Europos kultūros sostine besiruošiantis tapti Kaunas paskelbė išsirinkęs šiai progai skirto logotipo ir vizualinio identiteto konkurso nugalėtojus, kuriais tapo minimalistinio stiliaus darbą pasiūlęs Roko Sutkaičio ir Juliaus Seniūno duetas. Antroje vietoje likusios komandos atstovas Rytis Juodeika sako, kad šiuo sprendimu buvo padaryta klaida, verta įtraukti į vadovėlius, ir vardina savo argumentus.

Papirko minimalizmu ir interaktyvumu

Šią savaitę projekto „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ organizatoriai paskelbė keturis mėnesius trukusio konkurso projekto logotipui ir vizualiam identitetui kurti nugalėtojus. Kuris iš pateiktų pasiūlymų buvo geriausias, sprendė 9 Lietuvos ir užsienio ekspertų komisija, kurią sudarė Peteris Bilakas (Nyderlandai), Willas Rustas (Jungtinė karalystė), Fionas Dobbinas (Latvija), Gintaras Šeputis, Marius Dirgėla, Viktoras Bachmetjevas, Jūratė Tutlytė, Virginija Vitkienė ir Rytis Zemkauskas (Lietuva).

Projekto vadovė Virginija Vitkienė pabrėžė, kad reikalavimai konkurso dalyviams buvo gan griežti: „Norėjome, kad logotipe ir būsimame projekto vizualiniame identitete atsispindėtų pagrindiniai mūsų siekiai: šiuolaikiškumas ir bendruomeniškumas. Taip pat norėjome, kad nebūtų pamiršta vietos specifika ir pagrindinės projekto kryptys: tempas, painiava, santaka ir sąmonė. Laimėjęs pasiūlymas puikiai tai įkūnija ir netgi žengia žingsneliu tolyn. Laikui bėgant jį bus galima modifikuoti ir pritaikyti pačioms įvairiausioms bendruomenėms“.

Komisijos pirmininkas P. Bilakas išskyrė laimėjusio pasiūlymo interaktyvumą: „Laimėjusio pasiūlymo dizainas labai paprastas ir minimalus, tačiau idėjine prasme gan sudėtingas, paliekantis bendruomenei interaktyvumo galimybę. Kiekvienas norintis galės papildyti logotipą individualia interpretacija ir taip suteikti jam naujų prasmių.“ Jam antrinęs W. Rustas, taip pat pabrėžė, kad laimėjęs logotipo ir vizualinio identiteto pasiūlymas yra „Itin gražus ir vykęs bandymas į projektą įtraukti ir bendruomenę, suteikiant jai galimybę prisidėti prie nuolatinio logotipo kitimo“.

Ar menui ir miestui tinka tas pats?

Antroji vieta atiteko UAB „Rosencrantz & Guildenstern“ ir „Fernanda Salles“. Konsultacinės įmonės „Rosencrantz & Guildenstern“ partneris R. Juodeika neslėpė nusivylimo tokiu sprendimu: jų surinktoje komandoje buvo ir penki brazilai, dirbę su Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių vizualinio identiteto kūrimu, tačiau jų pateiktas pasiūlymas komisijos neįtikino.

„Jei laimėjęs darbas būtų skirtas kokiam nors vienkartiniam įvykiui, pavyzdžiui, kultūros nakčiai ar muziejų festivaliui, pats jį labai girčiau. Tačiau, man atrodo, kad komisija, rinkdama laimėtoją, ėmė ieškoti darbo, kuris galėtų laimėti festivalį, ir pamiršo, kad mes kalbame apie penkerius metus, kuriuos tas ženklas turės būti naudojamas. Buvo labiau galvojama ne apie miestą, o apie meną. Mums reikėjo kažko fundamentalaus, tam tikra prasme nuobodoko, koks yra „Coca-Cola“ logotipas, bet šiuo atveju komisija ieškojo ne „Coca-Colos“, o ŠMC (Šiuolaikinio meno centro – red. pastaba)“, – savo nuomonę dėstė R. Juodeika.

Pasak R. Juodeikos, šis sprendimas gali būti naudojamas kaip vadovėlinis pavyzdys, kodėl meno muziejaus stiliaus negalima naudoti kalbant apie šalį ar miestą.

„Pirma, organizatoriai nesuprato, kad Kaunas yra svarbiausias dalykas. Juk penkerius metus tai, kad Kaunas yra Europos kultūros sostinė bus pati geriausia jo reklama, tačiau dabar Kaunas yra tik prierašas prie simbolio. Antra, organizatoriai nesuprato, kad žmonių reklama nedomina. Dabar visa logotipo idėja yra paremta tuo, kad žmonės jį užpildys. Dvidešimt metų dirbdamas reklamoje matau, kad kai paprašai žmonių ką nors padaryti, jie to nedaro. Žmonės yra tingūs, jie nieko nepildys. 90% laiko žmonės matys du nuobodžius trikampius, kurie jiems nieko nereiškia. Trečia, organizatoriai nesuprato, kuo skiriasi trumpalaikis meno projektas nuo ilgalaikio miesto projekto. Jie pasirinko dabar pasaulyje labai populiarų studentišką minimalizmą, tačiau problema ta, kad minimalizmas yra labai šaltas, jis neturi emocijų. Vilniaus ŠMC daugybę metų daro tokio vizualiką. Mes norėjome, kad galėtum tiesiog mylėti Kauną, o dabar vietoj to turėsi jį suprasti, o tai yra labai blogai, nes Kaunas turi būti mylimas, o ne kažkoks aiškinamasis, – savo argumentus dėstė jis, pridėdamas, kad laimėjusio darbo stilistika yra labai arti plagiato, lyginant ją su „Whitney“ muziejumi. – Oskaro Koršunovo teatrui tai idealiai tiktų, Kauno bienalei – taip. Ne sostinei“.


„Whitney“ muziejaus stilistika:

Kitas svarbus laimėjusio darbo trūkumas, R. Juodeikos nuomone, yra tas, kad jis rizikuoja likti nepastebėtu: „Jo nesimato. Jis per plonas, per lengvas, per tylus ir per daug nepastebimas. Kai esminis dalykas yra Kauno matomumas, organizatoriai daro optinį meną. Jei norime pakviesti į Kauną žmones iš Vilniaus, Londono ar Paryžiaus, tie keli logotipo brūkšneliai be jokių išpildymų ir prierašų žmonėms nieko nereikš. Kartais yra geriau būti ryškiam, masyviam, turėti tam tikro stilistinio fundamentalumo. Be to, jis neatspindi Kauno. Du trikampiai reiškia dviejų upių santaką tik teoriškai. Kūrėjai taip pristatė savo idėją, bet juk ant logotipo to neužrašysi: masėms tai bus vėliavėlė ar Nidos vėtrungė, o ne Kauno modernizmas, kurį organizatoriai norėjo atspindėti. O juokingiausia, kad Klaipėda buvo pagrindinis Kauno konkurentas dėl Europos kultūros sostinės vardo, o dabar pasiėmė naudotis jos simbolį vėtrungę“.

Visiems įtikti neįmanoma

Dizaino ekspertas, „Cocoon Prague“ kūrybos vadovas Martynas Birškys, susipažinęs su konkurse dalyvavusiais darbais, sako, kad nors jis linkęs pasitikėti surinktos komisijos nuomone, jo paties akimis žiūrint, išties verto nugalėti darbo konkurse apskritai nebuvo, tad galbūt net būtų buvę prasminga konkursą sustabdyti ar pratęsti. „Komisija turėjo visas teises pasakyti, kad konkursas neįvyko, bet jie to nepadarė. Vis tiek tai buvo ne vienas ar du žmonės, o surinkta ekspertų komisija, jie priėmė sprendimą, reiškia, jis jų akimis buvo geriausias“, – sakė jis.

O kaip jis pats vertina konkurso rezultatus? „Dėl laimėjusio darbo – tokiam renginiui jis pakankamai silpnas vizualiai, jam trūksta ryškumo. Juk kai atvažiuoji į miestą, kuriame vyksta toks renginys, jo identitetas turi būti iškart aiškus. Juk turbūt daugiausiai kalbame apie plakatus, vėliavas, lauko reklamas, o ne apie tai, kokį logotipą ant rašiklių dėsime, tad čia matau didelį laimėjusios koncepcijos minusą. Kyla klausimų ir dėl to, kaip suveiks žadamas interaktyvumas. Kūrėjai sako, kad žmonės kažką pildys, rašys, ką dažnai realiai sunku įgyvendinti, nes niekas nieko nedaro. Kita vertus, galbūt jie kreipsis, pavyzdžiui, į senelių namus, vaikus, mokslininkus ar profesorius, kurie pasidarys po plakatą ir tikrai bus geras identitetas“, – svarstė M. Birškys.

Projekto vadovė V. Vitkienė į kritiką dėl išrinkto laimėjimo reaguoja paprastai – visiems įtikti tiesiog neįmanoma. „Visada yra taip, kad vienam skanu yra kas rūgštu, kitam – kas sūru. Būtent todėl jau iš anksto, siekdami išsirinkti kuo geresnį logotipą, nenorėjome remtis subjektyviomis neprofesionaliomis nuomonėmis, dėl to pasitelkėme geriausius profesionalus iš Lietuvos ir iš užsienio, kurie tikrai žino, kas šiuo metu yra aktualu, kokio dydžio yra projektas ir ką gali ženklas iškomunikuoti penkerių metų periodu“, – komentavo ji.

Pasak V. Vitkienės, komisijos nariai beveik vienbalsiai balsavo už šitą ženklą: „Todėl, kad jis yra atviras konceptualiai, jį galima pildyti pasirenkant ne tik jo grafinę formą, bet ir turinį, pavyzdžiui, jį galima užpildyti kad ir neonine šviesa, ir tuomet jis būtų pastebimas iš bet kur, bet kokio atstumo, ko nepadarytų vien tik šriftinis logotipas“.

M360


Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją