„Noriu natūraliai“. Tie, kurie rašo kalbas ir ruošia joms kitus, šį sakinį, esu tikra, girdėję ne kartą.

Kiek iš Jūsų esate natūraliai pasakę kalbą? Ne papasakoję, ką jūs šiandien ar paskutinius tris mėnesius ar metus veikiate, ne pasveikinę gimtadienio proga, o pasakę kalbą. Kalbą apie kažką, kas paliko įspūdį, arba bent jau turėjo tokią intenciją. Ar ją išgirdę kiti pagalvojo tai, ką jūs norėjote, kad jie būtų pagalvoję?

Natūraliai gerai gavosi iš kokio šimtojo karto? Arba po metų kalbėjimo supratote, kad ir natūraliai jau neblogai gaunasi?

Ar bandėte natūraliai išmokti dirbti kompiuteriu, užsienio kalbą, ar netgi vaikus užauginti? Taip –knygos, mokymai, kitų patirtis, „Wikipedia“ ar visagalis „googlas“ - tikrai kažkuo pasinaudojote. O va kalbėti viešai kažkodėl tikimasi, kad tas natūralumas pramuš savaime.

Natūralumas yra labai gerai. Daržovės, maistas, medžiagos, viskas. Bet paprastai natūraliai reiškia daug darbo. Kas augino natūraliai daržoves? Ravėti dažniau teko, mažiau sudygo, daugiau laistėte ir derlius smulkesnis buvo, parazitai labiau puolė. Didžiavotės - taip. Natūraliai yra sunkiau. Nepradėsiu apie gimdymus… (turėjau tris)

Kai man pasako „natūraliai“ – puiku, bet reiks daug dirbti, o ne „kaip išeis“. O va tas „kaip išeis“ yra labai gajus mitas.

Bet pakalbėkim apie juos, mitus, iš eilės.

„Kažkaip išeis“. Kažkaip visada išeina. Dažniausiai išeinate Jūs (nuo scenos) ir nebenorite sugrįžti. Auditorija irgi išeina, toliau galvodama, kas buvo prieš tai, bus po to ir ką jie galėjo veikti vietoj to. Politikai labai dažnai leidžia sau šnekėti „iš širdies“ (nelabai pasidomėję, nei kur širdis, nei ar tai ji), galvodami kad jų statusas leidžia jiems šnekėti bet ką. Esu dalyvausi ne vienoje konferencijoje kur žymūs žmonės, vien dėl to kad jie yra žvaigždės, leidžia sau kalbėti bet ką. Nors gal būna ir juokinga, bet man atrodo nepagarbu. Nei savo, nei kitų laikui. Su draugais prie alaus - taip. Auditorijoje – ne.

„Nereikia man to teksto“ (suprask, kalbos). Gerai. Neimkite, jei apie temą šnekate jau kelintą kartą per pastaruosius kelis mėnesius. Jei šnekate tema ar konkrečiu temos aspektu pirmą kartą, su tekstu REIKĖS padirbėti ir nieko tokio jį pasiimti kartu.

„Na jau iš lapo tai aš neskaitysiu“ – atrodo, kad jau geriau bet ką, bet ne perskaityti, ar bent parodyti, kad turi „kažką parašyta“. Ir tada kankinasi, bandydami pasakyti „natūraliai“, nors lengviau jaustųsi ir kalbantysis, ir klausantieji, jei išsitrauktų ir paskaitytų, ką nori pasakyti.

Kitas kraštutinumas – „ai, paskaitysiu tai, ką parašė, užlipęs ir viskas“. Taip kalbos tekstą kalbėtojas išgirsta pirmasis su auditorija. Ir dažnai auditorija tai supranta.

Raktažodis abiem atvejais yra pagarba. Tiksliau, jos nebuvimas. Kalbą ruoškimės ne iš baimės, noro pasirodyti, o iš pagarbos. Sau ir kitiems. Kam kankinti save ir kitus?

Ir galiausia, „atmintinai tai nesimokysiu“. Nesimokykit, tikrai. Jokiu būdu, jei atmintinai Jums reiškia iškalti konkretų tekstą – kaip eilėraštį mokykloje. Bet pasakyti sau savo kalbą kelis kartus reikia – ir ne vieną kartą. Galit vadinti tai „atmintinai“, galit vadinti kitaip, esmė – įkelti kalbos turinį į savo atmintį. Visą ar tik raktažodžius, seką, ar tik pradžią ir pabaigą. Prancūzų aktorius sakė, kad jam natūraliausiai savo rolės tekstą gaunasi pasakyti praleidus su juo tūkstantį valandų (tai pusmetis darbo dienų). Jungtinės karalystės Vyriausybės mokyklos kalbų rašymo ekspertė Susan Jones siūlo skirti 5 valandas kalbos repeticijai.

Sakant kalbą sau ar kam nors kitam ateina Jūsų žodžiai, kuriuos Jūs naudojat natūraliai, nes rašydami, ypač nepratę rašyti sau, naudojame sudėtingesnius žodžius, sudėtingesnes sakinio konstrukcijas ir ilgesnius sakinius, kurių pasakyti neatsikvėpę negalime. Tada dūstame, pametame mintį, paniškai ieškome paskutinio pasakyto žodžio vietos smulkiai prirašytame tekste… o jei dar sakinio dalis kitame puslapyje – per tą nanosekundę praeina visas gyvenimas, pamirštame, kur mes ir kodėl mes, ir žvilgsniui užklydus už kokio neatidaus klausytojo, kurį tuo metu smegenims pritrūkus deguonies suima siaubingas žiovulys, jūsų pasitikėjimo savimi lygis nukrenta žemiau plintuso, o streso lygis pakyla lyg džiunglėse sutikus liūtą…

Nenatūraliai skamba išmoktas tekstas? Todėl ir reikia pasakoti, kalbėti, o ne iškalti. Pajausti žodžius, kurie Jūsų. Pajausti savo ritmą. Pajausti savo akcentus, kirčius ir vietas, kur norisi sustoti.

„Bet o tai kaip Vinstonas Čerčilis, Obama, Liuteris Kingas“ – ką jie irgi nenatūraliai? Taip, ir Kalėdų senelio nėra. Visi VISI kalboms ruošėsi, jas repetavo, kad ir kaip atrodytų „ne lygis“ tokio aukšto lygio vadovams leisti laiką prie tokių žemiškų reikalų.

Esu ne kartą girdėjusi, kad „jei neduota, tai neduota“. Šiaip visko mokomės gyvenime, o va kalbas tikimės, kad įdiegė Dievulis programą, arba ne. Jei neįdėjo, tai nesikankinsiu. Man atrodo, kad visiems viskas įdėta, įskaitant ir nesusireikšminimą su drąsa, tik mes tai pamiršome savo pareigų, statusų, įsipareigojimų ir įsivaizdavimų kelyje. Kai nupurtai visa tai, pasirodo, kad ir programa yra, ir veikia. Tik prisikasti iki jo reikia paprasčiausiu kasimosi keliu. Ilgo kasimosi.

Tad padirbėkime dėl natūralumo.

Ko reikės?

Išdrįsti būti savimi. Kuo daugiau tuo geriau. Ir jei kas nors pasisiūlys padėti įveikti baimę per dvi valandas - netikėkite. Nei Jums jos reikia atsikratyti, nei kas gali padaryti taip greitai. Galima daugiau suvokti, kaip baimė veikia ir ką ji daro - tai padeda sąmoningai pasirinkti, ko iš baimės reikia ir ko - ne. Galima išmokti nuraminti kūną ir mintis, pastarosios ypatingai prikalba būtų ir nebūtų dalykų. Tačiau nei vieni kursai, nei viena tiesa jos neištirpdys akimirksniu, nes smegenų ir kūno reakcija į baimę vystėsi milijonus metų, būkime kuklesni ir mažiau reiklūs sau.

Skirti laiko savo kalbos turinio parengimui. Taip pat kuo daugiau, tuo geriau. Tai yra viešojo kalbėjimo vieta, kurią visiškai kontroliuojate Jūs, skirtingai nuo baimės… Tai Jūsų laikas, pastangos, žinios. Čia svarbiausia yra požiūris, kad šis laikas investuojamas sau, ne dėl kitų –kad prieš auditoriją jaustumėtės gerai visų pirma Jūs. Rašytoja Elizabeth Gilbert („Valgyk. Melskis. Mylėk“) kalbėdama apie mūzas, vaizdingai pasakė, kad mūzos ateina arba ne, bet tu kaip rašytojas turi padaryti savo darbo dalį – ateiti, atsisėsti ir rašyti. Kad jei jos ateis, tu būtum vietoje. Taip pat ir su kalbomis – turi ateiti, atsisėsti ir rašyti, ieškoti, kurti – o ar kalbėjimo mūza (įkvėpimas, drąsa, nuotaika) ateis – nesvarbu. Jūs darote tai, už ką esate atsakingi Jūs. Jei ji ateis, bus nuostabu, neateis, bus gerai, bet jei ji ateis, o jūs nebūsit padarę savo darbo dalies, tada jau nebepadės niekas. Tad svarbu padaryti tai, kas priklauso nuo Jūsų.

Atsisakyti lūkesčių, kas yra „gera kalba“. Perskaitykite, pasiklausykite taisyklių, patarimų ir visų „kaip reikia?“ — ir juos pamirškite. Nes tai sukuria lūkesčius viduje, kokia kalba turėtų būti, o ne ką Jūs norite pasakyti ir kodėl, koks Jūs esate kalbėtojas ar kalbėtoja. Taisyklės yra ne privalomi kelio ženklai, kurių būtina laikytis, o laisvai ir individualiai pasirenkamos priemonės. Naudinga žinoti jų arsenalą ir galimybes, bet pasirinkti reikia labiausiai sau tinkančias.

Dar vis norite natūraliai kalbėti? Puiku!

Daugiau apie N. Bliūdžiūtės vedamus mokymus ir konsultacijas sužinokite čia.

M360