Tikisi ginčą išspręsti taikiai
Prekės ženklo „Kata Kiosk“ puslapyje jo autorė K. Žukauskaitė paskelbė savo sukurto piešinio ir naujos „Laima“ saldainių dėžutės nuotraukas, ironiškai kviesdama visus rasti dešimt skirtumų. „Dėl to, jog folkloras priklauso visiems: taip, folkloras priklauso visiems. Aš ir pati ilgai krapščiausi bibliotekose, muziejų kataloguose, internete ir rinkausi pavydžius, kuriuos po to interpretavau geometrine kalba, savo braižu. Tačiau tai tik pusė iliustracijos. Kita pusė – folklorą primenantys, tačiau mano pačios išrasti elementai, taigi jie nebuvo jokiuose liaudies meno archyvuose“, – skelbia įrašas „Kata Kiosk“ puslapyje, kuriame vėliau pateikiama šių piešinių tipologinė analizė.
Kaip susiklostė ši situacija – vis dar neaišku, tačiau „Laima“ saldainių gamintojai kaltės nesikrato. „Mes susisiekėme su K. Žukauskaite norėdami atsiprašyti ir kompensuoti situacijos nuostolius. Kaip kompanija, dirbanti su daug prekės ženklų ir produktų, turime sutartis su daug kūrybinių agentūrų, kurios apima ir naujo dizaino kūrimą. Konkrečiai šios kolekcijos idėją mums pasiūlė agentūra „Brandbox“ ir mes nežinojome, kad jos koncepciją įkvėpė kitas darbas ir jam buvo panaudoti kai kurie panašūs elementai“, – sakė „Laimos“ saldainių savininkės „SIA Orkla Confectionery & Snacks Latvija” viešųjų ryšių atstovė Lineta Mikša.
„Mes tikime, kad K. Žukauskaitė sukūrė iš tiesų gražius simbolius, kurie puikiai reprezentuoja Lietuvos paveldą ir folklorą ir puikiai charakterizuoja Lietuvos šimtmečio šventę. Mums būtų garbė tęsti šių simbolių naudojimą šokolado kolekcijoje, skirtoje Lietuvos šimtmečio šventei, todėl mes pakvietėme ją tolimesniam bendradarbiavimui ir pasiūlėme kompensuoti patirtus nepatogumus“, – teigė L. Mikša.
Pati K. Žukauskaitė, kol dar nėra aiškaus šios situacijos sprendimo, nuo platesnių komentarų kol kas susilaiko.
Idėjų autorių teisė nesaugo
Pastaruoju metu į viešumą iškyla vis daugiau diskusijų apie tai, kada darbas laikytinas plagiatu: neseniai daug aistrų sukėlė Klaipėdos miesto logotipas, idėjų nukopijavimu taip pat kaltinti fotografas Gediminas Žilinskas su stiliste Austėja Jablonskyte.
Advokatė, patentinė patikėtinė Inga Lukauskienė sako, kad reikia atskirti tai, kaip menininkas vertina savo darbą, ir tai, kas teisine prasme yra laikoma pažeidimu.
„Autorių teisė saugo ne bet ką. Vienas iš aspektų, yra tai, kad autorių teisė nesaugo idėjos – tik idėjos materialią išraiškos formą, kuri yra matoma, apčiuopiama, ją galima užfiksuoti, o tada galima ir saugoti. Šiuo atveju sutinku, kad panaudota tikrai panaši stilistika, bet vertinant kaip ir kokie elementai panaudoti, galime matyti, kad jie panaudoti pakankamai skirtingai“, – sako ji.
I.Lukauskienė atkreipia dėmesį, kad skiriasi tai, kaip veikia prekių ženklų, ir kaip – autorių teisių apsauga. „Prekių ženklų teisėje panašumas gali būti mažesnis, o autorių teisėje reikalaujama, kad panašumas būtų labai didelis, kad tai būtų laikoma pažeidimu“, – aiškina ji.
I. Lukauskienės nuomone, šiuo K. Žukauskaitės ir „Laimos“ saldainių atveju, įrodyti autorių teisių pažeidimus vargiai būtų įmanoma. „Skiriasi ir pats išpildymas, ir simboliai. Vienintelis, kuris yra panašus, yra Gedimino pilies vaizdas. Bet vėlgi, kyla klausimas, kiek jis originalus. Dizainerė rašo, kad ji piešė skirtingo dydžio langus, bet net kai žiūrime originalias Gedimino pilies nuotraukas, matome, kad jie ir yra skirtingi. Vėliava vėlgi gali būti arba į dešinę, arba į kairę pusę – to negalima monopolizuoti. Dėl to, kad pilis vaizduojama ant kalno – net ir darželinukai ar pradinukai tą pilį taip piešia. Štai jei „Laimos“ pakuotėje būtų vaizduojama pilis su takeliu, tuomet sakyčiau, kad nukopijavo, nes niekas taip nėra vaizdavęs, bet taip nėra“, – argumentuoja advokatė.
I. Lukauskienė svarsto, kad tokį panašumą galėjo lemti ir žmogiškasis faktorius: „Gal tas dizaineris, kuris atnaujino „Laimos“ pakuotę, kažkur matė tą stilistiką, bet neprisimena, kur kažką matė, tad idėja užsifiksavo, o paskui materializavosi jo kūrybos procese. Būna ir taip, kad net labai panašiu metu keli autoriai sukuria panašius dalykus, be jokio siekio kopijuoti. Be to, reikia atsižvelgti, jei tas dizainas buvo ant marškinėlių, kiek plačiai jie buvo platinami? Bent aš asmeniškai tokių nesu mačiusi. Nereikėtų pamiršti ir to, kad nėra saugomi ir folkloro kūriniai – pateikti piešiniai yra sudaryti iš liaudies mene naudojamų simbolių, ką pripažįsta ir pati dizainerė. Tad yra daug niuansų ir tiksliai pasakyti, kada yra pažeidimas, sudėtinga“.
Jei autorių teisių pažeidimas visgi būtų įrodytas, tikėtina, kad už tai atsakytų ne „Laima“, o dizaineris. „Manau, kad tokio užsakovo kaip „Laima“ sutartyje tikrai turi būti numatyta, kad dizaineris atsako už savo kūrinio originalumą, ir jei būtų trečiųjų asmenų pretenzijos dėl teisių pažeidimo, jis prisiima visišką atsakomybę“, – sako I. Lukauskienė.
Atsakyti turėtų kūrėjas
Lietuvos grafinio dizaino asociacijos narė Valerija Žilėnienė, pamačiusi šiuos darbus, sakė, kad panašumas jai buvo neabejotinas. „Kaip K. Žukauskaitė pati gerai parašė savo įraše, ji supranta, kad yra kažkokia dalis etnografinio paveldo, kurį visi gali interpretuoti savaip, ir tai yra tiesa, bet kai yra rinkinys tų pačių simbolių, norom nenorom tikrai gali vertinti tik taip, kad paimtas darbas ir nupiltas perpiešiant, tik pridedant detalių, jei kas nors prisikabintų“, – svarstė ji.
V. Žilėnienė pridūrė, kad daugiausiai kaltės čia tenka ne klientui, kuris galbūt net nežinojo, kad dizainas nėra originalus, o dizaineriui. „Man irgi yra tekę su tuo susidurti. Kai agentūroje kurdami etiketes alaus prekės ženklui bendradarbiavome su laisvai samdomu dizaineriu, jis pasiūlė sprendimą, kuris patiko ir mums, ir klientui, o tik paleidus produktą mums pateikė pretenzijas autoriai net ne iš Lietuvos, o iš toliau. Mums, agentūrai, teko atlyginti nuostolius“, – pasakojo ji.
Patikrinti, ar sukurtas dizainas tikrai yra originalus, jokių garantuotų būdų nėra. Tai bandoma daryti tiesiog tikrinant vaizdus „Google“ paieškoje, bet tai vis dar yra labai nepatikima ir daug šansų panašaus darbo tiesiog nepamatyti.
V. Žilėnienė apgailestavo, kad tokie atvejai kenkia visų dizainerių reputacijai. „Jei dizaineris priklauso mūsų asociacijai, mes ten labai daug kalbame apie etiką, ir mūsų nariai žino, kad dėl plagiavimo juos užbadys pirštais. Tačiau yra labai daug dizainerių, kurie LGDA nepriklauso, ir jų interesas nėra laikytis mūsų etikos taisyklių, tuo labiau kalbant apie tuos, kurie yra net ne Lietuvos dizaineriai, tad mes neturime jokių galimybių to sureguliuoti“, – kalbėjo ji.