Mažai ką stebina, kai rinkodaros vadovas po dvejų ar trejų net ir labai sėkmingo darbo organizacijoje metų nusprendžia kelti sparnus. Ar tai – problema, kuriai reikia ieškoti sprendimo būdų, ar tiesiog natūralus ciklas? Ką turi daryti rinkodaros vadovai, kad jų neištiktų perdegimo sindromas?

Didžiausias priešas – monotonija

Norint gerai dirbti rinkodarininko darbą, būtina nuolat mokytis naujų dalykų, išlikti smalsiam, nebijoti eksperimentuoti. Bet ką daryti, jei darbe viskas jau atrodo žinoma, o motyvacija kažkur dingo? Ar tai ženklas, kad būtinai reikia keisti darbą, o gal apskritai padaryti profesinę pertrauką? Lietuvos marketingo asociacijos (LiMA) organizuotoje diskusijoje kalbėta apie profesines kryžkeles, kuriose atsiduria rinkodaros vadovai.

Bendrovės „Citus“ rinkodaros vadovas Paulius Pocius, praėjusiais metais susišlavęs apdovanojimus už prekės ženklui „Gritė“ kurtas kampanijas, po to daugeliui netikėtai nusprendė keisti darbą. Jis pats sako, kad toks sprendimas buvo gana paprastas – jis tiesiog sąmoningai save išstūmė iš komforto zonos. „Apdovanojimai laimėti, tikslai pasiekti, tad dariau prielaidą, kad gali atsirasti monotonija ir išsistūmiau į ne komforto zoną“, – pasakojo jis.

Rinkodaros vadovo darbą jis apibūna kaip balansavimą tarp per didelės drąsos ir monotonijos. Jo nuomone, nesusiduriant su naujais iššūkiais, net pats nepajutęs gali išsisemti – o tuomet jau ir tu pats būsi kitiems neįdomus.

„Man marketingistas yra toks žmogus, kuris visada pasiruošęs eiti vadinamą ekstra mylią ir viskuo domėtis. Ši profesija tuo ypatinga, kad niekada negali sustoti – turi tobulėti, nes visi nuvažiuos, o tu liksi“, – kalbėjo P. Pocius.

Kaip „neperdegti“ rinkodaros vadovui
© Organizatorių nuotr.

„AIMS International Lietuva“ vyresnioji vadovų paieškos konsultantė Karina Kašalynienė pridūrė, kad šiais laikais to reikia ne vien rinkodarininkams. „Dirbti, stengtis, tobulėti reikia visur: nepažįstu nei pirkimų, nei pardavimų, nei apskritai įmonių vadovų, kurie galėtų miegoti ant laurų“, – pastebėjo ji.

„BIOK laboratorijos“ direktorė Romualda Stragienė, prieš tai vadovavusi šios įmonės rinkodarai, teigė, kad visiems rinkodarininkams labiausiai reikalinga savybė yra smalsumas. „Aš nenorėčiau, kad gamybos skyriuje žmonės būtų smalsūs – ten reikia dirbti ramiai ir pagal standartus. Drąsos eksperimentuoti nesitikėčiau iš buhalterio. Bet marketingistui smalsumas turi būti genuose, jei jam reikia visą laiką daryti tą patį – truputį kyla pavojus“, – sakė ji.

Tapti vadovu – nebūtinai siekiamybė

Ar rinkodaros vadovai patiria didesnį stresą nei kiti įmonės ar organizacijos darbuotojai? Verslo psichologė, „Triple O Consulting“ partnerė ir konsultantė Laura Rimkutė teigė, kad tai priklauso nuo jiems tenkančios atsakomybės lygio. Kuo jis didesnis – tuo daugiau ir streso, kurį reikia išmokti suvaldyti.

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas, konsultantas, LiMA B kursų pagrindinis lektorius Benas Adomavičius pridūrė, kad dar viena labai svarbi vadovo charakteristika - gebėjimas toleruoti neapibrėžtumą, tai yra gerai jaustis, kai tiksliai negali pasakyti, kokį sprendimą reikia priimti. „Tokie sprendimai, kai viską galima tiesiog išskaičiuoti, visada priimame žemesniame lygyje“, – pastebėjo jis.

B. Adomavičius pridūrė, kad kiekvienam rinkodarininkui nereikia siekti tapti rinkodaros vadovu, o rinkodaros vadovui – įmonės vadovu. „Kažkas gal tiesiog nori ramiai daryti savo darbą ir visai nenori būti vadovu. Ir tai puiku, nes mums reikia gerų specialistų, kaip ir gerų vadovų: tam reikalingos visiškai skirtingos kompetencijos“, – sakė jis, pridurdamas matęs ne vieną atvejį, kai buvęs labai geras specialistas paaukštintas į vadovus nesugebėdavo pasiekti gerų komandos rezultatų, nes tiesiog neturėjo įgūdžių, kaip tai daryti.

R. Stragienė sakė visai nesistebinti, kad rinkodaros vadovai palyginti retai Lietuvoje tampa įmonės vadovais. Taip, jos nuomone, dažnai yra tiesiog dėl to, kad jie būna vadovavę mažiems, kelių žmonių rinkodaros skyriams, ir neturi patirties, kaip vadovauti dideliam kolektyvui. Kaip tuomet pavyko jai?

„Kai aš turėjau šiek tiek laisvo laiko, mokiausi: ėjau į ISM vadovų magistrantūrą, avansu mokiausi finansų, personalo valdymo, kitų dalykų. Tad man lengviau susikalbėti su valdybos nariais ir su kitais vadovais, kad nors šiek tiek žinočiau, ką jie veikia. Vadovams reikia plataus požiūrio ir tas smalsumas turėtų nuvesti į įvairius mokymus ir kursus. Tie, kurie neria į smulkmenas, tampa specialistais, kuriuos gaila prarasti, o geras vadovas mato paviršiumi, bet mąsto plačiai“, – kalbėjo R. Stragienė.

Tobulėti galima ne tik kylant pareigose

O ką daryti, jei sieki tobulėti, bet darbe nematai tam galimybių? Galbūt kartais taip yra iš tiesų, bet įmonių vadovai pastebi, kad žmonės dažnai tokius sprendimus pernelyg skubotai. „Būna, ateina jaunas produkto vadovas ir praėjus kokiems devyniems mėnesiams nori išeiti, nes sako jau viską padaręs. Bet jis per tiek laiko net nespėjo sulaukti, kol produktas bus pradėtas pardavinėti, jis nesulauks darbo rezultatų, jais nepasidžiaugs, arba negaus kad ir karčios pamokos. Mes 3-6 mėnesius apmokome žmogų dirbti, tad jei po tiek žmogus išeina, pradedame galvoti, ką darėme negerai: gal negerai atsirinkome, ar nemokėjome įvesti“, – pasakojo R. Stragienė.

„Baltimax“ rinkodaros ir komunikacijos specialistė Sigita Macanko prisipažino apie darbo keitimą svarsčiusi po motinystės atostogų. „Jaučiausi atitrūkusi, buvo minčių keisti darbą, bet dirbdama mažoje įmonėje neturėjau kaip parodyti savo patirties. Tada nusprendžiau eiti mokytis ir taip atsišviežinti. Juk mažose įmonėse marketingistui dažnai nėra kur kilti pareigose, nebent išstumti vadovą, o mokydamasis irgi gali lipti į viršų“, – pasakojo LiMA A ir LiMA B sertifikatus apsigynusi rinkodaros specialistė.

B. Adomavičius pastebėjo, kad nuolat mokytis šiais laikais šiaip ar taip būtina visiems. „Man sunku įsivaizduoti, kaip žmogus, kuris nesiekia tobulėti, gali išgyventi ir tikėtis ko nors pasiekti. Dauguma iš čia sėdinčių žmonių niekada neišeis į pensiją, nes mūsų demografija tokia, kad nebus kam mūsų išlaikyti, tad pensinis amžius privalės kilti ir mes privalėsime dirbti ilgiau. Kai mums bus 65 metai, kaip išliksime konkurencingais su jaunais? Jei nustosime mokytis, tobulėti bet kuriame savo gyvenimo etape, tą pačią minutę save pasmerksime. Valytojo darbą perims robotai, o ką tuomet mes veiksime?“, – ragino susimąstyti jis.

Diskusijos įrašą galite peržiūrėti čia:

M360


Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją