– Šiuo metu jūs dažnai matomas žiniasklaidoje, nuolat esate cituojamas, rodomas žinių laidose, komentuojate tai, kas šiuo metu vyksta energetikos rinkoje. Kaip jaučiatės, kaip vertinate šią patirtį ir ko išmokote per šį laiką?
– Iš manęs draugai juokiasi, kad ten, kur kalbama apie elektrą, ten esu ir aš. Seniau energetika nebuvo įdomi, žmonėms nereikėdavo apie ją galvoti, nes kažkas už mus viską padarydavo ir staiga tai tapo labai aktualia tema, atsirado poreikis visiems suprasti, kaip tai veikia.
Ši sritis nėra labai lengvai perprantama, todėl ir rasti būdą, kaip paaiškinti, reikia pastangų. Energetikos temą sudaro daug dedamųjų, todėl daugelis bando ją susieti su sritimi, kurią išmano. Pavyzdžiui, jeigu žino, kaip veikia finansų rinka, tai mėgina įsivaizduoti, kad taip veikia ir elektros rinka. Aš naudoju pavyzdžius atsižvelgdamas į to žmogaus, su kuriuo kalbu, patirtį, taip ši paini tema tampa kur kas suprantamesnė.
– Kas buvo jūsų mokymosi komunikuoti laukas?
– Bendravimas su kolegomis. Didžiausia praktika komunikacijoje atėjo kartu su kolegomis, kai auginome organizaciją. Yra mažai žmonių ir specialistų, kurie supranta energetiką, tad visą laiką, nuo pat pradžių, padedu kolegoms aiškindamas, kas tai yra, kaip pats tai suprantu, koks mano paties asmeninis požiūris. Gyvai pasakodamas matau, kaip jie reaguoja, ar supranta, ar tam tikrose vietose turiu sustoti ir paaiškinti dar kartą. Kiekvienos specialybės žmogui svarbu paaiškinti skirtingai, visuomet pasakoju jų pačių kalba. Į savo komandą tikslingai ieškojau žmonių, kurie yra ne iš energetikos srities. Noriu, kad kolegos nebūtų sustabarėję, numatę „penkmečio planus“, mes veikiame visai kitaip. Man svarbiausia, koks jis žmogus, ką sugeba, o į darbą įvesiu ir apie sritį papasakosiu pats.
Viena iš komunikacijos priemonių – mano paties rašomi penktadienio laiškai kolegoms, kuriuos visiems atsiunčiu. Tai savaitės reziumė, kuriame pasakoju, kas vyksta rinkoje, į ką turime reaguoti, kas neramina ir ko imsimės. Savo komunikacija noriu užvesti komandą ir tuo pačiu taip rasti bendrumą.
– Ką jums daryti sunkiausia? Kas yra tas vadinamasis „iššūkis“ prieš patį save?
– Visuomet labai greitai kalbu. Taip buvo ir vaikystėje, netgi lankiausi pas logopedą, kad išmokčiau kalbėti lėčiau. Iš dalies man tai buvo šioks toks nepatogumas, ar žmonės supras, ką sakau, kaip jie sureaguos? Tai sukuria tam tikrą jaudulį, dėl kurio pradedame kalbėti dar greičiau. Seniau bijodavau greitai kalbėti, o dabar sakau taip, aš greitai kalbu, bet ar tai trukdo kažkam? Nemanau.
– Kaip vyksta lėtesnio kalbėjimo repeticijos?
Daug garsiai skaitydavau. Leisdavau sau atrodyti kvailai, dėl to nesijaudindavau. Kai manęs klausdavo, ar nebijau kalbėti viešai, aš prisimindavau, kad 99 procentai žmonių, kurie manęs klauso, dar labiau bijotų čia būti nei aš. Visą laiką galvodavau, kad jie džiaugiasi, jog ne jie ten, sakydavau: jeigu visi čia esantys bijom, tai ką aš čia nustebinsiu.
– Yra skirtingi požiūriai į bendravimą su žiniasklaida. Koks bendraudamas su žurnalistais esate jūs?
– Galiu komentuoti iš karto. Bet kada. Dažniausiai, jeigu skambina telefonu, tai iš karto ir kalbamės. Jaučiuosi pasiruošęs, nes skiriu nemažai laiko skaityti, domėtis. Pastaruoju metu supratau, ko žiniasklaida galimai nesupranta, kas jiems galėtų būti aktualu. Aš apie tai galvoju, man rūpi ir kita pusė, tie, kas mano žinutę gaus, ar jie ją supras. Manau, kad toks principas veikia – atsistoti į tam tikrą derybinę poziciją. Kalbėdamas su žurnalistais žinau savo žinutę ir galvoju, kaip tam tikrą terminologiją sužmoginti, paversti suprantamesne.
Į bendravimą su žurnalistais aš žiūriu kaip į pokalbį. Kai kelis kartus atvažiuoja skirtingi žurnalistai, bet žinia ta pati, tuomet aš kartoju pasakytą informaciją, žinoma, tai gali šiek tiek pasikeisti, nes priklauso nuo pačio žurnalisto klausimo.
