Šis augimas, „Bloomberg“ skaičiavimais, pateikiamas jau įvertinus rekordiškai didelę infliaciją.
Bet prie ko čia tie oro pardavėjai „piarščikai“ nusipelnė tokių žemiškų gėrybių? Čia, žinoma, amerikietiški skaičiai, bet tos pačios tendencijos ir Lietuvoje – kaip danguje, taip ir ant žemės, žinokite.
Na, kaip ir elementaru, Watsonai, pandemija yra krizė. Žiauri, neregėta, krizių motina praktiškai, o kas krizes, žmonių lūkesčius ir baimes valdyti moka geriau nei komunikacijos profesionalai?
Tiems sektoriams, kuriuos krizė paveikė labiausiai, reikėjo atleisti žmones, taip pat kažkam reikėjo papasakoti apie laikinus nepatogumus. Šiam darbui ir vėl reikėjo komunikacijos profesionalų rankų, burnų, smegenų vingių ir tvirtų ryšių.
Antai sektoriuose, kurie per pandemiją šovė į viršų, reikėjo suvaldyti klientų ir darbuotojų lūkesčius, susijusius su žvėriškai išaugusia paklausa ir darbo krūviu, taipogi su klientų nepasitenkinimu dėl vėluojančių prekių pristatymo ar dėl išaugusių srautų kritusia kokybe.
O kur dar „šlovės“ valdymas – juk dalis prekės ženklų, sėkmingai lengvinusių mūsų gyvenimus, išties nusipelno pagarbos. O kur dar geri darbai tų progresyvių įmonių, kurios stojo koja kojon fronto linijose atsidūrusiems žmonėms, pirmiausia, medikams.
Pandemija nemažai brandų tapo proveržio metais, mat leido parodyti žmogišką veidą – never spoil a great crisis, stupid (angl. niekada neiššvaistyk geros krizės, kvaileli).
Nors kokia klasė be galinio suolo kontingento, tiesa? Dalis brandų parodė ar veikiau priminė apie savo tikrąjį veiduką.
Turėjome ne vieną pavyzdį, kai, pavyzdžiui, tiekėjams jau antrąją pirmojo užsidarymo parą buvo maloniai pranešta, kad su jais nebus atsiskaityta. Nepaisant to, kad akcininkai ne taip seniai išsimokėjo rekordinius dividendus beigi prisipirko privačių lėktuvų.
Su pačiais lėktuvais nieko bloga – kad kiekvienas verslo savininkas po tokį turėtų! Tik būtų super, toks gal minimalus mūsų lūkestis, kad gal nevaidinkite vargšiukų kitų – darbuotojų, smulkių tiekėjų ir visų likusių mokesčių mokėtojų – sąskaita. Tik tiek, kartelė išties žema.
Ką tokie vieši paslydimai reiškė? Kad kažkam reikėjo mėžti šitą prisivirtą „kaku“ vežimą, ir vėlgi – kam teko ši maloni dalia?
Galiausiai, pandemija buvo vidinės komunikacijos totalinio seksualinio išsilaisvinimo metai – liudiju savu kailiu: nuo psichologų konsultacijų, meditacijos sesijų, mankštų, gaminimo, ko tik nori sesijų iki vadybos kavos lakimo su kolegomis internetu ir t.t., ir pan. Visa tai mums visiems gal net padėjo ir padeda kažkiek neišprotėti.
Daug ko ir aš pats išmokau, nors šiaip vidinės komunikacijos nekenčiu kaip prie gretimo staliuko sėdinčio diedo cigarečių dūmų. Bet, esu tikras, kad dauguma žmonių tik krizėse keičiamės ir keičiamės greičiausiai.
