Didžiausia pasaulyje kosmetikos ir grožio priemonių kompanija „L'Oréal“ atsirado, žinoma, Prancūzijoje, kur ir šiandien veikia jos, žinoma, „didžiausia pasaulyje“ kosmetikos laboratorija, bei gamybos centrai Kliši mieste (pačios kompanijos būstinė yra įsikūrusi Paryžiuje).

Plaukų priežiūros priemonės ir dažai, odos priežiūros priemonės, apsauginiai kremai nuo saulės ir kvepalai, dermatologijos ir biofarmacijos sprendimai – „L'Oréal“ visada garsėjo savo technologinėmis inovacijomis (jai priklauso daugiausiai patentų nanotechnologijų srityje). Kadaise, dar 1920 metais joje dirbo tik trys chemikai, 1950 metais – jau šimtas, ir apie du tūkstančius šiandien.

Tačiau... šią moteriško grožio kompaniją, kaip tyčia, įkūrė vyras. Ir vadinosi jis Eugene Paulis Louis Schuelleris (1881-1957).

Jis gimė Paryžiuje, vokiečių imigrantų šeimoje. Visi keturi Eugene broliai mirė dar kūdikystėje, ir jis liko vienturtis, apgaubtas šilumos ir liūdnos tėvų meilės. Tėvas valdė nedidelę kepyklėlę, ir už Eugene mokslus brangioje privačioje mokykloje su administracija dažniausiai atsiskaitydavo tortais ir pyragais. Eugene jau vaikystėje susidomėjo chemija, ir jai pašventė visą savo gyvenimą. 1904 metais jis baigė Paryžiaus Taikomosios chemijos institutą ir tapo, savaime suprantama, chemijos dėstytoju Sorbonos universitete.

E. Schuelleris buvo vienišius (o ir vedė jis labai vėlai – sulaukęs net 46 metų), ir, kol jo kolegos leido laiką su savo šeimomis ar draugėmis, jis iki vėlumos tūnojo laboratorijoje, kurdamas, kaip ir buvo priimta to meto chemikų sluoksniuose, kokius nors vaistus (pavyzdžiui, nuo nuplikimo) arba drėgmei atsparius dažus. Vieną vakarą į jo laboratoriją užklydo kirpėjas su neįprastu prašymu – sukurti įvairiaspalvius plaukų dažus.

Tais laikais moterys savo plaukų spalvą galėjo pakeisti tik chna ir mineralinėmis druskomis – pasirinkimas negausus, o spalvų – dar mažesnis: anglies spalvos juoda arba ryškiai raudona – blondinių era dar nebuvo prasidėjusi. Vadinasi, rinka buvo visiškai tuščia, kupina naujų galimybių.

Taip E. Schuelleris ir užsidegė šiuo iššūkiu – sukurti saugius sintetinius plaukų dažus, kurie leistų moterims pašviesinti savo galvas. Taip pat pasijuto, kad ramus akademinis gyvenimas jam jau pabodo – 1905 metais metė darbą universitete ir visa galva paniro į naują užsiėmimą.

„L`Oréal Professionnel Baltic Bridal Fashion Show“
„L`Oréal Professionnel Baltic Bridal Fashion Show“
© Jurgita Lukos Photography

„Aš turėjau susitaupęs 800 frankų, o dviejų kambarių buto nuoma kainavo 400 frankų metams“, – vėliau minėjo savo verslo pradžią E. Schuelleris. – „Įvertinant, kad turėjau valgyti ir gerti, o dar pirkti chemikalus, nesunku paskaičiuoti, kad tiems dažams sukurti aš turėjau mažiau nei du metus“.

Tačiau galiausiai jam buvo įdomu. Minėtojo buto svetainė pavirto formulių skaičiavimo centru, o miegamasis tapo laboratorija – netrukus jam jau teko miegoti sudedamojoje lovelėje, nes lova buvo užkrauta medžiagomis ir įranga.

Dvejų metų neprireikė – 1907 metais E. Schuelleris sukūrė tokią įvairiaspalvių plaukų dažų formulę. Tuos dažus jis pavadino „Oréale“ – „Aureolė“.

Patentą šiems dažams jis gavo 1908 metais ir išsyk pradėjo verslauti – naktimis juos virė ir maišė savo virtuvės kriauklėje, o dienomis vaikščiojo po Paryžiaus kirpyklas, siūlydamas joms įsigyti tą mišinį. 1909 metais E. Schuelleris gavo pirmąjį pelną ir netrukus jo platinami dažai pasirodė Austrijoje ir Nyderlanduose. Europa pradėjo žavėtis blondinėmis, o tokiomis moteris tais laikais galėjo paversti tik „Oréale“.

Besiplečiantį E. Schuellerio verslą nutraukė Pirmasis pasaulinis karas. Jis savanoriu išėjo į frontą, mūšyje prie Verdeno 1916 metais buvo apdovanotas medaliu „Už narsą“ (viso jų turėjo penkis) ir iš karo grįžo didvyriu.

Pokaris buvo pats tinkamiausias laikmetis jo dažams paplisti po Europą. Prasidėjęs šėlsmingas „Džiazo amžius“ reiškė trumpus ir spalvotus moterų plaukus – didžiausią rinką E. Schuellerio gaminiui. Trečiojo dešimtmečio pradžioje vien Prancūzijoje atsidarė 40 tūkstančių naujų grožio salonų ir kirpyklų, ir beveik visi naudojo patentuotą „Aureolę“.

1919 metais E. Schuelleris pagaliau įregistravo savo tikrąją kompaniją „Société Française de Teintures Inoffensives pour Cheveux“ („Prancūziška saugių plaukų dažų kompanija“), o 1920 metais „Oréale“ dažai paplito po visą Europą, trečiojo dešimtmečio pabaigoje pasirodė netgi Sovietų Sąjungoje (kur kartu su valstybine „Mosbytchim“ iki Antrojo pasaulinio karo pradžios sovietų moterims buvo pagaminta 40 milijonų flakonų dezodorantų, kvepalų, šampūnų ir plaukų dažiklių). O kai Holivudo gražuolės aktorės Jean Harlow ir Mae West atnešė į pasaulį visiškai baltų plaukų madą, E. Schuellerio firma buvo pasiruošusi šią užgaidą išpildyti su nauju plaukų šviesintoju – antruoju „Aureolės“ linijos produktu „L'Oréal Blanc“.

1930 metais E. Schuelleris, jau tapęs vienu turtingiausių Prancūzijos pramonininkų (jis įsigijo „Rolls Royce“ automobilį, prašmatnų butą Paryžiuje ir ištaigingą vilą Bretanėje), savo stebuklingųjų dažų garbei pervadino kompaniją „L'Oréal“ (norėtą kompaniją pavadinti „Oréale“, bet toks pavadinimas jau buvo registruotas, tad beliko pasitenkinti šiek tiek modifikuotu jos variantu „L'Oréal“). Jis neprarado savo įgimto darbštumo – keldavosi ketvirtą ryte, dvi valandas praleisdavo biure, valandą skirdavo pasivaikščiojimui parke, o po to su savo prašmatniuoju „Rolls Royce“ vykdavo į savo gamyklas, kurių laboratorijose užsilaikydavo iki vidurnakčio.

E. Schuelleris skyrėsi nuo savo grožio industrijos konkurentų tuo, kad jo verslas ir produktai buvo paremti realybe, o ne tuštybe ir iliuzija, kaip buvo įprasta tais laikais. Grožio priemones gaminančios kompanijos dažniausiai žadėjo neįmanomus dalykus, pavyzdžiui, „amžinąją jaunystę“, o štai „L'Oréal“ gaminiai darė tai, ką ir žadėjo užrašai ant jų pakuotės. Jei plaukus reikėjo šviesinti, „L'Oréal“ juos šviesino, jei reikėjo tamsinti – juos tamsino. Be jokių papildomų pažadų „paversti princese“, kaip tai buvo priimta anais laikais. Ir žmonėms tai patiko labiau.

Kai 1936 metais rinkimus Prancūzijoje laimėjęs Liaudies Frontas įvedė apmokamas atostogas, „L'Oréal“ pasitiko išvargusių proletarų minią su apsauginiais saulės losjonais – būtent apsaugančiais nuo saulės spindulių poveikio, o ne žadančiais „malonumą spinduliuose“, kaip tai darė konkurentai. E. Schuelleris visada teikė pirmenybę argumentuotam ir logiškam paaiškinimui, kodėl ir ką reikia naudoti – ir žmonėms tai patiko.

1933 metais jis netgi leido žurnalą moterims „Votre Beaute“ („Jūsų grožis“), kuriame buvo aiškinama, kas ir kaip veikia, kas naudinga, o kas pavojinga. Jis laikėsi tos pačios metodikos ir tada, kai jo verslas išsiplėtė į muilo, fotojuostelių ir plastmasinės pakuotės gamybą – techninė kokybės pusė buvo E. Schuellerio arkliukas, verslui plėtoti buvo samdomi profesionalūs vadybininkai.

Vis dėlto E. Schuelleris nuoširdžiai tikėjo reklama ir niekada jai negailėjo pinigų (negailima jų ir dabar) – „L'Oréal“ visada buvo ir tebėra vienas didžiausių pasaulyje reklamos davėjų šiame dinamiškame grožio versle. Kompanijos gaminių reklamas piešė geriausi Prancūzijos dailininkai, jų pavadinimus danguje raižė lėktuvai, o „L'Oréal“ gaminamas vaikiškas šampūnas „Dop“ buvo reklamuojamas tuo metu populiariuose cirkuose. Po daugelio metų, 1953-aisiais E. Schuelleris netgi pelnė „reklamos Oskarą“ už savo inovacijas šioje srityje.

Prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas dar kartą pademonstravo E. Schuellerio kaip verslininko gebėjimus, nors ir sukėlė atitinkamas kontroversijas, kurių aidas pasiekė ir mūsų dienas. Naciams okupavus Prancūziją, E. Schuelleris nepabėgo į užsienį ir netruko pagarsėti kaip naujosios okupantų valdžios šalininkas. Jis finansiškai atvirai rėmė vietinių fašistų organizaciją „La Cagoule“ (pranc. „Kapišonas“), teroristinę-antikomunistinę organizaciją, veikusią Prancūzijoje jau nuo trečiojo dešimtmečio pradžios ir garsėjančią savo išpuoliais prieš profsąjungų lyderius bei kairiuosius politikus, nuolatiniais susirėmimais su demonstruojančiais darbininkais, dviem susprogdintomis bombomis prie Triumfo arkos. Organizacijos lyderis Eugene Deloncle nacių okupacijos metais įsteigė naują partiją MSR („Socialistinį revoliucinį judėjimą“), kuris atvirai kolaboravo su Viši režimu, padėjo gestapui surašyti ir katalogizuoti Prancūzijos žydų turtą, o 1941 metais susprogdino septynias Paryžiaus sinagogas.

Dideliam Paryžiaus aukštuomenės nustebimui, E. Schuelleris reiškė palankumą šiais organizacijai, finansavo MSR partijos laikraštį, leido „La Cagoule“ nariams rengti savo narių susirinkimus „L'Oréal“ būstinėje, vėliau netgi įsteigė jiems biurą šalia savojo.

Tačiau tikrovėje E. Schuelleris nebuvo nei nacis, nei antisemitas, nei Pasipriešinimo judėjimo veikėjas. Jis buvo tiesiog verslininkas. Karo metai buvo neįtikėtinai pelningi visiems, kas tik nenutraukė savo produkcijos gamybos – viskas buvo perkama ir parduodama, veikė milžiniška „juodoji rinka“, moterys tebesidažė plaukus, o ypač okupantai vokiečiai mokėjo bet kokią kainą už „prancūzišką kosmetiką“. Tiesa, egzistavo nedidelis niuansas – tik kolaboravimas su okupantais teikė prieigą prie gamybai reikalingų žaliavų.

Jei savos gamybos užtikrinimas reiškė draugystę su „La Cagoule“ teroristais, E. Schuelleris buvo pasiruošęs tokią draugystę demonstruoti. O kai ore pradėjo sklandyti viltys apie Prancūzijos išvadavimą, jo požiūris pakito taip pat lengvai – 1942 metais, kai į karą jau buvo įstojusios JAV, o Hitlerio kariauna įstrigo Rusijos platybėse, E. Schuelleris pradėjo dosniai remti Pasipriešinimo judėjimą.

Po karo E. Schuelleris, kaip ir daugelis tuometinių Prancūzijos pramonininkų, stojo prieš teismą dėl koloboravimo su naciais. Tačiau legendinis Pasipriešinimo lyderis Pierre de Benouville užtarė E. Schuellerį, ir šio karo didvyrio žodžių pakako, kad „L'Oréal“ savininkas būtų išteisintas.

Tiesa, P. de Benouville asmeniškai net nepažinojo E. Schuellerio. Jis pažinojo tik tris E. Schuellerio gyvenime svarbią vietą užėmusius žmones – jo verslo partnerį Francois Dalle (kuris vadovaus „L'Oréal“ po E. Schuellerio mirties), Andre Bettencourt (vėliau vedusį E. Schuellerio dukterį Liliane) ir Francois Mitterandą, dirbusį „L'Oréal“ pačioje karo pabaigoje (o dar vėliau tapusį Prancūzijos prezidentu). Tokių pažinčių E. Schuelleriui pakako kuriam laikui apsivalyti savo reputaciją ir pradėti verslą iš naujo.

Pokarinis ekonominis bumas ir „gražiųjų blondinių“ Marilyn Monroe bei Brigitte Bardot (tikrovėje tamsiaplaukių) atsiradimas pradėjo naują „L'Oréal“ plėtros etapą. Pelno pakako finansuoti tyrimams ir naujų produktų linijų kūrimui. Galiausiai pelno pakako pradėti supirkinėti konkurentų įmones.

Kitų kompanijų supirkimas prasidėjo dar 1928 metais, kai E. Schuelleris įsigijo muilo gamybos kompaniją „Monsavon“, išplėsdamas savo asortimentą. 1964 metais buvo įsigyta „Lancome“, „Biotherm“ – 1970-aisiais, „Garnier“ – 1978 metais, „Helena Rubinstein“ – 1989-aisiais (likimo ironija yra ta, kad įsigijus žydės Helenos Rubinstein įkurtą kosmetikos kompaniją, jai vadovavo Jacques Correze, buvęs „La Cagoule“ narys. Kuriozai tuo nesibaigė – kai arabų pasaulis būtent dėl „Helen Rubinstein“ pradėjo boikotuoti „L'Oréal“ produkciją, derybas su arabų politikais ir pramonininkais dėl prekybos atnaujinimo vėlgi vedė tas pats Jacques Correze...) 2006 metais „L'Oréal“ įsigijo parduotuvių tinklą „The Body Shop“.

Faktiškai „L'Oréal“ buvo formuojama ir tebelieka „konkurentų federacija“ – šiuo metu visoje grupėje centralizuotai valdoma tik kompanijos tyrimų laboratorija, kurios išradimai ir nauja produkcija yra paskirstoma pagal valdomus prekės ženklus (kurių „L'Oréal“ šiandien turi apie 500 pavadinimų).

Po E. Schuellerio mirties, jo kompaniją paveldėjo vienturtė duktė Liliane (1932-2017), pradėjusi dirbti „L'Oréal“ etikečių klijuotoja sulaukusi vos penkiolikos (nors į darbą ir iš darbo ją vežiojo asmeninis vairuotojas). Pats E. Schuelleris tapo našliu, praėjus vos penkeriems metams po vedybų, ir duktė buvo bene vienintelė priežastis, dėl ko jis nevedė antrąsyk. E. Schuelleris kaip vienturtis buvo mylimas, mylėjo jis ir savo vienturtę dukterį, kurios nuomonė ir galimų nuotakų įvertinimas buvo galutinis. Ir ji buvo pernelyg pavydi.

E. Schuellerio žentu 1950 metais tapo garsus Prancūzijos visuomeninis veikėjas Andre Bettencourt (1919-2007), senos ir garbingos Normandijos šeimos atžala. Kadaise jis buvo „La Cagoule“ narys ir parašė daugiau kaip 60 antisemitinių straipsnių į MSR partijos laikraštį „La Terre Francaise“ („Prancūziška žemė“), tačiau 1944 metais persimetė į Pasipriešinimo judėjimą, už ką netgi gavo Karo kryžių ir Garbės legiono ženklą. A. Bettencourtas viešai atsiprašė prancūzų tautos už savo rašinius, pavadinęs juos „jaunatvišku kvailumu“ ir darė sėkmingą karjerą įvairiose šalies vyriausybėse (vienu metu netgi buvo laikinuoju Prancūzijos užsienio reikalų ministru).

Dar viena likimo ironija, bet vienintelė E. Schuellerio anūkė, vienturtė A. Betterncourto ir Liliane Schueller duktė Francois ištekėjo už Jean-Pierre Meyerso, Aušvice žuvusio rabino anūko. Antrojo pasaulinio karo šešėliai niekaip negalėjo paleisti „L'Oréal“ įkūrėjo šeimos, ir netgi neseniai Prancūzijoje E. Schuellerio ar A. Bettencourto praeitis buvo periodiškai primenami Liliane Bettencourt, įkūrėjo dukrai ir našlei, „L'Oréal“ paveldėtojai, antrai pagal turtingumą pasaulio moteriai, valdžiusiai 41 milijardo dolerių vertės turtą (antra pagal dydį „L'Oréal“ akcininkė yra šveicarų kompanija „Nestle“, kurios 1974 metais L.Bettencourt paprašė įsigyti dalį savo kompanijos akcijų, siekiant išvengti mokesčių į Prancūzijos iždą. Dalis šių „Nestle“ valdomų „L'Oréal“ akcijų 2014 metais buvo atpirktos už 3,4 milijardus eurų).

O kol žurnalistai, politikai ir visuomenės veikėjai aiškinasi, kas, kodėl ir kaip, „L'Oréal“ veikia toliau, vykdydama priešmirtinį Eugene Schuellerio priesaką – „sukurti dar ką nors, kas padarytų žmones gražesniais“.

Šis tekstas – ištrauka iš G. Drukteinio būsimos knygos „Žmonės ir kompanijos: 50 sėkmės istorijų“.

M360

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją