Hermanas Wardenas Lay (1909-1982) gimė Šarlotėje, Šiaurės Karolinoje buhalterio šeimoje. Vėliau tėvas gavo darbą pardavinėti traktorius Pietų Karolinoje, kur ir pervažiavo visa šeima.

Vis dėlto tai buvo laikai, kai žemės ūkio darbus fermose daugiausiai atlikdavo arkliai ir mulai. Žemės ūkio techniką pardavinėti nesisekė, tad šeimai teko nuolat kilnotis iš vienos vietos į kitą, kol galiausiai jie apsistojo Grynsvilyje. Čia 1922 metais motina mirė nuo vėžio, ir tėvas liko su keturiais vaikais.

Hermanas anksti suvokė, ką reiškia uždirbti centą savo darbu. Jo kelias į Didįjį verslą prasidėjo Grynsvilio beisbolo stadione, einant įsigyti mėgiamo „Pepsi-Cola“ gėrimo, už kurio butelį jis sumokėjo dešimt centų, tačiau gerai atsiminė, kad eilinėje bakalėjos parduotuvėje toks pat butelis kainuoja penkis centus. Vaiko galvoje iškart gimė verslo idėja – jau kitą savaitę H. Lay pasistatė stalą netoli įėjimo į stadioną ir pradėjo pardavinėti „Pepsi-Cola“ už įprastus penkis centus, praeiviams primindamas, kad stadione jis kainuos dešimt. Jam pačiam buvo vienuolika metų.

Verslas sekėsi taip gerai, kad jis atsidarė banko sąskaitą, įsigijo dviratį, it koks Tomas Sojeris pasamdė dar tris berniukus pardavinėti „Pepsi-Cola“, o pats užsiėmė laikraščių išvežiojimu.

Netrukus tame pačiame stadione, siekdamas pamatyti rungtynes nemokamai, jis jau pardavinėjo ir riešutus. Būdamas gražus berniukas su sodriu balsu, greitai tapo geriausiu stadiono pardavėju. Susižavėjimas beisbolu pagimdė ir svajonę tapti profesionaliu beisbolo žaidėju. 1926 metais H. Lay baigė vidurinę mokyklą pagarsėjęs kaip geras bėgikas, beisbolo ir krepšinio žaidėjas. Gavo sportininko stipendiją studijuoti Furmano universitete, tačiau po dviejų metų mokslus metė – jį labiau masino verslas.

Lay`s
Lay`s
© Shutterstock

Taip prasidėjo klajonės po visa Ameriką. 1928 metais jis atvyko į Hiustoną Teksase, kur vyko JAV Demokratų partijos kongresas, kurio proga buvo rengiamas masiškas paradas. H. Lay už turėtus šimtą dolerių prisipirko valgomųjų ledų, kuriuos tikėjosi išparduoti eitynių dalyviams. Jis užsiėmė patogią vietą jau išvakarėse, tačiau parado maršrutas buvo netikėtai pakeistas, ir jo turimi ledai ištirpo, ištirpindami ir visus turėtus pinigus... Netrukus likimas jį nubloškė į Vidurio Vakarus rinkti derliaus, po to – į Vašingtono valstiją medkirčiu. Jis grįžo į Pietų Karoliną 1930 metais ir dar dvejus metus dirbo įvairius darbus – buvo juvelyrinių dirbinių pardavėju, mokėsi pradavinėti traktorius, dirbo pakuotoju „Sunshine Biscuits Co.“ sausainių fabrike Atlantoje. Didžiajai Depresijai įsisiūbuojant, buvo iš ten atleistas.

Tačiau jam tebuvo 24 metai. Jis turėjo keturių metų senumo „Ford Model A“ automobilį, keletą dolerių kišenėje ir neįtikėtiną optimizmą bei pasiryžimą užkariauti pasaulį. Darbų nebuvo daug, tačiau jis nepatingėjo parašyti du šimtus laiškų į įvairias kompanijas. Į vieną jų atsiliepė bulvių traškučių gamintoja, „Barrett Potato Chip“ kompanija Atlantoje. H. Kay atvyko darbo interviu, tačiau pakalbėjęs pats atsisakė galimybių dirbti jų garsiausių traškučių „Gardner‘s Potato Chips“ pardavėju. Kaip vėliau teigė, nematė savo ateities bulvių traškučiuose. „Taip, aš norėjau ką nors pardavinėti, tačiau vairuoti sunkvežimį ir vežioti bulvių traškučius nelabai sutapo su mano įsivaizdavimu apie gerą darbą“, – vėliau sakė būsimasis bulvių traškučių magnatas.

Vis dėlto realybė kiek aplaužė H. Lay ragus. Praėjus savaitei, jis vis dar neturėjo darbo, todėl beliko grįžti į „Barrett“ ir prašytis priimamam. Tačiau laisva vieta jau buvo užimta. H. Lay buvo bedarbis, tad džiaugėsi sugebėjęs įsiprašyti būti priimtas papildomu pardavėju. Ir netrukus darbas jam pradėjo patikti.

1932 metais H. Lay pradėjo vežioti bulvių traškučius po Tenesio valstiją. Metas tam buvo palankus: bulvių traškučiai kaip tik virto masinio vartojimo produktu.

Patys bulvių traškučiai, kokius mes juos pažįstame šiandien, ir gimė būtent JAV. 1853 metų vasarą Saratoga Springs miestelio Niujorko valstijoje restorano virėjui George Crumui oficiantas grąžino lėkštę su keptomis bulvėmis ir kliento nusiskundimu, kad bulvės yra „nepakankamai plonai supjaustytos ir pernelyg ištęžusios“. Virėjas jas supjaustė taip plonai, kad jos tapo permatomomis, aliejuje pakepino taip, kad jos pasidarė traškios ir atsakančiai jas užsūdė. Gautas gaminys atrodė rizikingai – tokių bulvių jau nebebuvo įmanoma pasismeigti šakute, o tais laikais sunku buvo net ir įsivaizduoti, kad džentelmenas imtų maistą pirštais... Vis dėlto tokios bulvės buvo nuneštos klientui, kuris, anot legendos, buvo ne kas kitas kaip milijonierius Cornelius Vanderbiltas, ir jos taip jam patiko, kad ėmė lankytis restorane kasdien, o už aplinkinių stalų sėdintys klientai pradėjo reikalauti „tokių bulvių, kokias valgo jis“. Naujosios bulvės įsigijo pavadinimą „Saratoga chips“, nes savo išvaizda labai priminė skiedras („chip“ angliškai yra „skiedra“). Pats virėjas netrukus atsidarė savo „čipsų“ restoraną, eksperimentuodamas su įvairiais prieskoniais, ir 1859 metais bulvių traškučiai pradėti pardavinėti plačiajai visuomenei.

Pirmoji bulvių traškučių kompanija Amerikoje buvo įsteigta 1910 metais Deitone, Ohajuje ir ji vadinosi „Mike-sell‘s Potato Chip Company“, o per ateinančius dvidešimt metų jų atsirado dar keli šimtai. Ir, beje, traškučiai nebuvo tokie vienodi ir standartiški kaip šiais laikais – amerikiečiai labiausiai vertindavo pagal savo regioninį skonį pagamintus traškučius (ši tradicija Amerikoje gaji ir šiandien), todėl jų rūšių buvo kur kas daugiau nei šiandien turime mes.

Lay`s
Lay`s
© Shutterstock

Traškučiai tais laikais buvo pardavinėjami skardinėse arba stikliniuose ąsočiuose, kas buvo nepatogu, nes esantys taros apačioje pavirsdavo trupiniais. Tačiau 1926 metais Kalifornijos verslininkė Laura Scudder sugalvojo juos pakuoti į vaškinio popieriaus maišelius (jo galai buvo sulydomi lygintuvu arba susegami sąvaržėlėmis. Vaškinis popierius, o ir vėliau atsiradęs celofanas padėjo traškučius išlaikyti ilgiau šviežesnius, tad dabar juos buvo lengviau ir pervežinėti ilgesniais atstumais. Vaškinio popieriaus maišeliai taip pat padėjo atsirasti prekių ženklams ir marketingui. Būtent tai ir pavertė bulvių traškučius masinio vartojimo produktu.

Tokius juos ir pardavinėjo Hermanas Lay. Su savo „Ford Model A“ jis vežiojo traškučius pakelėse stovintiems prekystaliams, bakalėjos parduotuvėms, degalinėms, vaistinėms, mokykloms ir ligoninėms – visiems, pas ką tik galėjo apsilankyti pirkėjas. „Aš buvau samdomas pardavėjas. Tačiau dabar aš turėjau darbą ir savo teritoriją. Sau pasakiau – tai mano verslas ir mano teritorija. Galbūt vieną dieną man taip dirbs kiti“, – vėliau sakė H. Lay. Jo pardavimo principas buvo paprastas – malonus bendravimas ir mažesnė nei konkurentų siūloma kaina. Netrukus jo pardavimo teritorija išsiplėtė ir į Kentukį, ir 1933 metais H. Lay, pasiskolinęs 100 dolerių, įsteigė „H. W. Lay Distributing Company“ Atlantoje, kur atidarė savo pirmąjį sandėlį. Augant pardavimo teritorijai, augo ir pelnas. 1933 metais H. Lay pasamdė savo pirmąjį pardavėją. Po trijų metų jam jau dirbo 25 darbuotojai ir sandėlis pasidarė didesnis.

1937 metais jo kompanija Nešvilyje pati pradėjo gaminti kukurūzų spragėsius ir sausainius su riešutiniu sviestu. 1938 metais „Barrett Foods“ kompanija kreipėsi į H. Lay su pasiūlymu už 60 tūkstančių dolerių įsigyti dvi jos bulvių traškučių gamyklas Atlantoje ir Memfyje. H. Lay puolė ieškoti pinigų – jų paskolinti prašė ne tik draugų, bet ir savo kunigo bei degalinės operatoriaus. Surinko tik penkis tūkstančius dolerių. Tada, paėmęs 30 tūkstančių dolerių paskolą iš banko, įkalbėjo „Barrett“ vadovus likusią dalį paimti savo naujos kompanijos akcijomis.

H. Lay su visa šeima persikėlė iš Nešvilio į Atlantą ir 1939 metų spalio 2 dieną nuo bulvių traškučių gamyklos buvo nuimtas „Barrett“ ženklas, ir vietoje jo atsirado „H.W.Lay & Co.“ iškaba. Netrukus buvo įgyvendinta ir dar viena svajonė – „Gardner‘s“ bulvių traškučiai pavirto „Lay‘s“.

Netrukus H. Lay įsigijo dar du „Barret“ fabrikus Floridoje, Misisipyje, Kentukyje ir Šiaurės Karolinoje. Nusipirko du konkurentus. Antrojo Pasaulinio karo metais „Lay‘s“ bulvių traškučiai keliavo kartu su amerikiečių kareiviais ir buvo tokie pat įprasti kaip „Herhey‘s“ šokolado plytelė, „Wrigley“ kramtomoji guma, „Coca-Cola“ ar „Camel“ cigaretės.

Po karo H. Lay imperijos plėtra nenutrūko. 1956 metais „H.W.Lay & Co.“ turėjo tūkstantį darbuotojų, aštuonias gamyklas ir trylika sandėlių – tai buvo didžiausias traškučių ir užkandžių gamintojas JAV teritorijoje. Tačiau to buvo negana.

1945 metais „H.W.Lay & Co“ buvo įsigijusi išskirtines teises Pietvakarių JAV platinti kitą populiaraus tuo metu prekės ženklo „Frito“ kukurūzinius traškučius.

Lay`s
Lay`s
© Shutterstock

„Frito“ pavadinimas slėpė dar vieną sėkmės istoriją. 1932 metais San Antonijuje saldainių parduotuvės pardavėjas Charlesas Elmeris Doolinas už šimtą iš mamos pasiskolintų dolerių įsigijo jam patikusių kukurūzų traškučių receptą, bulvių tarką ir 19 pirkėjų adresų. Savo motinos namuose jis pradėjo gaminti „Frito“ traškučius, įkūrė „The Frito Company“ ir, kaip H. Lay iš savo „Ford Model T“, pradėjo pradavinėti juos visiems. Per penkerius metus aktyvios distribucijos dėka jo kompanija išsiplėtė po visas pietines JAV. H. Lay ir Ch. Doolinas tapo draugais, ir 1961 metais abi kompanijos susijungė į didžiausią Amerikoje traškučių ir užkandžių koncerną „Frito Lay“ (šį užrašą galima pamatyti ir ant dabartinių „Lay‘s“ traškučių pakelių. Koncerno pardavimai susijungimo metu siekė 127 milijonus dolerių, iš esmės surenkamų iš keturių prekės ženklų – „Fritos“, „Lay’s“, „Cheetos“ ir „Ruffles“. Šiandieninė „Frito-Lay“ valdo 40 procentų JAV ir 30 procentų likusio pasaulio užkandžių rinkos čipsų. Joje dirba 45 tūkstančiai darbuotojų, o metiniai pardavimai siekia beveik 10 milijardų dolerių.

Jungimosi manija nesibaigė – jo nepaleido viltis kada nors susimesti ir su „Pepsi-Cola“, gėrimu, kuris jį supažindino su verslu. Po ilgų derybų, 1965 metais „Frito Lay“ prezidentas H. Lay ir „Pepsi-Cola“ prezidentas Donaldas M. Kendallas sujungė abi kompanijas į „PepsiCo“ – vienu metu didžiausią pasaulyje gėrimų ir užkandžių koncerną – prieš 45 metus prasidėjęs H. Lay ir „Pepsi-Cola“ bendradarbiavimas pavirto tuo, apie ką jis net ir nedrįso svajoti – naujojo koncerno vadovu tapo H. Lay...

Į pensiją jis pasitraukė tik 1980 metais. Likusius dvejus metus iki mirties jis praleido su savo pirmąja ir vienintele žmona minėdamas gerus laikus ir valgydamas savo vardu pavadintus bulvių traškučius.

Šis tekstas – ištrauka iš G. Drukteinio būsimos knygos „Žmonės ir kompanijos: 50 sėkmės istorijų“.

M360

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją