Taigi, miestų identitetų ar viešų erdvių kontekstas turi vieną esminį jungiamąjį elementą, tai visuomenė, o jei žiūrint atidžiau ir lokaliau – bendruomenė. Tai ir yra ta žmonijos dalis, kuri turės gyventi su vienokiu ar kitokiu identitetu, turės su juo tapatintis arba nesėkmės atveju visaip išvengti tapatumo, turės pilnavertiškai naudotis vieša erdve arba nesėkmės atveju pradės ją apeidinėti. Tad kyla labai natūralus klausimas, o kodėl šis, rodos, esminis, projektų komponentas neįtraukiamas į procesus?
Pasaulyje yra daug „dizainų“. Kostiumo dizainas, interjero dizainas, kūno dizainas, grafinis dizainas, landšafto dizainas, turiu save stabdyti, nes dizainams pabaigos nėra, bet yra vienas „dizainas“, kuris šiomis aplinkybėmis padėtų pasiekti tvarų, pokyčius inicijuojantį rezultatą, tai dalyvaujamasis dizainas (angl. participatory design). Šis dizaino žanras jau savo pavadinime koduoja įtraukimo į procesą potekstę. Visa paslaptis čia ir yra – įtraukime. Sekant dalyvaujamojo dizaino procesus į įvairių problemų sprendimo kelią įtraukiamos suinteresuotos šalys. Procesas žinoma šiek tiek pailgėja, reikalinga fasilitavimo kompetencija, bet nauda visa tai kompensuoja:
– rezultatas atitinka poreikius ir yra naudingas, išvengiama neadekvačių, problemos nesprendžiančių sprendimų, nes tikslinė auditorija dalyvauja ieškant sprendimo;
– išvengiama rezultato atmetimo, kuriamas savininkiškumo jausmas, nes visi yra autoriai;
– lūkesčiai rezultatui tampa adekvatūs, o noras viską pakeisti sumažėja;
– bendradarbystėje, partnerystėje sutvirtinami suinteresuotų šalių santykiai ir t.t.
Patys dalyvaujamojo dizaino procesai būna labai įvairūs, juose gali būti taikomos skirtingos metodologijos. Pradedant fasilituojamos diskusijos, problemos pažinimo, idėjų generavimo keliu, baigiant dizainerių sukurtos sistemos ar šablono užpildymu turiniu.
Tik svarbu, kaip minėjau anksčiau, užtikrinti pagrindinę sąlygą – visų suinteresuotų šalių įsitraukimą ir išgirdimą, tik kokybiškesnį ir betarpiškesnį nei apklausų ar balsavimo suorganizavimą.
Įtraukimas į procesą varijuoja nuo pradinėje proceso stadijoje kartu formuojant užduotį, tiriant problematiką ir jos kontekstą bei įsitraukusiųjų poreikius, generuojant idėjas, iki arčiau proceso pabaigos esančio etapo, kuomet visų dalyvių pagalba testuojami sprendimai.
Šis žanras nėra naujas. Gyvuoja nuo 60-ųjų, kuomet įvairiuose išsivysčiusiuose užsieniuose buvo suprasta, kad visuomenės įtraukimas į jų problemų sprendimą yra vertybė. Ar tai po pusės amžiaus suprantame ir mes?