Apskaičiuojama nauda
Savanorystė įvairiose šalyse prasidėjo dar ankstyvaisiais viduramžiais. Per šimtmečius stiprėjo, silpnėjo ir vėl augo. Prisiminkime, net gūdžiu sovietmečiu, kai tokia veikla buvo visiškai suvaržyta, žmonės susiburdavo padėti vienas kitam nukasti bulvių derliaus. To tik nevadino savanoryste. Bet net komunistinis režimas nesunaikino žmogiškumo esmės: pagalbos ir atjautos. Dabar savanorystės vertė auga ir apskaičiuojama pinigais.
2011 metų Europos savanorystės modelių analizėje įvardinta, kad Didžiojoje Britanijoje (2009 metų duomenimis) bendras savanoriškos veiklos indėlis į ekonomiką siekė 22,7 milijardo svarų sterlingų, Danijoje 2003 metais – 36,747 milijardo Danijos kronų, arba 2,6 proc. viso šalies BVP. Mūsų kaimynai estai, remdamiesi Johno Hopkinso teorija, apskaičiavo, kad ekonominė savanoriško darbo vertė jų šalyje siektų apie 172,5 mln. EUR (pagal 2009 m. spalio mėn. valiutos kursą).
Berods, 2009 ar 2010 metais būnant Briuselyje, Europos Komisijoje, teko girdėti apie įspūdingas eurų sumas, skiriamas savanorystei skatinti visoje Europoje. Deja, jų jau nepamenu.
Savanorystę gerbia, bet bijo veidų
2008 metų Lietuvos gyventojų apklausos duomenimis, 87 proc. gyventojų pasisakė, kad savanorystė yra gerbtina veikla, kuri duoda daug naudos visuomenei. Anot 2011 metų kito reprezentatyvaus mūsų šalies gyventojų tyrimo, 78 proc. respondentų teigė, kad Lietuvos gyventojai nėra aktyvūs savanoriškoje veikloje. Tik apie trečdalis (34 proc.) respondentų nurodė dalyvavę joje. Kodėl? Nes niekas jiems nepasiūlė. Taip atsakė 46 proc. jaunimo ir 53 proc. bedarbių.
Savanorystė yra viena iš priemonių, kuria pavieniai (!) asmenys ar grupės gali atkreipti dėmesį į žmogiškąsias, socialines, aplinkosaugines ar kitokias problemas. Savanorystės tikslas − teikti ekonominę naudą bendruomenei, o ji pati skatina humaniškumą ir toleranciją.
Todėl tikrai stebina, kad užkampio profilyje aptariama savanorystės idėja, subjektyviu kai kurių diskusijos dalyvių manymu, turėtų būti iliustruojama ne savanorių nuotraukomis. Tai kuo? Gal kibirais?! Palyginimas šiurkštus, bet koks skirtumas, kuo iliustruoti savanorystės temą, jei savanorių nuotraukos jautriai mažų bendruomenių akiai yra netinkamos. Mat tekstams, kurių tikslas – aktyvinti ir skatinti savanorystę, anot žinovų, vertingiau parinkti asociatyvias nuotraukas, o ne rodyti herojų veidus.
Kas turi skatinti savanorystę?
Labai noriu įterpti, kad mūsų medikams mintis kviesti savanorius į pagalbą kilo savivaldybės ir medicinos įstaigų vadovų diskusijoje visiškomis force majeure aplinkybėmis. Kai sergamumas koronavirusu drastiškai kilo; kai visą regioną aptarnaujanti mūsų ligoninė sunkiais ligoniais aklinai užpildė 75 lovas su deguonimi, o dar du pacientus prijungė prie dirbtinių plaučių vėdinimų aparatų; kai patys medikai niekaip negalėjo išsivaduoti iš pandemijos protrūkio gniaužtų ir elementariai nebuvo kam išnešti pilnus kibirus iš ligonių palovių.
Kalbėdama apie tą faktą labai rizikuoju būti užmėtyta akmenimis. Vyraujantis minčių vėjas yra toks: politikai patys negali sugalvoti ir padaryti nieko gera, o jei jau taip nutiko, turi nuolankiai patylėti ir pritariamai linkčioti, liaudyje apie jų inicijuotus ir padarytus darbus mažiausiai ištarti „viskas įvyko savaime“, o dar geriau pagražinti, kad tos pačios liaudies ir sugalvota, ir net įgyvendinta. Mūsuose dar būtų pridėta, kad tik reikalaujant ar paspaudus visuomenei.
Tyrimai gi rodo, jog žmonės mano ir tikisi savanoriškos veiklos skatinimo būtent iš valdžios institucijų (taip teigia 50 proc. apklaustųjų). Tada iš pačių savanorių (45 proc.) ir žiniasklaidos (44 proc.). Bet, pasirodo, po dešimtmečio reikalaujame, kad mūsų savanorystė jokiu būdu neturėtų konkretaus veido. Spaudimą, beje, patiria ne tik politikai. Tą patį išgyvena ir kitos savanoriškos organizacijos. Viską duokite, darykite, bet patylėkite.
Mero pavaduotojas pats pasišovė savanoriauti karštajame taške – COVID-19 skyriuje. Nebūdamas komunikacijos profesionalas jis rašė jautrius tekstus, kuriais kaip mokėjo, taip skatino išdrįsti ateiti į ligoninę. Jam reikėjo pakviesti žmones ne aplinkos tvarkyti (57 proc. savanorių teigia, kad eina tvarkyti aplinkos), o žiūrėti mirčiai į akis ir dirbti tikrai ne maloniausius darbus. Ir pats ten būdamas, ir iš ten rašydamas žinojo, kokie ne pyragai tokia jo savanorystė. Ar tikrai jo nuotrauka neturėjo ir negalėjo būti iliustruotas tekstas, kviečiantis kitus savanoriauti?
Reitingai kyla, reitingai leidžiasi
Ai, dar liko potemė „reitingai“. Neva visi eina dėl jų. Ar tik nebus čia tas posakis Kuo pats kvepia, tuo ir kitą tepa? Savanorystė krauna socialinį kapitalą. Tai – normalu. Asmeniškai esu įsitikinusi, kad visuomenėje egzistuoja ir veikia netiesioginis abipusiškumas. Be to, kiekvienas geras darbas kelia reitingus. Ne tuos politinius, negeruosius, kuriuos galima primityviai pamatuoti, bet skaičiuojamus kaip karmos taškai ir padedančius jaustis labiau žmonėmis negu Zuckerbergo viščiukais.
Vieningai supranta visas pasaulis – savanorystės reikia. Tik lieka klausimas, ar remdamiesi socialinio tinklo paraštėse gimusiomis rekomendacijomis tai darančius žmones vis dėlto pridenkime kibirais. Nereikia stebėtis. Tokios rekomendacijos gimsta todėl, kad savarankiškos veiklos mastai Lietuvoje dar nedideli ir gyventojų suvokimas apie savanorystę yra gana menkas.
Belieka tik tikėti, kad orūs ir mąstantys skaitytojai bei žiūrovai aplenkia Zuckerbergo galaktikos paraštes ir tokių diskusijų neužmato būsimi savanoriai, nes net nuoširdžiai visiškai nesitikėdami ir nesiekdami reitingų ar savireklamos iškilus reikalui paliudyti apie savo gerus darbus nė vienas, matyt, nesitiki būti pridengtas kibiru.
