Greitai bus 3 savaitės, kai Lietuvos verslas, farmacijos bendruomenė bei pacientai audringai diskutuoja apie Seime įregistruotą siūlymą leisti pardavinėti vaistus ne vaistinėse. Šis pasiūlymas yra pateiktas Sveikatos apsaugos ministerijos, o Seimo teisės aktų projektų duomenų bazėje š.m. vasario 21 d. pasirodė jau šešta projekto versija. Pastabų šiam projektui negaili nei valstybės institucijos, nei verslas, nei profesinių bendruomenių atstovai. Audringai diskutuojama spaudoje, socialiniuose tiksluose, prie apskirtų stalų. Tačiau Seimui priėmus siūlymą Farmacijos įstatymo pakeitimą, visos diskusijos pasiliks praeityje ir prasidės pakeisto įstatymo taikymas.

Už vieno mažo klausimo nematome eilės didelių

Stebėtina, kad aptariant Farmacijos įstatymo pakeitimus visi susikoncentravo tik į vaistų pardavimą ne vaistinėse, nors pagal paskutinę Farmacijos įstatymo projekto redakciją:

(i) pagal naujus siūlymus užsienio valstybių juridinių asmenų ir kitų organizacijų padaliniai, įsteigti Lietuvoje, negalės verstis licencijuojama farmacine veikla. Įprastai tai būdavo užsienio valstybių farmacinių kompanijų filialai Lietuvoje, kurie gaudavo savo veiklai didmeninio platinimo licencijas. Ar tai yra proporcingas ir pagrįstas siūlymas, neaišku, kadangi nei projekto aiškinamajame rašte, nei pastabos niekas šio klausime nekelia. Matyt, farmacijos kompanijoms jis nėra aktualus.

(ii) Ligoninės vaistines galės steigti ne tik tos gydymo įstaigos, kurios teikia stacionaro paslaugas, bet ir kurios teikia ambulatorines paslaugas. Kitaip tariant, ligoninės vaistinės steigėju (savininku) galės būti bet kokia gydymo įstaiga, nepriklausomai nuo teikiamų sveikatos priežiūros paslaugų (pirminio, antrinio ar tretinio lygio) bei nuosavybės (valstybės ar savivaldybės įsteigta gydymo įstaiga arba privataus kapitalo įsteigta gydymo įstaiga).

Viena vertus, tai gali sukelti įtarimų dėl valstybinių vaistinių tikslo kūrimo (visose Sveikatos apsaugos ministerijai pavaldžiose ligoninėse), į ką atkreipė dėmesį tiek Vyriausybės teisininkai, tiek Konkurencijos taryba.

Kita vertus, šis pakeitimas atveria dideles galimybes privačioms gydymo įstaigoms atsidaryti savo patalpose vidines vaistines – kaip jos būtų suprantamos pagal siūlomą pakeitimą – ligoninės vaistines ir parduoti savo pacientams atitinkamus vaistinius preparatus. Primintina, kad pagal šiuo metu galiojančius reikalavimus vaistinėms ir jų patalpoms, ligoninės vaistinei reikalavimai yra žymiai paprastesni, negu kitoms vaistinių kategorijoms.

(iii) Siūloma leisti nuotoliniu būdu parduoti receptinius vaistus, kurie buvo išrašyti pagal elektroninius receptus. Manau, kad pirmiausia šis siūlymas paskatins didesnį bendradarbiavimą tarp vaistinių ir gydymo įstaigų (gydytojų). Vaistinėms, kurios šiuo metu dar stipriai kritikuoja el. recepto sistemą, tampa naudinga gauti receptus el. formatu, nes atsiveria naujos galimybės dėl tokių preparatų pristatymo pacientams. Akivaizdu, kad šis siūlymas stipriai pagerins receptinių preparatų prieinamumą pacientams bei suteiks daugiau verslo galimybių vaistinėms, logistikos bendrovėms ir kitiems rinkos dalyviams, įgyvendinant šį reikalavimą.

Ką gi galėsime įsigyti ne vaistinėje? Ir ar viskas taip paprasta?

Pradėkime nuo to, kad prekyba vaistais ne vaistinėse turi du aspektus:

(i) Ribojamas sąrašas, kuo galima prekiauti;
(ii) Nustatomi reikalavimai tam, kuris norėtų prekiauti.

Pradėkime nuo to, kuo galima būtų prekiauti. Reikalavimų tokiems vaistams gana daug. Pirmiausia, tai nereceptiniai vaistai. Antra, parduodama preparato pakuotė yra mažiausias to paties pavadinimo, stiprumo ir farmacinės formos, kuri yra prieinama Lietuvoje. Trečia, vaistas neturi būti sudėtinis (ji turi sudaryti tik viena veiklioji medžiaga), išskyrus augalinius ir homeopatinius preparatus. Ketvirta, tai gali būti vaistai, skirti konkrečioms ligoms bei negalavimams gydyti (pvz., analgetikai, veikiantys nervų sistemą, nuskausminamieji, antiseptikai, naudojami sergant gerklės ligomis). Penkta, vaistas nėra skirtas tik vaikams iki 12 metų. Ir paskutinis, šeštas reikalavimas, vaisto, vartojamo per burną, sudėtyje nėra etanolio. Šis reikalavimas gana uždarytų kelia į prekybą ne vaistinėse nemažai daliai homeopatinių preparatų, kurių sudėtyje yra etanolio.

Taigi, iš pradžių vaistas, kuriuo norės prekiauti ne vaistinėje, turės atitikti nurodytus reikalavimus ir jis turės būti įtrauktas į šių preparatų sąrašą. Neatitikus bent vieną paminėtų reikalavimų, vaistas į sąrašą įtraukiamas nebus.

O dabar pakalbėkime apie tai, kur galima būtų parduoti vaistus ir kas tai gali padaryti. Komentuojant reikalavimus pardavėjui:

(i) juridinis asmuo. Koks juridinis asmuo galėtų vykdyti šią veiklą, nenurodyta, vadinasi jų sąrašas nėra ribojamas (UAB, mažoji bendrija, VšĮ ir pan.);

(ii) dalykinė reputacija (pačiam juridiniam asmeniui, vadovui ar darbuotojams nebuvo įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis, priimtas muitinės, policijos ar Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos nutarimas dėl administracinės nuobaudos skyrimo už neteisėtą vertimąsi su vaistiniais preparatais susijusia veikla, kitus farmacinės veiklos pažeidimus).

Kalbant apie reikalavimus vietai, kur galima parduoti vaistus:

(i) vietai turi būti išduotas maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimas, tačiau nėra nurodyta koks, tad gali kilti neaiškumų taikant šį reikalavimą;

(ii) vieta negali būti viešojo maitinimo įstaigose (pvz., kavinės, restoranai), švietimo (pvz., darželiai, mokyklos, universitetai), kultūros įstaigose, interneto kavinėse (interneto klubuose ir pan.) ar gyvenamosiose patalpose;

(iii) vaistų laikymo vietoje turi būti metrologiškai patikrinti ir galiojantį metrologinės patikros sertifikatą turintys temperatūros matavimo įrenginiai;

(iv) vaistų laikymo fizinė vieta turi atitikti gamintojo nurodytas sąlygas (temperatūra, drėgmė ir pan.) bei turi būti laikoma atskirai nuo kitų prekių įrengtos laikymo įrangos.

Atsakant į klausimą, ar galima būtų prekiauti vaistais degalinėse – taip, galima, nes iš esmės degalinės atitinka paminėtas sąlygas.

Už įrašymą į sąrašus bus mokama valstybės rinkliava. Taigi, papildomos pajamos biudžetui.

Ar reikalingas farmacijos specialistas?

Įstatymo rengėjai, teikdami siūlymą parduoti vaistus ne vaistinėje, nieko nepasako apie reikalavimą darbuotojams, kurie dirbtų tokiose vietose.

Vaistinių atveju viskas griežtai sureglamentuota – farmacijos specialistas, turintis atitinkamą išsilavinimą, keliantis kvalifikaciją, galintis konsultuoti vienais ar kitais klausimais pagal įstatymo reikalavimus ir pan.

Šiuo gi atveju nieko to nėra. Kodėl? Atsakymas gana akivaizdus, į vaistų prekybos vietą ateina ne pacientas, o pirkėjas ir jo niekas nekonsultuos. Norėsi ką nors sužinoti apie vaistą, kurį nori įsigyti – skaityk pakuotės lapelį arba internete. Niekas neturi teisės tavęs konsultuoti dėl vaisto vartojimo ar tavo savijautos. Nori konsultacijos, patarimų, rekomendacijų – prašome lankytis pas gydytoją arba kreiptis į vaistininką.

Kontrolė ir priežiūra

Įstatymo rengėjai siūlo prekybos ne vaistinėse kontrolę ir priežiūrą paskirti Valstybinei vaistų kontrolės tarnybai prie SAM. Natūralu, kad tai pareikalautų papildomų žmogiškųjų resursų (etatų) ir biudžeto išlaidų.

Apibendrinant, neskamba man šis pasiūlymas ypatingai patraukliai, nes pareikalaus iš verslo papildomų investicijų, kurios nežinia ar atsipirktų, įves griežtą ir nuoseklią šios veiklos kontrolę. O vartotojas (klientas, pacientas), jeigu norės patarimo ir rekomendacijos – vyks kaip įprastai į vaistinę arba pas gydytoją.

M360


Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją