Nataliia Chyzhova skaitys pranešimą balandžio 5-6 d. Vilniuje vyksiančioje renginių konferencijoje „Revolution“, kurios metu pasidalins, kaip renginių industrija Ukrainoje pasikeitė nuo karo pradžios ir kodėl sunkiu laikmečiu renginių organizatoriams būtina susivienyti, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Išgirdęs Nataliia istoriją supratau, kad jos patirtis ir karo akivaizdoje parodyta drąsa yra ypatinga. Nataliia istorija parodo, kad akistatoje su agresoriumi renginiai ir vieša komunikacija turi ypatingą galią, reikia tik neprarasti vilties ir nesiliauti kurti, o turimus organizacinius gebėjimus efektyviai realizuoti žmonių sutelkimui ir bendrų tikslų įgyvendinimui“, – pristatydamas kolegės iš Ukrainos pranešimą sako Aurimas Kamantauskas, renginių paslaugų grupės „ReKūrai“ vadovas ir konferencijos „Revolution“ organizatorius.
Jis pridūrė, kad panaši konferencija praėjusių metų vasario 25-26 dienomis turėjo įvykti ir Kyjive, tačiau planus pakoregavo karas: vasario 24-ąją Rusijai užpuolus Ukrainą, į konferenciją suvažiavę renginių industrijos atstovai ne tik neišsiskirstė ir nepuolė bėgti, bet akimirksniu reorganizavosi į humanitarine pagalba besirūpinančias savanorių pajėgas.
Nataliia Chyzhova neslepia, kad Ukrainos renginių organizavimo rinka karo įtaką veiklai jaučia jau nuo 2014-ųjų, kai Donbase prasidėjo karas tarp Ukrainos ginkluotųjų pajėgų ir prorusiškų teroristų. „Jau tada reikėjo atsakyti į klausimą, kaip sukurti renginius, atitinkančius karo laikmetį“, – interviu metu atviravo viena iš agentūros „Plombir“ įkūrėjų.
– Esate vienos iš Ukrainos renginių agentūros įkūrėja, renginių organizatorė, šiuo metu – ir savanorė, tačiau kaip jūs pati apibūdintumėte save pirmą kartą apie jus girdintiems Lietuvos žmonėms?
– Esu nuo renginių priklausoma asmenybė – mano buvo vos 23-eji, kai įkūriau savo renginių agentūrą „Plombir“. O dabar, praėjus dešimtmečiui, jau esame viena didžiausių agentūrų Ukrainoje. Vis dėlto COVID laikotarpis padarė įtaką mūsų pagrindinei krypčiai – didelių įmonių renginiams. Visi jie buvo atšaukti arba perkelti į internetą, todėl teko prisitaikyti ir mums – per tą laikotarpį renginius perkėlėme į skaitmeninę erdvę. O prasidėjus visiškai Rusijos invazijai į Ukrainą, mes įkūrėme ir savanorių grupę, tad šiuo metu aš taip pat esu ir savanorė.
– Kuriame mieste yra įsikūrusi jūsų agentūra ir kiek šiuo metu joje yra dirbančių bei savanoriaujančių ukrainiečių?
– „Plombir“ įsikūrusi Kijeve, tačiau dirbame visoje Ukrainoje. Prieš COVID mūsų komandoje buvo 36 žmonės, o dabar jų liko dešimt. Pusę darbo laiko agentūros darbuotojai skiria renginių organizavimui, o likusią dalį – savanorystei, nes taip pat esame įkūrę atskirą savanorių organizaciją „Volunteers 100“, kurioje dirbame savanoriškais pagrindais ir organizuojame įvairias iniciatyvas, skirtas padėti nuo karo nukentėjusiems Ukrainos žmonėms. Šioje organizacijoje nuo karo pradžios jau subūrėme daugiau nei šimtą savanorių.
– Kokias iniciatyvas įgyvendinate su savanorių organizacija?
– Kaip vieną ilgiausių ir labiausiai varginančių mūsų savanorių komandos iniciatyvų prisimenu pirmuosius tris karo mėnesius, praleistus Lvivo geležinkelio stotyje – pagrindiniame evakuacijos mazge, kur mes teikėme pagalbą nuo karo bėgantiems žmonėms. Keleivių srauto pralaidumas čia kartais siekdavo 60 tūkst. žmonių per dieną. Teikėme visas paslaugas 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę – įrengėme informacijos punktus, teikėme medicininę pagalbą, vežėme maistą, įrengėme kūdikių priežiūros zonas, suteikėme rupė yra skirta padėti ukrainiečiams, bėgantiems nuo karo, praradusiems savo namus ar šeimą.
– Prisiminkite pirmąją Rusijos karo prieš Ukrainą dieną. Kas tada sukosi jūsų galvoje, kaip jautėtės ir kur buvote?
– Tai – neabejotinai vienas sudėtingiausių klausimų, nes kiekvieną kartą, kai bandau prisiminti pirmąją karo dieną, aš tarsi dar kartą ją išgyvenu. Pamenu, kad buvau namuose, gyvenu netoli Kyjivo. Su vyru atsikėlėme nuo garsių sprogimų ir visiškai nesupratome, už kiek kilometrų vyksta ataka. Tačiau turėjome planą.
Nujautėme, kad Ukraina gali būti užpulta, todėl dar prieš kelis mėnesius iki karo susidėliojome planą tokiu atveju išvykti į vakarinėje Ukrainos dalyje esančius Karpatų kalnus. Nors ten išsinuomojome namelį, pati nesuvokiu kodėl, tačiau tądien susikroviau daiktus tarsi tektų nakvoti miške – pasiėmiau prietaisus laužui uždegti, miegmaišius. Išsiruošėme į Karpatus su šeima ir savo dviem katinais, tačiau jau po kelių dienų išvykome į Lvivą ir pradėjome savanoriauti. Neabejoju, kad tai buvo teisingas sprendimas, nes po kelių dienų Rusijos tankai jau buvo prie pat mano namų, daug vietovių šalia buvo sunaikintos. Laimei, šiandien aš vėl esu čia, savo namuose.
– Sunku suvokti, ką jums teko patirti. Kaip jaučiatės dabar, kai galiausiai sugrįžote į savo namus?
– Šiek tiek geriau, nes aš, būdama renginių organizatore, turiu įgūdį susikoncertuoti į problemą ir ieškoti būdų ją spręsti, o tik tada mąstyti apie savo emocijas. Pirmuosius metus aš visiškai neverkiau, pirmą kartą man ašaros išriedėjo tik prieš mėnesį. Negaliu sakyti, kad jaučiuosi gerai, nes visi ukrainiečiai psichologiškai yra sužeisti, tačiau jau šaliu šypsotis, bendrauti ir grįžti prie renginių organizavimo veiklos.
– Akivaizdu, kad gyvenimas Ukrainoje nebėra toks pat, koks buvo prieš jums išvykstant iš Kyjivo. Karas tęsiasi, milijonai civilių negali grįžti namo, daugybė žmonių, vis dar esančių Ukrainoje, priversti gyventi be maisto, vandens ar elektros. Kaip Rusijos agresija paveikė Ukrainos renginių industriją ir jūsų darbo specifiką?
– Mums karas prasidėjo dar 2014 metais – nuo tada buvo atšaukiami visi įmonių renginiai, koncertai ir festivaliai.
Tačiau dabar, karui tęsiantis, žmonės turi tęsti darbus, poros nori vestuvių, negalime tiesiog kasdien verkti. Todėl ir keliame klausimą, kaip sukurti renginį, kuris atitiktų laikmetį.
Kai kuriame renginį karo metu, visada turime atsakyti į du klausimus: kokią įtaką šis renginys turės siekiant mūsų pergalės ir kaip žmonės jausis dėl kiekvienos renginio detalės. Juk mūsų auditorijoje visada yra mūsų karių šeimų, karo pabėgėlių, netekusių namų ir artimųjų. Todėl turime atsižvelgti į viską.
– Kaip vertinate kitas šventes, kartais organizuojamus vakarėlius? Tenka girdėti, kad dalis Ukrainos visuomenės piktinasi, kai švenčiama karo sąlygomis.
– Mūsų korporatyviniai renginiai yra orientuoti į verslą, mes į kiekvieną renginį įtraukiame kuo daugiau vertybinių klausimų, kiekvieno renginio metu renkame paramą nuo karo nukentėjusiems žmonėms. Neorganizuojame jokių vakarėlių ar kitų „linksmų švenčių“, tačiau turime keletą kultūrinių projektų ir lėšų rinkimo pogrindinių koncertų.
Kalbant apie žmones, kurie nori asmeninių švenčių, vestuvių, aš palaikau tokias asmenines šventes, kai į scenarijų yra įtraukti visi elementai, atitinkantys šį laikmetį. Pavyzdžiui, žuvusių karių pagerbimas tylos minute ar lėšų rinkimas. Tuomet renginiai įgyja papildomą prasmę. Manau, kad mes privalome tęsti savo gyvenimus, nes jei atšauksime visas veiklas, mirsime nuo depresijos.
– Viena iš jūsų įgyvendinamų idėjų naujoje realybėje – perkelti Ukrainos teatrą iš fizinės scenos į skaitmeninį pasaulį. Žinant, kad kai kuriuose Ukrainos regionuose ir miestuose nėra nei elektros, nei interneto, kyla klausimas, kaip jūs užtikrinate, kad jūsų idėjos ir spektakliai pasiektų žiūrovus?
– Ukrainos teatro perkėlimas į skaitmeninį pasaulį buvo dar pandemijos laikotarpio projektas. Jis iki šiol yra prieinamas ne tik ukrainiečiams, tačiau visame pasaulyje. Prasidėjus visiškai Rusijos invazijai į Ukrainą, spektakliai nebėra tokia svarbi ukrainiečių gyvenimo dalis. Dabar visų tikslas yra išsigelbėti ir pabėgti iš pavojingiausių teritorijų. Tačiau tikiu, kad teatras gali padėti žmonėms reabilitacijos laikotarpiu, nes jūs net neįsivaizduojate, kas vyksta su civilių psichine sveikata.
– Ar jūsų organizacija ieško būdų, kaip padėti žmonės psichologiškai išgyventi šį laikotarpį?
– Su vietiniu partneriu iš Charkivo šiuo metu rengiame bandomąjį projektą. Pagrindinė jo idėja – į evakuacijos komandą įtraukti aukštos kokybės psichoterapeutus ir turėti daugiau galimybių įtikinti žmones persikelti iš pavojingų teritorijų. Suteiksime vietas prieglaudose ir 3 mėnesių bazinę pagalbą su grupine ir individualia terapija.
– Jūsų įgyvendinami projektai skamba įspūdingai. Ar Ukrainos renginių industrija gauna pakankamai paramos ir pagalbos, kad pajėgtų užtikrinti tokių projektų įgyvendinimą? Kaip apskritai vertinate kitų valstybių indėlį padedant ukrainiečiams siekti pergalės?
– Didžiulė parama, kurią Ukrainai teikia beveik visos šalys, suteikia mums jėgų – mes jaučiame, kad šiame kare esame ne vieni. Esame labai dėkingi visiems žmonėms, visoms vyriausybėms ir įmonėms, kurios ir toliau mus palaiko žodžiais ir darbais. Tačiau parama yra dalykas, kuris neturi ribų. Jos visada reikia vis daugiau ir daugiau iki pergalės. Visi yra pavargę. Jūs pavargote girdėti visas šias siaubingas naujienas, tačiau ukrainiečiai pavargo laidoti jaunus ir stiprius žmones – mūsų didvyrius. Esame labai stipri ir optimistiška tauta, bet kiekvienas savo širdyje turi didelę tamsią skylę. Todėl aš ir toliau kartoju – nenustokite kasdien palaikyti Ukrainos. Kiekviena veikla yra labai svarbi.
– Balandžio pradžioje skaitysite pranešimą Vilniuje vyksiančioje renginių konferencijoje „Revolution“. Kokia bus pagrindinė jūsų pranešimo žinutė?
– Tai renginys, skirtas renginių profesionalams, todėl noriu pasidalinti savo karo istorija – kaip mes susivienijome, kad kovotume savanorių fronte. Mano pagrindinė žinutė bus tokia, kad žmonės turi kasdienių galimybių paremti Ukrainą. Komunikacija, renginiai, kultūra – privalome naudotis visomis priemonėmis ir toliau stengtis iš visų jėgų. Nes Ukraina kovoja ne tik už savo teritorijas. Ji kovoja už viso pasaulio laisvės ir demokratijos vertybes.
– Ar Lietuvoje lankysitės pirmą kartą?
– Ne, kartą jau esu buvusi Vilniuje. Buvau pavasarį ir įsimylėjau Lietuvą, kupiną šilumos ir jaukumo. Dabar vėl atvykstu į Lietuvą pavasarį, todėl tikiuosi įgyti naujos energijos ir konferencijoje iš renginių organizavimo profesionalų pasisemti naujų idėjų.
– Apibendrinant mūsų pokalbį – kaip manote, ar karas tiek renginių organizatoriams, tiek kitiems kūrėjams gali būti priežastis pasiduoti?
– Mūsų pramonė yra beveik mirusi, bet mes tebeturime savo genialius kūrybiškus protus, savo komandas ir daugybę karo padiktuotų darbų, kuriuos privalome padaryti. Manau, kad tai dabar yra mūsų pagrindinė užduotis. Pinigai ir sėkmė nieko nereiškia, kai tavo namuose yra teroristų. Todėl lieku Ukrainoje ir visus savo profesinius įgūdžius naudoju kovai su agresoriumi komunikacijos ir renginių srityje. Neturime jokios priežasties pasiduoti, bet visada turime priežastį gyventi ir kurti.
