Miestų rinkodaros ekspertas Marius Vaupšas kaip savo idėjas Lietuvai siūlo pagaliau apsispręsti dėl to, kas bus atsakingas už Lietuvos įvaizdį, pradėti nuosekliai dirbti jį komunikuojant, tam pasitelkiant tiek garsius lietuvius užsienyje, tiek specialiai kuriamus medijų įvykius, pavyzdžiui, lazerių šou pasaulio sostinėse.

Laikas aiškiai sudėlioti orientyrus

M. Vaupšas atkreipia dėmesį, kad Lietuva yra vienintelė Europos Sąjungos šalis, neturinti už savo įvaizdį atsakingos institucijos. Be to, jo nuomone, Lietuva apskritai dar tik ieško savo tapatybės, o tokie neaiškumai veda į chaosą, kuris nepadeda Lietuvai tinkamai savęs pristatyti pasaulyje.

„Dabar Lietuva ruošiasi minėti savo nepriklausomybės atkūrimo šimtmetį, tačiau net nėra viešai prieinamo tinklapio, kur būtų aiškiai išdėstytos gairės, ką valstybė nori pasiekti. Pavyzdžiui, Suomijoje ir Estijoje šimtmečio minėjimo programos yra labai aiškiai orientuotos į vaikus ir jaunimą. Suomijoje ieškoma idėjų, kurios galėtų padėti kuriant jaunimo gerovę, ir tam skirta daugiau pinigų nei Nobelio premijai. Estai yra susidėlioję šimtmečio šventimo planą, kurį išdėliojo net per trejus metus: nuo 2017 m. balandžio iki 2020 m. vasario. Latvijoje suplanuota šimtmečio minėjimui per penkerius metus išleisti 30 mln eurų: į juos įeina statiniai, renginiai, bet viskas labai orientuota į bendruomenes. Tuo tarpu pas mus yra tik neaiškus kratinys, tik šių metų spalio 20 d. Kultūros ministerija baigs priiminėti paraiškas dėl idėjų. Klausimas, ar neatsitiks taip, kad estai jau bus baigę švęsti, o mes dar ginčysimės, kurias idėjas atsirinkti, kokį žirgą Lukiškių aikštėje statyti, su pakelta uodega, ar ne, ir ar apskritai jo reikia“, – ironizavo jis.

M. Vaupšo nuomone, tokius skirtumus labiausiai lemia bendras visuomenės savo tapatybės suvokimas, kuris atsiremia tiek į švietimo sistemas, ties į istorines ir religines priežastis. „Mes esame katalikai, o estai – liuteronai, o juk kapitalizmas praktiškai yra liuteronybė: jei dirbi ir kuri gėrį, esi taikoje su Dievu. Švietimo sistemą tiek latviai, tiek estai perėmė iš vokiečių ir švedų, be to, prieškariu daug jų elito mokėsi Sankt Peterburge ir Tartu universitete. Tarpinstitucinio lygmens vadybos estai mokėsi iš suomių. Galbūt todėl jie turi pasitikėjimo vienas kitu, susikalbėjimo kultūrą. Mums irgi reikia suprasti, kad visi sėdime vienoje valtyje, ir jei visi irkluosime į skirtingas puses, niekur nenuplauksime“, – kalbėjo jis.

„Mano svarbiausia idėja Lietuvai – instituciškai susitvarkyti, kad būtų vienas aiškus strategas, atsakingas už Lietuvos įvaizdį. Dabar turime daug gerų dalykų, bet jie visi išblaškyti ir bendras vaizdas nesusidėlioja. Galime palyginti, kad taip būtų statant namą, kai turime radę daug gerų statybininkų, bet nėra vieno architekto. Turiu omeny, tai nebūtinai turi būti vienas žmogus: tai gali būti ir institucija, bet tokia, kuri nepriklausytų nuo valdžios pasikeitimų ir galėtų nuosekliai dirbti“, – dėstė M. Vaupšas.

Gaukime naudos iš to, ką jau turime

M. Vaupšas pastebi, kad iš kaimyninių šalių galėtume pasimokyti ir to, kaip išnaudoti jau turimą potencialą. „Suomiai ir estai labai išnaudoja savo žvaigždes, gyvenančias užsienyje: sportininkus, menininkus, Holivude dirbančius žmones. Mes irgi turime Violetą Urmaną, Joną Valančiūną, Joną Meką, daugybę kitų, tačiau su tuo beveik nieko nedarome. Kodėl?“, – kėlė klausimą jis.

Kryptingai dirbant, M. Vaupšo nuomone, daugiau dėmesio sulauktų ir Lietuvos kultūros paveldas. „Pavyzdžiui, bet koks Estijos regioninis muziejus turi tiek pat lankytojų kiek mūsų didžiausią srautą turintis muziejus, tai yra delfinariumas – pusę milijono lankytojų per metus. Čia kalbame apie vidinės kultūros sklaidą“, – aiškino miestų rinkodaros ekspertas.

Tam taip pat būtų galima pasitelkti ir tarptautinį bendradarbiavimą. „Pavyzdžiui, Suomija, bendradarbiaudama su Rusija, šimtmečio proga paleido traukinį Maskva-Helsinkis, pavadintą „Levas Tolstojus“, kuriame galima susipažinti su Suomijos dabartine ir praeities literatūra. Taip pat suomiai Singapūre organizuoja suomiško kino festivalį, suomiškos architektūros dirbtuves Romoje ir pan. Panašiai ir estai, išnaudodami pirmininkavimą Europos Sąjungai, daro estiško dizaino pristatymą Londone, ir daugybę kitų renginių, kurie daug nekainuoja, bet stiprina diplomatinius santykius ir prisideda prie įvaizdžio stiprinimo“, – lygino M.Vaupšas.

Daugiau žiniasklaidai skirtų įvykių

Apsižvalgyti į kaimynų patirtis verta ir galvojant, kaip atkreipti tarptautinės žiniasklaidos dėmesį. „Net jei neturime didelių įvykių, reikia sugebėti juos kurti. Suomiai darė konkursą ir išsirinko savo nacionalinį drugelį, nes norėjo save parodyti kaip labai ekologišką, daug ežerų turinčią šalį. Kita jų daug dėmesio sulaukusi idėja – po Ameriką keliavusi sauna. Labai paprasta, bet tuo pačiu labai egzotiška“, – įstrigusius pavyzdžius prisiminė M. Vaupšas.

Ką galėtų padaryti Lietuva? „Galbūt galėtume sukurti ką nors, susieto su bitėmis – esame bitininkų šalis. Kitas variantas, galintis pritraukti dėmesį – lazeriai. Taip, mes žinome, kad šioje srityje esame stiprūs, bet ar pasaulis mus su jais sieja? Gal galime daryti lazerių šou pasaulio sostinėse, arba, pavyzdžiui, miestų upėse lazeriais pinti tautinius raštus, pradedant Nerimi, baigiant Temze, Sena ir bet kur kitur. Lazeriai yra apčiuopiami, jie žmonėms įdomūs, jie yra kerintys ir labai daug ką apie mus pasakytų“, – svarstė M. Vaupšas.

M360