Suprantama, jog opozicija, oponentai („Birių krovinių terminalo“ vadovas ir pan.), nepriklausomi ekspertai visada komentuos ir niekas jų nesuvaldys, tačiau nuosekli krizių komunikacija reikalauja, kad situaciją valdanti grupė būtų vieninga kaip kumštis ir turėtų vieną vienintelį kalbėtoją krizės tema.
Antra, kiekviena valdoma krizė prasideda ir baigiasi labai aiškiu krizės valdymo centru. Tai gali būti formali struktūra, gali būti panaudota esama ar kuriama nauja, tačiau principas aiškus – į šį centrą suburiami visi (!) valdomų organizacijų pagrindiniai funkciniai žmonės ar net ir tiesiogiai vadovai.
Idealiu atveju toks centras formuojamas fiziškai – pavyzdžiui, Vyriausybės posėdžių salėje gali būti įkuriamas tokio centro štabas ir jis veikia tol, kol krizė nesuvaldoma.
Esminis tokios sprendimo privalumas – išnyksta improvizacijos, labai aiškiai pasiskirsto funkcijos ir visiems natūraliai tampa aišku, kad viešai komentuoja tik vienas asmuo – šio centro vadovas arba jo labai aiškiai paskirtas atstovas spaudai.
Trečia, viena didžiausių grėsmių krizei plėtotis – slėpti informaciją, ją dozuoti ar kitaip manipuliuoti. Iš esmės visa krizės informacija turi būti vienareikšmiškai sukaupta krizės valdymo centre. Būtent čia ji turi būti apjungta į vientisą pasakojimą ir tik ši įvykių versija gali būti transliuojama į viešumą.
Jeigu informacija siurprizų būdu paaiškėja – vėlgi, ji integruojama į bendrą pasakojimą, tačiau tik tiek ir tik tada, kiek ir kada tai suderina ir palaimina krizių valdymo centras.
Deja, bet šiomis dienomis matomas „Lietuvos geležinkelių“, Susisiekimo ir Užsienio reikalų ministerijų veiksmų chaosas rodo, kad iš esmės nei vienas uždavinys nėra realizuotas: (1) komentuoja kas nori ir kaip nori; (2) jokio aiškaus krizės valdymo centro nėra; (3) informacija vaikšto kaip tik nori, bet ne centralizuotai ir nenuosekliai.
