau pažįstami mums yra žmonės. Kalbant apie tautas arba pasaulį, jei kažkas negero nutiko kaimynui ar giminaičiui, mums jo skausmas labiau suprantamas ir mums todėl lengviau užjausti. O kuo labiau tolstame, tuo mažiau susirūpiname kažkuo.

Net galime paimti pavyzdį apie žūtis, jei miršta kažkas čia pat – tai tragedija, jei kažkur, kitam žemyne – tai mums tik statistika. Aišku, yra žmonių, kurie jautrūs viskam, bet dauguma žmonių yra empatiški ir tyrimai rodo, kad remia tuos, kurie jiems yra suprantami.

Ar esame bendruomeniški?
Ar esame bendruomeniški?
© Unsplash


– Ką atskleidžia apie žmones tokios krizinės situacijos, kokią turime dabar?

– Tokios situacijos atskleidžia, kas iš tiesų jie yra, parodo jų pamatą ir brandos lygmenį. Krizinės situacijos yra pilnos iššūkių ir nerimo, instinktai dažniausiai siūlo ginti save, t. y. elgtis agresyviai – užsidaryti, atsiskirti, saugiai išlaukti. Tai vos ne pirmas impulsas, kuris gali būti pas daugelį.

Tačiau gali išryškėti sąmoningumas, toks pro-socialus elgesys, kada kaip tik pabunda gerosios jėgos žmoguje, čia pasimato, kiek buvo įdėta į žmogų per tą ramųjį laikotarpį, kiek jis pats save apmąstė, kiek jis skausmo ir pagalbos iš kitų yra sulaukęs, tai, beje, irgi yra labai svarbu, – nuo viso to priklauso, kaip jis pasielgs su kitais.

Krizinėje situacijoje neveikia loginis ir racionalus mąstymas, ypač jei ji ištinka greitai, staiga. Dažnai elgesį veda emocijos. Tačiau vieni gali būti labai bendruomeniški, stengsis visiems padėti, o kiti spręs situaciją bėgdami.

– Yra sakoma, kad nėra veiksmo, kuris nebūtų egoistiškas. Net ir altruizmas yra egoistiškas, kai žmonės daro gerus darbus, nes jaučia pasitenkinimą. Kas darosi žmogui, jo smegenyse, kai jis aukoja, daro gerus darbus? Nes yra žmonių, kurie tikrai labai mėgsta paremti, jei ne pinigais, tai kitaip.

– Mūsų smegenys veikia labai teigiamai. Iš tiesų yra tokia netgi terapijos forma, gydanti nuo depresijos, vadinama gerų darbų dienoraščiu. Aš pats net savo pacientams liepiu daryti gerus darbus ir juos užsirašyti, nes tai formuoja teigiamą savivertę, o ji yra priešnuodis depresijai.

Daryti gera yra malonu ir tai suteikia laimės jausmą. Tai yra natūralu, tai yra mūsų prigimties dalis, nes žmonės yra socialios būtybės ir nesame sutverti gyventi po vieną. Darydami kažką dėl bendruomenės, mes labai atliepiame kolektyvinę prigimtį ir tai mus apdovanoja geru jausmu, prasmingumu.

<...> O savęs atpažinimas kitame nėra egoizmas, taip galvoti apie žmogų būtų per daug primityvu.

Šiuo metu galima paremti ir Delfi Plius autorius, deklaruojant gyventojų pajamų mokestį. Tai nieko asmeniškai nekainuoja, o visus surinktus pinigus Delfi paskirstys laisviems kūrėjams, autoriams, kuriems pandemija smarkiai apribojo galimybes išgyventi iš savo kūrybos. Daugiau informacijos, kaip tai padaryti, galima rasti Delfi Plius.

www.DELFI.lt