Penkiolika minučių, per kurias gali kalbėti apie ką tik nori – jei tik tai nebus nuvalkiota, banalu ir savaime suprantama. Jei auditorijai pasirodo, kad viskas jau girdėta – ji turi teisę pranešėją nušvilpti. Tokių paprastų taisyklių laikomasi konferencijų cikle „Not Obvious“, kuriame, kaip ironizuoja jo sumanytojas, „Not Perfect | Y&R“ reklamos agentūrų steigėjas ir partneris Paulius Senūta, siekiama pabėgti nuo visų puikiai įvaldyto žanro – pakartoti tai, ką jau kiti yra pakartoję.

– Kodėl apskritai pradėjote organizuoti „Not Obvious“ konferencijas? Darote jas nemokamai, tad akivaizdus atsakymas, kad siekiant uždirbti, šiuo atveju netinka.

– Viskas kaip visada prasideda nuo skausmo. Pastebėjau, kad kuo daugiau eini į įvairias konferencijas, tuo liūdniau pasidaro. Būna įdomių pranešimų, bet dažniausiai tokių mažuma, o visa kita – tik banalybių ir klišių fiesta. Taigi kuo daugiau vaikštai po konferencijas, tuo labiau atsiranda noras po jas nevaikščioti. Tada nebevaikštai, bet pradedi galvoti: kaip čia dabar bus, ar aš dabar netobulėsiu, niekuo nesidomėsiu ir būsiu kaip kurmis urvelyje? Tad iš čia kilo mintis, kad jei nelabai patinka tokios konferencijos, kokios vyksta, galbūt gali padaryti geriau.

Neturiu per didelių ambicijų išauginti iš to kažką labai didelio: tiesiog manau, kad yra įdomių pranešėjų ir galima padaryti dinamišką, auditorijos skaniai ir greitai suvalgomą formatą, vietoj to, kad kankintume žmones akivaizdžiomis tiesiomis apie tai, kaip svarbu koncentruotis į tikslą, suburti gerą komandą ir panašius dalykus, kur žmonės praranda pulsą to klausydamiesi jau turbūt nebe milijoninį, o milijardinį kartą.

– Pristatydamas pranešėjus neslepiate, kad daugelis jų – Jūsų paties draugai ar pažįstami. Ar tai yra esminis atrankos kriterijus?

– Tiesa, tarp pranešėjų yra nemažai mano draugų, bet kuo toliau, tuo mažiau: vis tiek yra riba, kiek žmonių pažįsti. Bet aš per savo gyvenimą įsitikinau, kad pranešime yra svarbiau ne jo tema, o kas kalba. Kiek yra tekę dalyvauti įvairiose konferencijose, akivaizdu, kad yra žmonės, kurie turi ką pasakyti, ir yra žmonės, kurie neturi. Jei neturi, kad ir ką jie susigalvotų, kad ir kiek skambių frazių pranešimui prisirinktų, jiems atsistojus ant scenos labai greitai viskas baigiasi, nes nėra nei asmenybės, nei požiūrio taško, nei patirties. O mes turėjome tikslą sukurti konferenciją, kurioje žmonės iš tikrųjų galėtų išgirsti kažką įdomaus.

Tuos žmones, kurie turi ką pasakyti, vis tiek turi būti kažkaip išgirdęs ar matęs, tad aš juos atsirenku visiškai subjektyviai: jei man žmogus pasirodo įdomus, gal ir kažkam kitam bus? Bet , kaip aš visada sakau, gyvenime viską reikia daryti subjektyviai. Objektyvumas yra tiesiog arogantiškas subjektyvumas: nėra ne subjektyvių žmonių, yra tik žmonės, kurie meluoja, kad yra objektyvūs. Tad taip, atsirenku visiškai asmeniškai.

Dar vienas kriterijus – stengiuosi, kad žmonės būtų iš kuo įvairesnių sričių, skirtingo amžiaus, skirtingų patirčių. Mano galva, visos sritys galiausiai persidengia, tu skoliniesi iš vienos į kitą, ir jeigu esi labai siaurai užsidaręs savo srityje, tampi be galo neįdomiu žmogumi ir nieko įdomaus tu nesukursi. Prisitraukti žmones iš verslo ir meno sričių yra iš dalies lengviau, bet nenoriu tuo apsiriboti. Turėjome politikų, dabar išsikėliau sau tikslą pritraukti sportininką, tik dar nerandu tokio kandidato, kuris būtų įdomus šnekėtojas.

– O kaip dėl pranešimų temų? Leidžiate kalbėti apie bet ką, ar visgi pasiūlote kryptį?

– Pirmoje konferencijoje dar bandėme duoti temą, bet paskui ir to atsisakėme. Bandau jiems paaiškinti renginio idėją, sumanymą, o tada palieku jiems visišką laisvę, apie ką kalbėti, kartais ir pats nežinau, kas tai bus. Kartais galvoju, kad žinau, bet paaiškėja, kad jie kalba visai ne apie tai.

– Lietuvoje vykstančiose konferencijose didžiausiomis žvaigždėmis dažnai pristatomi pranešėjai iš užsienio. Pas Jus jų beveik nėra. Specialiai taip dėliojate, ar neleidžia galimybės?

– Originali mintis buvo turėti lietuvius, bet natūraliai gaunasi, kad Lietuvoje gyvena ne tik lietuviai, be to, aplink yra įdomių žmonių, pavyzdžiui, praeitą kartą mes turėjome „Vinted“ direktorių Thomą Plantega. Dabar turėsime Fionn Dobbin, „Mammu“, „Age5“ ir „Design Development and Production Ltd.“ įkūrėją ir kūrybos vadovą. Jis vokietis, bet gyvena Latvijoje ir dažnai būna pas mus. Kalbamės su dar vienu pranešėju iš užsienio, kuris galbūt kalbės dar kitoje konferencijoje, bet kol kas jie visi kažkaip susiję su mūsų šalimi. Taip, viena priežastis, kad mes negalime mokėti pinigų, bet, kita vertus, norime kalbėtis šioje bendruomenėje, o ne atvežti kokį pranašą, nes tie, kurie iš užsienio atvažiuoja, kažkodėl visada atrodo geresni ir protingesni.

– Konferencijos beveik nereklamavote, tik paskelbėte apie ją feisbuke, tačiau nuo pat pirmo renginio beveik visos vietos vos paskelbus buvo rezervuotos. Kaip pavyko taip sudominti auditoriją?

– Vienas dalykas yra mūsų pačių socialinis ratas, kitas – Techparkas (konferencijos vyksta Antakalnyje esančiame technologijų startuolių parke „Vilnius Tech Park). Viskas taip gražiai susidėliojo ir akivaizdžiai pamatėme, kaip staiga interesas auga: nėra sunku pritraukti, jei turi kažką įdomaus pasiūlyti. Nors, tiesą sakant, kai pirmą kartą darėme konferenciją, labai bijojau, kad kai darome nemokamai, neaišku kokių žmonių gali prieiti ir tada nebus tos dinamikos, kurios reikia renginyje. Šitas elementas irgi labai svarbus. Kai susirenka teisinga auditorija, kurioje yra jauni, šviesūs, išsilavinę protai, ir kada tu girdi kažkokias naujas mintis, kurios dar nėra įgyvendintos bendroje praktikoje, tu daug patogiau jautiesi kalbėdamas. O kai klausytojas atitinka šnekėtoją ir atvirkščiai, gauname labai gražų efektą ir gyvą bendravimą.

Konferencijų, kuriose leidžiama nušvilpti pranešėjus, organizatorius: atsibodo banalybių fiestos
© Organizatorių nuotr.

– Jei susidomėjimas ir toliau išliks toks didelis, ar šios konferencijos ir toliau bus nemokamos?

– Šiuo momentu tikrai nėra komercinio taško: tiesiog geros valios projektas ir tokiu kol kas ir liks. Man atrodo, ne viską reikia daryti dėl pinigų. Gal klystu (juokiasi).

– Kokią matote šių konferencijų ateitį?

– Mes norime šį projektą vystyti neįsipareigodami, nepersistengdami, neperplanuodami. Kur gyvenimas nuneš, ten. Taip galvojant lengviau pradėti kažką daryti nei turėti grandiozinį planą, pristatyti akcininkams KPI ir pan. Čia gal yra prabanga, kurią mes turime, ir kurią ne kiekviena organizacija gali sau leisti, kad pabandome ir žiūrėsime. Taip, patiriame kažkokias išlaidas, bet jos nėra milžiniškos. Tad mūsų vienintelis planas, daryti tol, kol mums patiems bus faina. Kada tai bus našta, nebedarysime.

– Kurie pranešimai iš iki šiol buvusių pačiam labiausiai įstrigo?

– Iš tikrųjų jie visi buvo labai skirtingi. Man labai patiko Klimaičių (grafikos dizainerės Indrė ir Laura Klimaitės – red. pastaba) pasisakymas apie jų keliones laužant normas darbe su tipografija, šriftais. Julijono Urbono iš Vilniaus dailės akademijos pranešimas apie idėjas mene buvo kaip šou. Iš, pavadinkime, naudingų pranešimų man įstrigo Th. Plantega, kuris kalbėjo apie tai, kaip „Vinted“, pasinaudodami televizija, užlenkė „ebay“, ir parodė, kad nepaistant to, kad visi kalba apie tai, kaip viskas turi būti skaitmeniška, tai ne visada iš tikrųjų veikia.

M360


Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją