Valdžiai kritikos negailėjęs ir grasinimų už tai susilaukęs žurnalistas Jevgenijus Titovas prieš kelerius metus paliko viską, kas jam buvo svarbiausia – namus, šeimą, mėgstamą darbą – ir naują gyvenimą pradėjo kurti Lietuvoje. Žurnalistu didžiausiame Lietuvos naujienų portale Delfi dirbantis J. Titovas neslepia – laiko apsiprasti ir surasti save iš naujo prireikė nemažai. Tačiau dabar, prabėgus keturiems metams, Lietuvą Jevgenijus jau vadina savais namais.

Jevgenijau, jūs – muzikantas. Kokie keliai jus atvedė į žurnalistiką?

– Prieš maždaug 20 metų apsigyniau disertaciją muzikinėje srityje, vėliau dėsčiau konservatorijoje bei muzikos mokykloje. Tačiau ilgainiui supratau, kad mano disertacijos provincijoje iš tiesų niekam nereikia. Taip keliai mane atvedė į radijo laidų vedėjo vietą, vėliau ir į miesto televiziją, darbą laikraštyje. Tačiau muzika iš mano gyvenimo niekur nedingo – groju iki šiol. Širdyje esu muzikantas, nors mano pagrindinė veikla yra žurnalistika.

– Dar būdamas Rusijoje negailėjote kritikos vietos valdžiai, į viešumą kėlėte nepatogius klausimus. Tikriausiai ne kiekvienas drįstu apie tai kalbėti. Nebuvo baisu?

– Dirbau specialiuoju Novojos Gazetos korespondentu Krasnodare. Mano atsakomybės sritis apėmė Rusijos pietus – Krasnodaro bei Rostovo kraštus, Adygėjos Respubliką. 2007 metais Vladimiras Putinas žiemos Olimpiadą pageidavo surengti pačiame piečiausiame Rusijos mieste – Sočije. Statybų ir paruošiamųjų darbų metu valstybė nemenkai pažeidė žmonių teises, aplinkai buvo padaryta neatitaisoma žala, visas miesto gyvenimas buvo sutrikdytas – vietiniams gyventojams tai buvo labai didelis sukrėtimas.

Tuo metu dirbau viename iš paskutinių nepriklausomų leidinių, tad apie tai ir rašiau – korupciją, kankinimus areštinėse, pilietinį aktyvumą, valstybės neteisingumą. Kelis kartus buvau sulaikytas, ne kartą buvo sulaužę mano vaizdo kamerą, tačiau tokių dalykų kaip perspėjančios žinutės ar grasinimai nužudyti nebuvo. Nebijojau, man buvo svarbu ir įdomu kovoti su sistema.

Problemos prasidėjo 2014 metais, kuomet Rusijos valdžia sumanė statyti tiltą į okupuotą Krymą. Aplink šias statybas sukosi tos pačios problemos, su kuriomis susidūrėme ruošdamiesi Olimpiadai. Tai buvo gigantiškas imperijos projektas, tik paprastam žmogui iš jo – jokios naudos. Aplink būsimąjį tiltą gyvenantys žmonės neturėjo nei ligoninės, nei mokyklų. Net normalaus vandentiekio nebuvo. Pradėjęs apie tai garsiai kalbėti, iš karto susilaukiau nemalonaus dėmesio. Buvau sekamas, buvo bandoma įsilaužti į mano namus, gaudavau grasinančias žinutes.

Laikraštis, kuriame dirbau, kreipėsi į Generalinę prokuratūrą, Tyrimų komitetą, policiją. Tačiau tai nedavė jokių rezultatų. Likti Rusijoje man buvo pavojinga, todėl nusprendžiau išvykti.

– Ir atvykote į Lietuvą. Kodėl būtent čia?

– Geras mano draugas kvietė vykti į Ameriką, bet ji taip toli... Tuomet tas pats draugas patarė pagalvoti apie kaimyninę Lietuvą, kur paprasčiau sprendžiami politinių pabėgėlių klausimai. Iš pradžių Migracijos departamentas suteikti prieglobstį atsisakė, tačiau nepaisant užtrukusių procedūrų, man galiausiai pavyko. Lietuvoje gavau ne tik prieglobstį, bet ir galimybę laisvai kalbėti apie tai, kas vyksta Rusijoje.

Atvykęs į Lietuvą tęsiau savo darbus žurnalistikos srityje. Keliavau po Ukrainos frontą, parašiau straipsnį, kurį vėliau publikavo Delfi portalas. Vėliau sulaukiau pasiūlymo rašyti tekstus apie Baltijos šalis, ėmiausi ir kitų projektų. Džiaugiuosi, kad atvykus pavyko išsaugoti savo profesiją ir tęsti tai, ką dariau anksčiau.

– Šeima nusprendė likti Rusijoje?

– Deja, bet į Lietuvą atvykau vienas. Mano žmona nusprendė pasilikti su vaikais, nes ten – jų namai, darbai, mokslai. Toksai tas gyvenimas, tokia lemtis.

– Būti vienam svetimoje šalyje, laukiant politinio prieglobsčio – tikriausiai ne pats lengviausias etapas jūsų gyvenime?

– Buvo tikrai sudėtinga. Pirmaisiais metais pats nebežinojau, kas aš esu ir ką aš čia veikiu. Reikėjo laiko psichologiškai persilaužti, suprasti, kad čia prasideda naujas mano gyvenimo etapas ir surasti save iš naujo. Tam prireikė maždaug dvejų metų. Džiaugiuosi, kad Lietuvoje atsirado ne vienas žmogus, ištiesęs man pagalbos ranką.

– Puikiai kalbate lietuviškai. Kaip pavyko taip greitai išmokti kalbą?

– Atvykęs nusipirkau pasikalbėjimų knygelę, iš kurios mokiausi svarbiausių, įvairiose gyvenimo situacijose pritaikomų frazių, klausiausi lietuviškų radijo laidų. Taip per porą metų išmokau lietuvių kalbos pagrindus ir, žinoma, stengiausi kuo daugiau kalbėti lietuviškai.

– Jevgenijau, kas jums dabar yra Rusija?

– Rusija yra mano gimtinė, nes ten aš gimiau. O mano namai yra Lietuva. Neturiu galimybės įvažiuoti į Baltarusiją ar Rusiją, man tai būtų pernelyg pavojinga. Esu nuolatinis Lietuvos gyventojas, čia turiu darbą ir čia planuoju pasilikti.

M360