Škoda pavadinimas ir logotipas lietuviams pažįstamas jau iš seno – kas galėtų būti tipiškesnis okupacijos laikų simbolis už geltonuosius troleibusus, vagojusius Vilniaus ir Kauno gatves? Tačiau ir šiais laikais „Škoda“ vardas yra neatsiejamas nuo mūsų gyvenimo – „ir į darbą, ir į sodą...“ .

Tiesa, mes jį pažįstame šį vardą tik kaip automobilių gamintoją – ši penkta seniausia pasaulyje automobilių kompanija (po čekiškosios „Tatros“, vokiškųjų „Daimler“ ir „Opel“ bei prancūziškojo „Peugeot“), kuri dabar veikia kaip vokiškojo koncerno „Volkswagen Group“ padalinys „Škoda Auto“, per metus parduoda beveik milijoną automobilių – o buvo laikas, kai „Škoda“ koncernas pasaulyje garsėjo savo ginklais ir milžiniškomis plieno konstrukcijomis, o jos įkūrėjas, bene garsiausias čekų pramonininkas ir entrepreneris Emilis Ritteris fon Škoda (1839-1900) automobilių išvis nemėgo ir jais net nevažinėjo... „Škoda“ automobilius pasaulis pažino per kitus du čekus – Vaclavą Klementą (1868-1938) ir Vaclavą Lauriną (1865-1930), kurie į „Škoda“ istoriją atėjo palyginti neseniai – tik 1925 metais.

Pats Emilis Škoda gimė Čebo tvirtovėje, dabartinėje Čekijoje, pasiturinčių miestiečių šeimoje. Jis studijavo inžinerinę mechaniką Prahos Technikos institute, vėliau Vokietijos miestuose Karlsrūjėje ir Štutgarte tobulino savo kvalifikaciją. Dirbdamas metalurgijos gamyklose Chemnice ir Magdeburge mokėsi vadybos ir bandė, jo paties žodžiais, „suvokti industrializacijos prasmę“. 1866 metais tapo Vokietijos pramonininko grafo Ernsto fon Waldtseino-Wartenbergo liejyklos ir gamyklos filialo Pilzene (įkurto 1859 metais) vyriausiuoju inžinieriumi.

Giedrius Drukteinis. Emilis Škoda – vardas, išgarsinęs Čekiją
© Shutterstock

Pats savininkas turėjo megalomaniakinę viziją, kurdamas Vokietijoje ir Austrijos-Vengrijos imperijoje gamyklas su šimtais darbininkų, gaminančių įrangą cukraus gamykloms, alaus bravorams, anglies šachtoms ir geležinkeliams. Vis dėlto 1866 metais grafas dėl nelaimingos meilės puolė į depresiją ir staiga visiškai nustojo domėtis savo gamyklomis. Pilzene E. Škoda, matydamas, kad žaliavų tiekimas ir gamyba sustojo, iš šimto darbininkų liko vos 40, ir, galų gale, jo žodžiais, „niekas net nebevalė gamyklos kaminų“, ėmėsi daryti tvarką. Jam pavyko suburti išsilaksčiusius darbininkus, atstatyti tiekimo ir užsakymų sistemą, ir galiausiai po trijų metų jis įsigijo visą gamyklą.

1890 metais vyriausybė nutiesė prie gamyklos geležinkelio atšaką, ir tada prasidėjo sparti gamybos plėtra, ypač atradus naują veiklos sritį: koncernas pradėjo gaminti ginklus – pabūklus ir kulkosvaidžius – Austrijos-Vengrijos imperijos kariuomenei ir laivynui. 1899 metais jo koncernas buvo pavadintas „Škodos gamykla“, kuri greitai išgarsėjo visame pasaulyje, nes E. Škodos pastangomis buvo pastatyta liejykla, galinti pagaminti keliasdešimt tonų sveriančias konstrukcijas.

„Škoda“ gamino garo turbinas ir įrangą elektrinėms, konstrukcines dalis lokomotyvams, lėktuvams, pramonės mašinoms, bet daugiausiai – laivams (nors, žinia, Čekija išvis net neturi priėjimo prie jūros). Būtent „Škoda“ gamino turbinas Niagaros upės hidroelektrinei Kanadoje ir šliuzų vartus Sueco kanalui.

Pats E. Škoda buvo gerbiamas Čekijoje ir visoje Austrijos-Vengrijos imperijoje pramonininkas, už nuopelnus imperijos pramonei jam buvo suteiktas Bohemijos lordo (įgijo pavardės priedėlį „fon“) titulas. Kaip dera tikram sunkiosios pramonės magnatui jis net ir mirė traukinio vagone.

„Škoda“ ypatingai suklestėjo per Pirmąjį pasaulinį karą, gavus daug investicijų ir užsakymų iš Austrijos-Vengrijos imperijos kariuomenės. 1917 metais vien gamykloje Pilzene dirbo net 35 tūkstančiai darbininkų.

Likimo ironija, bet E. Škodai gyvam esant, o ir daugelį metų po jo mirties, „Škoda“ niekada negamino automobilių ir net neplanavo jų gaminti. Pagal tuometinę Čekijos ekonomikos struktūrą, automobilių gamybą kontroliavo kitas koncernas – „Tatra“, įkurtas Moravijoje dar 1850 metais kaip įmonė „Šustala & Company“ karietoms gaminti. Vėliau ta įmonė, jau pervadinta „Nesselsdorfer Wagenbau-Fabriksgesellschaft“ gamino vagonus („Škoda“ negamino ir jų), o 1897 metais išleido savo pirmąjį automobilį (pirmąjį ir Centrinėje Europoje), pagamintą pagal vokišką „Benz“ modelį. 1919 metais kompanija pradėjo gaminti automobilius su pavadinimu „Tatra“ – pagal žymiausius Čekijos kalnus Tatrus.

Konkurentų automobilių rinkoje jiems dar reikėjo sulaukti. Bet jie jau augo...

Tuo metu, kai grafas Waldsteinas-Wartenbergas siūlė darbą E. Škodai savo gamykloje, nedidelio Čekijos miesto Turnovo priemiestyje gimė Vaclavas Laurinas. Jo valstiečiai tėvai tik ir telaukė, kol Vaclavas sulauks tinkamo amžiaus stoti prie ūkio darbų, tačiau vaiką labiau traukė mechanika, o ne žagrė. Jis iš pradžių tapo Turnovo kalvio pameistriu, o 1880 metais įstojo į amatų mokyklą netoli Turnovo esančiame Mlada Boleslavo mieste, kurią baigė po trijų metų.

Jis ilgai klajojo iš vienos vietos į kitą, keitė darbus, miestus ir šalis, ieškodamas savo pašaukimo. 1893 metais Drezdene jis laikė egzaminus tapti garo variklių gamybos inžinieriumi. Jų neišlaikė, ir susikrimtęs V. Laurinas grįžo į Turnovą. Iš klajonių po užsienį jis parsivežė susižavėjimą dviračiais.

Turnove kartu su kitu dviračių entuziastu Josefu Krausu jie atidarė savo parduotuvę ir dirbtuvę. Tada pradėjo planuoti parduotuvę atidaryti ir Mlada Boleslavo miestelyje, tačiau čia jo ausis pasiekė gandai, kad vietinis gyventojas turi tokių pat planų. Taip jo gyvenime atsirado Vaclavas Klementas.

Giedrius Drukteinis. Emilis Škoda – vardas, išgarsinęs Čekiją
© Shutterstock

V. Klemento tėvas jau seniai vylėsi, kad jo sūnus paseks tėvo pėdomis ir taps inžinieriumi. Tačiau pamotė, kaip tikroje pasakoje, nemylėjo Vaclavo, ir jis siekė kuo greičiau ištrūkti iš namų. Vaikystėje tapo Mlada Boleslavo kalvio piemenuku, o vėliau jo pradinės mokyklos mokytoja dar priėmė jį pagalbininku ir savo knygynui Slany kaime tvarkyti. Per knygas V. Klementas pažino visą pasaulį. Ypač jis susižavėjo dviračiais, kaip priemone žmogui keliauti be arklio ir vežimo pagalbos. V. Klementas nuodugniai išstudijavo, jo žodžiais, „viską apie dviračius, jo net akyse nematęs“...

1880 metais Prahoje, „CKV Smichovo“ gamykloje, buvo įsteigtas pirmasis Europoje dviratininkų klubas. Po metų V. Klementas tapo šio klubo atstovu Mlada Boleslave, ir kitais metais, sulaukęs 23-ų nusipirko pirmąjį savo dviratį, vokiškos firmos „Seidel & Naumman“, ir pradėjo puoselėti planus atidaryti savo parduotuvę, nors tebebuvo tik knygyno vedėjas. Jis žinojo, kad netoliese, Turnove Vaclavas Laurinas ir Josefas Krausas prekiauja dviračiais, tačiau nebijojo konkurencijos, nes, būdamas oficialiu Dviratininkų klubo atstovu, galėjo savo turėti daugiau reklamos.

1894 metais V. Klementas parašė laišką čekiškai savo dviračio gamintojui, prašydamas atsiųsti jam atsarginių dalių. Kompanija „Seidel & Naumman“ jam atsakė, kad mielai išspręstų jo problemą, jei jis į juos kreiptųsi ta kalba, kurią jie supranta, t.y., vokiškai. Įtūžęs V. Klementas, nors ir neturintis techninio išsilavinimo, tačiau turintis pakankamai nacionalistinių ambicijų, kas buvo būdinga XIX amžiaus pabaigos europiečiams, nusprendė atidaryti savo dviračių taisyklą. Jis susipažino su V. Laurinu, kartu jie tokią ir atidarė Mlada Boleslave 1895 metais. Nuo taisyklos jie perėjo prie dviračių gamybos, įkūrę kompaniją „Laurin & Klement“, kuri gamino unikalaus dizaino dviračius pavadintus nacionalistine dvasia – „Slavia“.

1898 metais V. Klementas išvyko į mugę Paryžiuje susipažinti su naujienomis dviračių rinkoje. Ten jį pribloškė Prancūzijos motorizacija – galima tik numanyti, kokį įspūdį padarė čekų provincialui Paryžiaus gatvėse pypsintys taksi ir autobusai – tai buvo visai kitas vaizdas prie „arklių transporto ekonomikos“ pripratusiai V. Klemento akiai. Paryžiuje jis įsigijo kompanijos „Werner Freres“ „motocikletą“ (kas iš esmės tebuvo dviratis su varikliu, pritaisytu ant vairo) ir jį parsigabeno į Mlada Boleslavą.

Prancūziškas „motocikletas“ pasirodė labai nepatikimas – jau pirmas pasivažinėjimas su juo baigėsi tuo, kad V. Laurinas išsimušė priekinį dantį. Sugalvoję sukurti geresnį variklį, jie kreipėsi į Roberto Boscho gamyklą su prašymu pagaminti jų pačių nupieštą elektromagnetinę sistemą (šį sykį laiškas buvo parašytas vokiškai).

R. Boschas pagamino tai, ko jie prašė, ir 1899 metais „Laurin & Klement“ pagamino savo pirmąjį motocikletą. Tai buvo geras aparatas – čekai Vokietijoje tais pačiais metais pardavė 35 savo motociklus, o jų prezentacija Anglijoje paliko tokį įspūdį, kad anglai užsakė net 150 motociklų.

1900 metais „Laurin & Klement“ gamykloje dirbo jau 32 darbininkai, kitais metais V. Laurino vairuojamas motociklas laimėjo Paryžiaus-Berlyno lenktynes, ir netrukus Vokietijos spauda juos pakrikštijo „pirmojo motociklo krikštatėviais“. Sėkmė įkvėpė – abu partneriai ėmėsi konstruoti ir automobilį, kuris, pavadintas „Voiturette A“ sėkmingai debiutavo Europos rinkoje jau 1905 metais.
Jis buvo gerai įvertintas visoje Austrijos imperijoje ir už jos ribų – Vokietijos Auto Klubas „Voiturette A“ įvertino aukso medaliu, ir nuo to laiko firma gamino ir automobilius, staiga tapdama antra pagal dydį automobilių kompanija Čekijoje po „Tatros“.

Giedrius Drukteinis. Emilis Škoda – vardas, išgarsinęs Čekiją
© Shutterstock

Po Pirmojo pasaulinio karo „Laurin & Klement“ pradėjo gaminti ir sunkvežimius, tačiau po gaisro, sunaikinusio pusę jų gamyklos, bei prasidėjus pokarinei ekonominei krizei, teko pradėti ieškoti partnerio. Tuo tarpu „Škoda Gamykla“, jau tapusi vienu didžiausiu Europoje ir didžiausiu Čekijoje pramonės koncernu, kaip tik puoselėjo planus išplėsti „taikios produkcijos“ gamybą: 1925 metais „Škoda“ įsigijo nuniokotą „Laurin & Klement“ gamyklą su 600 darbininkų (V. Klementas tapo koncerno automobilių gamybos padalinio techniniu direktoriumi, V. Laurinas pasitraukė iš verslo).

Iš pradžių po susijungimo jų gaminami automobiliai buvo žymimi „Laurin & Klement – Škoda“ ženklu, tačiau nuo 1926 metų buvo gaminami tik su „Škoda“ ženklu. Ši „strėlė su indėnišku kuodu“ reiškė tris dalykus: „automobilis – tiesus kaip strėlė, greitas kaip paukštis ir nenuleidžiantis akių nuo ateities“. Juoda spalva reiškia metalurgijos pramonę, o žalią – gražų pasaulį aplink ją.

Šis tekstas – ištrauka iš G. Drukteinio būsimos knygos „Žmonės ir kompanijos: 50 sėkmės istorijų“.

M360