Suomiui Henkka Hypponen, knygos „Kodėl mes bijome“ (angl. Why we fear) autoriui, nuobodulys tikrai negresia. Žurnalistas, televizijos ir radijo laidų vedėjas, rašytojas, rinkodaros ir komunikacijos strategas, visame pasaulyje laukiamas pranešėjas nuolat pats imasi naujų iššūkių ir dalinasi savo patirtimi su kitais. Viena mėgstamiausių jo temų – žmonių baimės ir kaip jos užkerta kelią verslo ir asmeninei sėkmei.

– Jūsų paskutinės knygos tema – baimė, šia tema dažnai skaitote pranešimus, taip pat ir Vilniuje, SEB banko organizuotame „Finansų vadovų forume“. Kodėl susidomėjote šia tema ir kodėl Jums atrodo svarbu apie tai kalbėti?

– Dirbdamas su skirtingų įmonių įkūrėjais ir vadovais ilgainiui pastebėjau, kad baimė neleidžia tiek jiems patiems, tiek jų darbuotojams daryti tų dalykų, kurių jie iš tiesų norėtų, ypač, jei tam reikalingi kūrybiški, protingi ir drąsūs sprendimai. Netgi jei jie žino, ką reikia daryti, turi reikalingus įgūdžius, dėl kažkokios priežasties susilaiko ir nepradeda.

Man pasidarė įdomu giliau pažvelgti į baimę. Yra daugybė knygų, literatūros apie baimę, dažniausiai pagrįstos pavyzdžiais ir pagalbos patarimais, kurie iš tiesų nepadeda. Na, kuo gali padėti pasakymas, kad vienintelis dalykas, kurio reikia bijoti, yra pati baimė? Tuo labiau, jei turite rimtų problemų, fobijų ar baimės atakų, iš tokių skambių žodžių jums jokios naudos. Žmonių baimės yra grįstos mūsų evoliucija, neurologija, psichologija, fiziologija. Mano tikslas – pažvelgti giliau į baimės fiziologiją, išsiaiškinti, kaip ji veikia, ir duoti žmonėms įrankius, kurie galėtų padėti ją suvaldyti.

– Kalbant apie baimę, daugelis į pirmą vietą kelia psichologiją, o Jūs pirmenybę teikiate fiziologijai. Kodėl?

– Psichologija taip pat gali pasiūlyti daug naudingų įžvalgų, tačiau problema tokia, kad jos nagrinėjami aspektai nedirba tame smegenų žievės lygyje, kuris daro didžiausią įtaką baimei. Baimė dažniausiai remiasi limbine, tai yra, emocine sistema, kuri yra kur kas galingesnė. Priežastis, dėl kurios apskritai jaučiame baimę yra ta, kad ji leidžia mums išgyventi. Žvelgdami į evoliucijos istoriją matome, kad mes esame bailių vaikai, nes tik taip žmonija galėjo egzistuoti. Kiekvienas, kuris nebijojo aukščio ar naujos gyvačių rūšies, greitai buvo išmestas iš žmonijos genofondo. Išliko tie, kurie buvo atsargesni, nelįsdavo prie liūtų, nesiveldavo į tarpusavio kovas: tuo pačiu jie toliau perdavė savo genus.

Gilinantis į tai, kaip veikia smegenys, matome, kad jose esantis migdolinis kūnas yra atsakingas už žmogaus emocijas, tarp jų ir už baimes sukeliančias asociacijas. Pasaulyje vis dar vyksta diskusijos, ar baimės yra įgimtos, nulemtos genetikos, ar mes jas įgyjame susidūrę su pavojais, gąsdinančiais objektais ar situacijomis. Taigi, kai susiduriate su jus gąsdinančiais dalykais, juos matote, ar netgi tiesiog įsivaizduojate, jūsų neuroreceptoriai fiksuoja pavojų – tiriant smegenis funkciniu magnetiniu rezonansu (MRI), galima matyti, kad tose srityse intensyviau teka kraujas. Kas atsitinka po to? Labai supaprastinus, centrinė nervų sistema ima ruoštis mobilizacijai: prasideda pasitraukimo, pavojaus vengimo reakcija, kai raumenims reikia daugiau deguonies ir gliukozės, nes jie ruošiasi kovai.

Įdomu tai, kad tokiose situacijose mes nenaudojame kairiosios kaktinės srities smegenų skilties, atsakingos už mąstymą. Net mūsų už darbinę atmintį ir kalbą atsakingos smegenų sritys, patekus į stresinę situaciją, nebeveikia: todėl kartais nutinka, kad užlipus ant scenos, pamirštate dalykus, kuriuos gerai žinojote, ir atrodo, kad galva yra visiškai tuščia. Daug žmonių tokiu atveju galvoja, kad su jais kažkas negerai, kad jie pernelyg drovūs, netinkami tokioms užduotims, tačiau tai yra klaidinga išvada. Teisinga išvada būtų ta, kad sistema dirba taip kaip turėtų, tik galbūt yra šiek tiek per daug suaktyvinta ir per jautri. Taigi susidūrus su pavojumi, dėl evoliucijos nulemtų priežasčių, mūsų smegenyse išsiskiria daugiau deguonies ir gliukozės, ir nors tai turi savų privalumų, dažniausiai tai sumažina mūsų protinius gebėjimus ir socialinius įgūdžius.

– Ar evoliucijos procesui nuėjus taip toli, baimė mums vis dar reikalinga?

– Žinoma: mums jos reikia, nes mes vis dar patiriame fizines grėsmes ir baimė mums padeda jų išvengti. Mums pakanka pajausti grėsmę ir, regis, net negalvodami suprantame, kad reikia nedelsiant veikti.

Be to, yra užfiksuoti tam tikri ryšiai tarp baimės ir moralės. Atlikti tyrimai, kuriuose buvo nagrinėti žmonės, kurių migdolinė smegenų dalis buvo rimtai pažeista, rodo, kad tokiems žmonėms labai sunku išgyventi: jie nesimoko iš jokios blogos patirties.

Iš kitos pusės, tokių jausmų kaip baimė nejaučia psichopatai ir sociopatai. Jie tik bijo prarasti kontrolę ir būti atskleisti. Pastebėta, kad dažniausios profesijos tarp tokių žmonių – chirurgai, įmonių vadovai, TV žvaigždės, žurnalistai, taip pat gaisrininkai ar policininkai. Galbūt jiems patiems dėl to viskas gerai, bet tai yra labai blogai darbo aplinkai, ypač šiais, kūrybinės ekonomikos laikais, kai kone visi darbai reikalauja empatijos, socialinio intelekto, kūrybiško problemų sprendimo.

– Dar viena Jūsų liečiama tema – apie svarbą būti savimi ir kad organizacijoje turi būti sudarytos tam tinkamos sąlygos. Viskas tvarkoje, jei žmogus yra malonus, kolegiškas, bet ar tai tinka tokiu atveju, jei žmogus yra grubus, ar galbūt atėjo į darbą blogos nuotaikos, ir dėl to blogai jaučiasi kiti, esantys šalia jo. Kaip buvimas savimi veikia gyvenant visuomenėje?

– Šiuo atveju kalbame apie psichologinį saugumą, kuris reikalingas kiekvienai įmonei ar bet kuriai kitai žmonių grupei. Žmonės neturėtų būti kažkuo kitu nei iš tiesų yra, tačiau tai nereiškia, kad jie gali būti grubūs vieni kitiems: mums reikalinga bent šiek tiek kontroliuoti savo emocijas, kurias rodome žmonėms. Tačiau sveika organizacija yra ne tokia, kurioje dainuojamos linksmos dainelės, visi yra draugai ir niekas nepasako kritiško žodžio. Ne, turėtų būti netgi kardinaliai priešingai. Stiprus psichologinio saugumo jausmas reiškia, kad žmonės aktyviai įsijungia į diskusijas, jie gali atskleisti savo mintis, galbūt netgi pavojingas idėjas, kiti gali jas kritikuoti ir kritika yra priimama kaip normali darbo dalis.

– Kas atsakingas už tokios atmosferos darbe sukūrimą: vadovas, kolektyvas...? Ir ką daryti, jei dalis kolektyvo narių yra drovūs ir viešose diskusijose dalyvauti visai nenori?

– Diskusija apie drovius žmones, mano nuomone, labai svarbi, ypač, kai kalbame apie vadovus. Tik man priimtiniau vadinti juos ne droviais, o intravertais: patekę tarp ekstravertų, jie tampa ypač tyliais, ir kompanijai tai tikra katastrofa, kai šie protingi žmonės nepasako savo nuomonės. Tad vadovas turėtų apgalvoti, kaip leisti pasisakyti visiems ir paskatinti intravertų indėlį. Tyrimai rodo, kad 70 proc. kompanijos atmosferos lemia aukščiausieji vadovai, tad tai tikrai turėtų būti jų rūpestis ir atsakomybė.

– Dirbote su daug kompanijų. Ką pastebėjote: ar daug iš jų kultūra yra būtent tokia, apie kurią kalbate, ar dažnai darbiniai santykiai yra galbūt pernelyg diplomatiški?

– Manau, kad yra du blogi kompanijų tipai. Kai kuriose kompanijose žmonės linkę apsimetinėti maloniais: tokia kultūra, manau, yra grįsta melu ir neša blogus rezultatus. Kitas variantas – baime, kone smurtu grįstos kompanijos, kuriose yra labai stipri hierarchija, kur aukštas pozicijas turintys žmonės labai griežtai išsako savo nuomonę ir kiti bijo jiems paprieštarauti. Tai blogai kalbant tiek apie kūrybiškus rezultatus, tiek apie darbuotojų patirtį. Manau, kad dabar tikrai labiau pereinama prie malonesnės, draugiškesnės, laimingesnės darbo aplinkos kūrimo. Ir tam yra labai racionali priežastis: verslo pasaulis pamatė, kad tai neša geresnius rezultatus.

– Kokią įtaką baimė daro sprendimų priėmimui? Jei kompanijoje yra stiprus lyderis, ar laimės tas žmogus, kuris išdrįs jam paprieštarauti ir pasakyti turintis geresnę idėją?

– Rizikos prisiėmimas, be abejo, yra priimamo sprendimo dalis. Žmonės dažnai skundžiasi dėl sprendimų, kurie buvo padaryti, bet jie patys nepateikė savo sprendimų pakankamai gerai. Taip, norint išsakyti savo nuomonę, reikia drąsos. Kartais reikia išdrįsti pasakyti vartotojui, kad jis neteisus, ir mes nedarysime pokyčio, kurio jis prašo, nes taip bus sugadintas mūsų produktas. Kartais reikia vadovui pasakyti, kad savo sprendimui paaiškinti neturiu jokių duomenų, realaus pagrindimo, bet jaučiu, kad reikia elgtis būtent taip ir už tai prisiimu atsakomybę. Taip, tai gąsdinanti situacija, nes tu nuoširdžiai nežinai, ar elgiesi teisingai, bet kartais tiesiog turi sekti paskui idėją, kurią turi galvoje.

Organizacijose labai svarbu skatinti mąstymą, kad žmonės kartais daro klaidas priimdami sprendimus ir jie už tai nėra baudžiami. Tu pasimokai iš klaidų, kurios buvo padarytos, bet tavo pojūtis, kad jis vis dar priklausai šiai žmonių grupei neturi būti sumenkintas.

– Visuomenė labai mėgsta istorijas, kaip kažkas išdrįso paprieštarauti, pasielgti kitaip nei įprasta, ėmėsi drąsių veiksmų ir tokį elgesį lydėjo sėkmė. Tačiau juk yra tiek daug nepapasakotų istorijų, kai kažkas išdrįso veikti, bet, deja, tai baigėsi nekaip...

– Tikrai taip, būtent apie tą nepasakotą istorijos dalį šiuo metu rašau naują knygą (juokiasi). Tikiuosi, kad tai bus pati nuoširdžiausia knyga apie bandymą sukurti kažką autentiško ir originalaus. Tiesa ta, kad kažkiek laiko, tiesą sakant – net didžiąją dalį – mums nepasiseka. Bet yra dalykų, kuriuos gali padaryti, kad klaidų skaičius sumažėtų. Turi suprasti, kad mokymosi procesas vyksta nuolat. Iš esmės ko nors naujo kūrimas yra grįstas moksliniu metodu: arba tau sekasi, arba tu mokaisi, o ne klysti.

Aš pats su bendraminčiais dabar kuriu aukštos rizikos kompaniją „Plus One Agency“, kurioje dirbame su mašinų mokymosi algoritmais ir bandome kurti dirbtinį intelektą. Tai neįtikėtinai rizikinga. Per kelius mėnesius paaiškės, ar tai bus didelė sėkmė, ar visiškas bankrotas: mes nežinome, nes tai priklauso nuo daugybės įvairių priežasčių. Bet aš vis tiek galvoju, kad mes skirsime tam savo pastangas, pinigus ir rizikuosime pabandyti nueiti ta kryptimi, kurią matome. Galiausiai, jei idėja sužlugs, būdamas devyniasdešimties metų galėsiu galvoti: galbūt man nepavyko, bet aš bandžiau. Abiem atvejais, tiek jei man pasiseks, tiek – jei ne, aš būsiu labiau patenkintas savo gyvenimu.

– Dalis žmonių Jums pavydėtų tokios drąsos. Ką galėtumėte jiems patarti, ką jie gali padaryti, jei nori, bet nedrįsta žengti žingsnio?

– Tiesą sakant, nesu tikras, ar visiems visada reikia rizikuoti. Mano gyvenimo būdas nėra vienintelis teisingas – tai tik vienas iš daugybės pasirinkimų. Tačiau mane domina žmonės, kurie yra įkvepiantys kūrėjai, kurie nori pasinaudoti gyvenimo siūlomomis progomis. Tokiems siūlyčiau pirmiausia pagalvoti, kokia yra reali rizika. Pavyzdžiui, jei kuriate naują verslą: kokios yra rizikos, ar turite atsarginį planą, kokios gali būti rizikos suvaldymo priemonės? Kai kurie žmonės sako, jei turiu idėją, griebiuosi jos iš visų jėgų. Tačiau iš tiesų už daug sėkmės istorijų slypi ir atsarginis planas. Žinau daug atvejų, kai žmonės tuo pačiu metu siekdavo savo idėjos, bet kol neįsitikindavo, kad ji veiks, dirbdavo kituose, saugiuose darbuose.

– Galbūt tai brandesnis kelias, nei tiesiog viską mesti?

– Taip, ne visada būtina iškart nerti stačia galva. Tačiau čia vėl susiduriame su smegenų veiklos niuansu, kad baimė ir intuicija komunikuoja tuo pačiu būdu. Kartais intuicija tau sufleruoja, kad kažkas su tuo, ką darai, yra blogai, o kartais tai tiesiog gynybos mechanizmas, nes darai kažką, prie ko nesi pratęs. Vėlgi, smegenų migdolinė dalis atpažįsta, kad darai kažką kita, nei esi pratęs.

– Kaip tuomet pamatyti skirtumą? Pavyzdžiui, tėvams dažnaiintuicija“ sako, kad tai, ko nori imtis jų vaikai, pavojinga ir baigsis blogai.

– Pirmiausia – mes tikrai neturėtume klausyti tėvų (juokiasi). Taip jau yra, kad tėvai dažniausiai galvoja apie saugų kelią savo vaikams, taip atsitinka beveik visiems, patiems tapusiems tėvais, tačiau rūpintis yra jų darbas, o mes savo gyvenimus gyvename patys.

– Grįžkime prie Jūsų minėtos scenos ar viešo kalbėjimo baimės. Kaip su ja kovoti? Ar, kaip kai kurie siūlo, padeda įsivaizduoti visus nuogus?

– Ne, šitas patarimas išties kvailas. Mums reikia galvoti apie savo nervų sistemos kontroliavimą. Iš esmės vienintelis būdas tai padaryti yra prailginant kvėpavimą ir taip sustiprinant į širdį siunčiamą signalą. Mūsų pulsas tada tampa toks, kad grįžta socialiniai ir kognityviniai gebėjimai. Toks lėtas kvėpavimas turi užtrukti nuo 90 sekundžių iki 2 minučių. Jei jau esate ant scenos, galite į sakinius įterpti papildomus žodžius – tai vienas iš psichologo Stepheno Porgeso siūlomų patarimų.

Kitas dalykas – po truputį didinti rizikos laipsnį ir mokytis tvarkytis su emocijomis. Kas kartą reikia imtis vis didesnio iššūkio, kad mūsų smegenų migdolinė dalis palaipsniui mokytųsi su jais susitvarkyti.

Dar viena gudrybė – kovoti su mūsų baime kontroliuojant atmintį. Jojikai turi labai gerą posakį, kad nukritus nuo arklio iš karto reikia grįžti į balną. Tai labai geras būdas „išsigydyti“ nuo tikimybės, kad susiformuos baimės prisiminimas. Mūsų smegenyse yra šešių valandų trukmės informacijos atgaminimo langas. Kaskart kažką prisimindami, mes koduojame atmintį. Todėl jei darome kažką, kas sukelia traumą ar ko bijome, ir vėliau tai darome dar kartą nepraėjus ilgiau nei šešioms valandoms, ir nieko blogo neatsitinka, būtent tai lieka mūsų atmintyje, mes tarsi ją perrašome. Neuromokslininkė Daniela Schiller yra aprašiusį šį smegenų veikimo būdą ir metodus, kaip juo naudojantis galima iš dalies ištrinti atmintį.

– Yra kitas populiarus posakis, sakantis, kad reikia apsimesti, kokiu nori būti, kol tikrai tokiu tapsi (angl. fake it till you make it). Kiek jame tiesos?

– Tai tikrai gali suveikti. Taip pat yra dar vienas, iš šalies kvailai skambantis dalykas, bet jo veiksmingumą pagrindžia daug stiprių mokslinių įrodymų. Mūsų fiziologija veikia taip pat, kai jaučiame baimę ir kai esame susijaudinę. Todėl tie, kurie sakydami kalbas, dainuodami, spręsdami matematikos uždavinius kartoja sau, kad jie jaučia ne baimę, o susijaudinimą, gauna geresnius rezultatus. Beje, tie, kurie jaučia scenos baimę, žiūrovų yra dažnai įvertinami geriau nei tie, kurie jos neturi.

M360


Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją