Ryšių su visuomene specialistas ir tinklaraštininkas L. Ulevičius neseniai pasidalino savo atliktu tyrimu „Iš ko pirkti ryšių su visuomene (komunikacijos) paslaugas – agentūros ar freelancer'ių? 5 požymiai vertinimui“.
Tekste jis susitelkė į penkis pagrindinius požymius, iškėlęs keletą prielaidų: nagrinėjo vidutinio dydžio projektus, kurių darbų apimtis „įveikiama“ vienam projektų vadovui, o agentūroje pastarasis dirba su trimis tokiais projektais, be to, jam retkarčiais prireikia kitų specifinių paslaugų (dizaino, logistikos ir pan.), o pats projektų vadovas sostinėje uždirba du vidutinius darbo užmokesčius (VDU) (2018 m. ketvirtąjį ketvirtį tai sudarė apie 962 eurus).
Freelanceris siūlo 43 proc. mažesnę sąskaitą klientui
„Būtent kaina buvo, yra ir bus Lietuvoje (ir ne tik) vienas pagrindinių kriterijų, pagal ką pasirenkamas paslaugų tiekėjas. Todėl pakanka įvardinti pagrindines kaštų eilutes, kurios visada bus kiekvienoje agentūroje ir beveik niekada freelancerio sąskaitoje: biuras ir jo išlaikymas, IT įranga ir kitos darbo priemonės, agentūros pelno marža, darbo mokesčiai“, – dėsto jis.
„Dalinant į lygias dalis 3 klientams gaunasi po 993,34 Eur. 2 VDU „į rankas“ pagal darbo sutartį yra apie 1 180 Eur, o kad tokią sumą „į rankas“ uždirbtų freelanceris, jis turi išrašyti sąskaitų už apytiksliai 1 400 Eur, iš kurios sumos jis sumokės: apie 110 Eur VSD, apie 60 Eur PSD, apie 50 Eur GPM, o grynasis pelnas liks apie 1 180 Eur“, – rašo L. Ulevičius.
Taigi, jo teigimu, klientai vietoje 993,34 Eur sąskaitos iš agentūros gaus 466,67 Eur sąskaitą iš freelancerio: „Tiesa, agentūrai sumokėtos sumos dalį – PVM, lygią apie 172,40 Eur, – klientas galės susigrąžinti per PVM užskaitą, tačiau tik tada, jeigu gauna tokių pajamų. Tačiau net ir atėmus PVM dalį skirtumas tarp 820,94 ir 466,67 Eur susidaro didelis ir freelancerio atveju sąskaita mažesnė daugiau nei 43 proc.“
Tekste L. Ulevičius taip pat akcentuoja, kad agentūros vidutinio dydžio klientams skiria per mažai laiko susitikimams, išklausymui ar patarimams: „Tokioje mažoje Lietuvos rinkoje bent kiek didesnė už 10 nuolatinių žmonių turinti komunikacijos agentūra tampa fabriku, kuriame visiems mažiems, o dažnai net ir vidutinio dydžio klientams, dėmesį skiria ne realią patirtį sukaupę lyderiai, o žmonės su minimalia 2–3 metų patirtimi kažkurioje iš komunikacijos nišų.“
Agentūrų objektyvumas ir nešališkumas nutolsta nuo realybės
Ryšių su visuomene specialistas rašo, kad laisvai samdomi darbuotojai yra ištikimesni nei agentūros, kadangi pastarosios neretai nutraukia paslaugų teikimo sutartis, o ta pati situacija su freelanceriais – retas atvejis.
„Dėl tų pačių priežasčių freelanceriai yra gerokai saugesnis pasirinkimas, kai nagrinėjama interesų konflikto rizika. Agentūros atveju dažnai tai tiesiog neišvengiama (ypač bent kiek didesnių įmonių ar kai akcininkai turi interesų įvairiose verslo šakose atvejais), savo ruožtu freelanceris, lygiagrečiai dirbantis su konkurentais, jau būtų maža bomba rinkoje“, – pažymi tinklaraštininkas.
Jis pabrėžia, kad kalbos apie agentūrų objektyvumą ir nešališkumą – nutolsta nuo realybės: „Nors komunikacija turi savo principus ir taisykles, tačiau kiekviena rinka yra pernelyg skirtinga, kad neturint specifinių jos žinių būtų galima tikėtis esminės sėkmės multiplikuojant kitų taikytus taktinius sprendimus. Jau minėta interesų konfliktų grėsmė apriboja galimybes specialistui Z kaupti patirtį su to paties sektoriaus konkurentais, todėl tas teorinis išorinio objektyvaus vertinimo privalumas yra labiau diskutuotina nei akivaizdi tiesa.“
Ryšių su visuomene specialisto teigimu, agentūros niekada neleis sau „persidirbti“ klientų labui dėl jau minėtų kainodaros priežasčių. Kol laisvai samdomas darbuotojas dažnai „susispaus“ ir palinksės galva, priimdamas papildomą užduotį mainais už ramybę ir ilgalaikių santykių išlaikymą.
„Tai nėra gražu (iš kliento pusės), tačiau tokių spaudimo atvejų pasitaiko ir freelanceriai tai gali amortizuoti gerokai paprasčiau, nes „virš jų“ nėra nei tik į pelną orientuoto direktoriaus, nei, juo labiau, akcininkų“, – priduria L. Ulevičius.
Anot jo, agentūros dažniau siekia parduoti daugiau, o freelanceriai – rečiau užsiima komercinio tarpininkavimo veikla.
„Taip, jie irgi turi partnerių ir gali rekomenduoti gerus susijusios X šakos specialistus, tačiau labai retai tai jiems yra tiesioginis pajamų šaltinis. Kai agentūros (tą ypač dažnai galima stebėti srityse, artimose medijų ploto/eterio pirkimui ir pardavimui) turi ne tik verslo partnerystės susitarimus, tačiau ir būna susijusios akcininkų santykiais, jų „klientų atvedimo“ susitarimais ir kitais įsipareigojimais, iš esmės reiškiančiais interesų konfliktą tokiose „rekomendacijų“ situacijose“, – apibendrina specialistas.
Nereikia pamiršti freelancerių atostogų ir prastovų finansavimo
Integruotos komunikacijos agentūros „INK Agency“ įkūrėjas ir vyr. partneris Kęstutis Gečas sako, kad laisvai samdomi darbuotojai klientams kainuoja pigiau, tačiau skirtumas žymiai mažesnis dėl tam tikrų papildomų sąlygų.
Agentūros siekia partnerystės su klientu, todėl yra reiklesnės nei freelanceris, kuris dažnai nusileidžia į vykdytojo poziciją santykiuose, pabrėžia „INK Agency“ įkūrėjas ir vyr. partneris: „Kaip rodo „INK“ patirtis, mes turime ir dešimt metų trunkančias partnerystes. O jeigu freelanceris yra lojalus tik dėl to (greičiausiai), kad neprarastų pinigų šaltinio, tai toks ir partneris.“
Be to, priduria jis, tyrime L. Ulevičius nurodė, kad ir laisvai samdomas asmuo, ir projektų vadovas turės tokį patį kiekį projektų, tad esant vienodam laiko kiekiui įsigilinimas bus identiškas.
„Jeigu kai kurios agentūros parduoda tik su tikslu, kad parduotų šlamštą ir pasiimtų pinigus, tai čia jau konkrečios agentūros problema. Tai yra „short-term“ (liet. trumpalaikė - red pastaba) mąstysena, tačiau ji vienodai prieinama tiek agentūrai, tiek freelanceriui. Jeigu nenori ilgalaikių santykių, tada tai darai“, – sako K. Gečas.
Laivai samdomų asmenų rizikos – agentūrų naudos
Tiesa, specialistas taip pat sutinka, kad samdyti freelancerį bus pigiau, tačiau čia iškyla ir galimos rizikos, pavyzdžiui, gamybos sutrikimas, jei asmuo susirgs arba išeis atostogų, darbų sustojimas, jei žmogus tiesiog perdegs, taip pat darbai gali vėluoti, kai vienu metu sukrenta keletas projektų.
„Kompetencijos trūkumo (agentūros taip pat neturi visų kompetencijų, bet statistiškai jų turi daugiau), nepataikymo pasirinkti partnerį (klientas gali likti su ta pačia agentūra ir keisti projektų vadovą), stabilumo (freelancerio darbo kokybė neišvengiamai varijuos, agentūra dirbs stabiliau), sustabarėjimo rizikos (freelanceris dirba tik su projektais ir neturi laiko domėtis aplinka ir tendencijomis, o agentūra tradiciškai turi daugiau resursų evoliucijai)“, – vardija jis.
Anot K. Gečo, freelanceriai turi privalumų, kai taupoma arba labai maži poreikiai, reikia aiškių ir apibrėžtų kompetencijų, trumpalaikiams kontraktams, kaip papildomas partneris šalia turimos agentūros.
„Manau, kad agentūra dažnai lyginama kaip prasčiau veikianti, tačiau yra daug argumentų, kurie nėra argumentai. Rizikos yra pats stipriausias argumentas, kodėl agentūrai apsimoka mokėti daugiau. Todėl kad mes, žinoma, nedirbame su mažais trumpalaikiais kontraktais, nes neapsimoka, bet jeigu tai yra nuolatinis darbų srautas, ta rizika labai reali su freelanceriu, ir tada renkasi verslai – sustoti ar turėti stabilumą. Laisvai samdomų darbuotojų rizikos yra agentūrų naudos“, – priduria K. Gečas.
Anot jo, projektų vadovams ar konsultantams nereikia rūpintis finansais, klientų pritraukimu, savo ruožtu freelanceriai turi išmanyti ir verslą, ir vadybą – dėl to blaškosi, skiria mažiau laiko tobulėjimui.
Darbo sutartis suteikia socialines garantijas
Savo ruožtu ryšių su visuomene specialistas L. Ulevičius tikina, kad atostogų klausimas svarbus, tačiau ir taip esantį sąskaitos klientui skirtumą sumažintų tik penkiais procentais. Vis dėlto – agentūroje su darbo sutartimi dirbantis žmogus turi kitas socialines garantijas, kuriomis negali džiaugtis freelanceris.
„Aš 12 metų dirbu freelanceriu, tad, pavyzdžiui, jei norėčiau išeiti tėvystės atostogų, man suteikiama išmoka būtų labai minimali. Tai nepalyginama su normalios darbo sutarties sąlygomis“, – sako tinklaraštininkas.
L. Ulevičiaus teigimu, apie tai, kad agentūros skiria per mažai dėmesio klientams, jis išgirdo kalbėdamas su klientais ir partneriais.
„Didžioji dalis rinkoje veikiančių agentūrų bando taupyti projektų vadovų sąskaita ir jiems atiduoda sudėtingus projektus arba užkrauna labai daug projektų ir jie nespėja laiku. Agentūra vidutinio lygio kliento atžvilgiu gudrauja ir tai pasireiškia tuo, kad dėmesys yra per mažas. Pagrindiniai klientai dėmesio susirenka pakankamai. Agentūros žaidimo esmė – jie gali leisti sau rizikuoti ir dėmesio skirti mažiau“, – kalba jis.
Ryšių su visuomene specialistas pripažįsta, kad laisvai samdomi darbuotojai susiduria su rizikomis, kai suserga ir reikia juos pakeisti, tačiau freelanceriai nėra vienišiai: „Artimai bendradarbiauja su tekstų rašytojais, dizaineriais, maketuotojais, IT specialistais. Jie turi santykių ir ryšių daugiau, nes neįsipareigoja konkrečiam darbdaviui. Jei agentūra apsiriboja 20–30 specialistų, tai freelanceris apsiriboja visa rinka. Tik reikia žiūrėti, kad nekiltų interesų konfliktas.“
Vis dėlto nėra vieno teisingo atsakymo, kuris specialistas – laisvai samdomas ar dirbantis agentūroje – yra geriau.
„Jeigu tai yra klasikinis lietuviškas vidutinio dydžio projektas, o projektų vadovas tokių turi 3–4, tada šia prasme freelanceriai yra efektyviau, kaštų požiūriu – pigiau. Mažo projekto atveju, freelanceris neša dar didesnę naudą.
Tačiau jeigu tai didelis projektas, šioje vietoje kyla klausimas, kas efektyviau, ar kurti savo vidinę tarnybą, pavyzdžiui, ryšių su visuomene departamentą, ar samdyti kažką iš išorės. Kai yra didžiulis klientas, atsiranda papildomi elementai, sudėtingi sprendimai, klausimų ratas išsiplečia ir šiuo atveju agentūros turi privalumą“, – tikina L. Ulevičius.