Barclays“ – vienas didžiausių pasaulyje tarptautinių bankų ir finansinių paslaugų kompanija, aptarnaujanti 48 milijonus klientų 50 pasaulio šalių. Tačiau, kad lengviau suvoktumėme, ką iš tiesų reiškia šis pavadinimas, trumpam nusikelkime į istoriją. Labai tolimą istoriją.

Trumpas įvadas į bankininkystės atsiradimą ir evoliuciją

Visais savo istorijos etapais žmonija puoselėjo daug turto išraiškų – tai buvo žemės plotai ir pastatai, gyvuliai ir vergai, maistas ir ginklai, apranga ir papuošalai, meno kūriniai ir automobiliai. Tačiau visais laikais svarbiausia ir išraiškingiausia turto forma buvo auksas.

Kodėl?

Yra žinoma, kad būtent auksas tapo pirmuoju metalu, kurį pažino mūsų protėviai, ir istorinio technologijų proceso pradžia yra ne geležies ar vario apdirbimas – anksčiau už juos žmonės pradėjo kalti auksą.

Dabar jau nebeįmanoma atsekti, koks buvo pirmasis mūsų ir jo santykis, tačiau akivaizdu, kad auksas iškart tapo neatsiejama žmonijos kultūros dalimi – jo grožis, atsparumas (auksas nerūdija ir nedyla), minkštumas (auksas beveik visada yra randamas švarioje būsenoje ir yra lengvai apdirbamas), lengva gavyba (auksas randamas žemės paviršiuje ir upėse, dėl ko senovėje buvo laikomas saulės šviesos ir vandens simboliu) ir reikšmingas svoris (auksas yra sunkiausias iš ne platinos grupės metalų) suteikė mums daug džiaugsmo ir begalinį norą su juo žaisti.

Auksas įkvėpdavo kiekvieną jo radusįjį – žmonės intuityviai iškart įvertino jo vertę ir netruko susieti jį su galia, grožiu ir kultūriniu elitu. Aukso sąsaja su dievybe (inkai auksą vadino savo dievo „Saulės ašaromis“), valdovais ir nemirtingumu yra būdinga visoms Žemės dalims ir žmonijos kultūroms. Auksas buvo papuošalas, auksas visada buvo galingas, auksas buvo skirtas dievų ir karalių šlovinimui. Nes auksas, grožis ir valdžia visada buvo kartu. Iš aukso buvo gaminami stabai (kad ir „Aukso veršis“), indai, iš kurių valgydavo monarchai ir didikai, iš aukso buvo gaminami papuošalai, kuriais dabinosi galingieji. Ir toks žmonių požiūris buvo būdingas visur ir visada. Auksas žmonėms visada rūpėjo, ir jam vieninteliam buvo dedama tiek daug pastangų išgauti ir užvaldyti. Mat aukso šioje Žemėje nėra daug. Sudėjus visą per žmonijos istoriją rastą auksą į vieną vietą, jo kubas net neuždengtų lauko teniso aikštelės (pristigtų vos dviejų metrų) – ir tas kubas kasmet padidėja tik 11 centimetrų...

Galbūt todėl auksas, padalintas į mažas dalis, tapo žmonių pinigais. Iš esmės auksas ir sukūrė pačią pinigų koncepciją – šių nešiojamų su savimi, privačių ir branginamų amžinų žmogaus turto išraiškos dalelių.

Bet auksas visais laikais turėjo vieną bėdą – gerai nepaslėptas ir tvirtai neapsaugotas jis buvo lengvai pavagiamas.

Senovės civilizacijose Egipte ir Mesopotamijoje auksas, o ir kiti svarbiausieji turtai, buvo saugomi šventyklose – dabartinių bankų prototipuose. Kaip paprastai, tai buvo tvirti pastatai, nuolat prižiūrimi, galiausiai turintys šventumo aurą, kuri pati savaime jau gali atgrasyti nedorus ilgapirščius. Tačiau joks auksas, kaip ir joks turtas, negali ir negalėjo gerai jaustis ramioje būsenoje, ypač jei karalystė intensyviai bendraudavo ar prekiaudavo su kitomis valstybėmis (argi dabar turi prasmę Jūsų auksiniai papuošalai, jei yra nenešiojami, pavyzdžiui, vedybinis žiedas?). Ir net iš XVIII amžiaus prieš mūsų erą Hamurabio laikų Babilono iki mūsų yra atkeliavęs įrašas apie vietinį šventiką, suteikiantį pirkliui kreditą iš aukso, saugomo jo šventykloje – tai galima laikyti bankininkystės istorijos pradžia.

Šiandien mūsų piniginėse įprastai plastikinei banko, mokėjimo, nuolaidų ar kreditinei kortelei yra vos penkiasdešimt metų, nors pakeisti monetą kuo nors kitu žmonija taip pat stengėsi jau tūkstančius metų. Auksas ir sidabras, iš kurių buvo kalamos monetos, svėrė nemažai, o ir traukė vagių dėmesį. Kortelių prototipai atsirado taip pat Babilone – yra žinoma, kad tenykštė Dievo Sino šventykla gyventojams už saugomas brangenybes išduodavo molinį „vekselį“, kurį buvo galima iškeisti į atitinkamą kiekį brangenybių kitame mieste.

Antikos Graikijoje bankininkyste, kitaip – finansine veikla – užsiėmė ne tik šventyklos ar valstybinės įstaigos, bet ir privatūs asmenys – priimdami saugoti turtą, skolindami monetas, keisdami vieną valiutą į kitą, sverdami monetas ar tikrindami jų sudėties grynumą. Graikai taip pat pirmieji pasaulyje pradėjo naudoti taip vadinamąjį akredityvą arba čekį – rašytinį ar kitaip paženklintą įrodymą, kad tokią pažymą turintis asmuo yra įmokėjęs atitinkamą sumą pinigų atitinkamoje institucijoje, ir pirmieji pradėjo naudoti asmeninį parašą tokioms pažymoms patvirtinti bei sutikrinti. Tokia sistema palengvino prekybą tarp tuometinių miestų – pirkliams nebereikėjo su savimi tampytis maišų, prikimštų monetų, kas bet kuriuo atveju buvo nesaugu ir nepraktiška. Roma taip pat adaptavo, bet ir dar labiau patobulino graikišką sistemą – finansinės paslaugos buvo pelninga ir paplitusi veikla (belieka prisiminti, iš kur Jėzus Kristus išginė pinigų keitėjus...).

Po Romos žlugimo sumažėjus prekybai Europoje, sumažėjo ir tuometinių bankininkų reikšmė, ypač, kai įsigalėjusi krikščionių bažnyčia paskelbė lupikavimą (palūkanų ėmimą) moraline nuodėme – „imti sau pinigus, kurie priklauso kitam“, – taip bylojo Bažnyčios tėvai. Finansinių paslaugų poreikis dėl to, žinoma, niekur neišnyko, tik jomis natūraliai teko užsiimti kitų religijų atstovams – žydams, kuriems Europoje buvo draudžiama verstis žemdirbyste bei daugeliu kitų veiklų. Auksas ir kiti turtai persikėlė į pilių rūsius, tačiau būtent žydai tuos turtus vėl padarė mobiliais.

Žydai steigė savo pinigų keityklas ar kreditų prekystalius palei prekybos kelius, nes iš pradžių skolindavo pinigus tik pirkliams. Vėlyvaisiais viduramžiais atsirado nauja pelninga veikla – finansuoti žemdirbius. Žydai pirkdavo avansu visą jų surenkamą derlių, taip pat apmokėdavo jo pristatymą iki sutartos vietos – dažniausiai, kokiam nors pirkliui didmenininkui, įsikūrusiam uoste. Žydai, beje, tais laikais taip pat išrado ir draudimo mokėjimą – žemdirbių apsaugą nuo gamtos pokštų, nederliaus ar kitų negandų.

Taip greitai atsirado ir derliaus pirklių, kurie prekiavo popieriuje išdėstyta derliaus „nuosavybe“, o ne pačiu derliumi. Tarp jų cirkuliavo dabartinių čekių prototipai – „pažymos“ (itališkai vadinamos „billette“), kurios suteikdavo jų savininkui teises į būsimąsias prekes. Tokių prekeivių „prekystaliai“ miestų turguose pagimdė ir naują žmonijos istorijoje terminą – bankas („banca“ italų kalboje reiškia „prekystalis“) – ant tokių „bankų“ buvo išrašomos „nuosavybės pažymos“. To termino išvestinė – bankrotas (itališkai „banca rotta“) reiškė „sulaužytą prekystalį“ – taip buvo apibūdinami tokias „pažymas“ pametę arba įgavę teises į derlių, kuris būdavo prarandamas, pavyzdžiui, dėl potvynio ir nepadengtas draudimo įmokomis.

Giedrius Drukteinis ("Eurovaistinės" žurnalo nuotr.)
Giedrius Drukteinis ("Eurovaistinės" žurnalo nuotr.)

XI amžiuje prasidėję Kryžiaus žygiai patiems žydams reiškė tiek naują kančių etapą, tiek ir bankinio verslo suklestėjimą. Kryžiaus žygius, tą brangią avantiūrą reikėjo finansuoti, ir vien karaliaus įvestų mokesčių nepakakdavo, organizatoriams tekdavo skolintis pinigus ir iš žydų. Tiesa, XII amžiuje žydų bankininkams atsirado konkurentai – tamplierių ir hospitaljerių riterių ordinai, veikę kaip finansiniai tarpininkai tarp Šventosios Žemės ir Europos valdovų. Tamplieriai dar labiau patobulino antikos graikų išrastą akredityvą – galimybę pergabentį turtus, sudėtus į vieną popierėlį per visą Europą be baimės juos prarasti pakeliui. Į karą išvykstantis riteris savo turtus palikdavo saugoti vietiniame tamplierių biure, o gautą akredityvą, patvirtintą savo piršto antspaudu galėjo išsikeisti bet kurioje ordino įstaigoje, pasklidusiose po visą Europą.

Žydų kaip finansininkų sėkmė vis dėlto atnešė jiems ir daug bėdų. Viduramžiais būdami akivaizdžiai matoma religine ir tautine mažuma jie nuolat susilaukdavo išpuolių iš aplinkos, tų pačių skolininkų ar pro šalį traukiančių kryžiuočių. Ta pati problema iškilo ir tamplieriams – jų galia, įtaka ir sukaupti turtai greitai apaugo gandais, įtarimais ir persekiojimais, pasibaigusiais paties ordino sutriuškinimu. Galiausiai bankininkystė perėjo į paprastesnių žmonių rankas, kurios sukūrė mums įprastos bankininkystės pagrindus – ir tai buvo ne šveicarai ir ne anglai – tai buvo italai, Lombardijos regiono rugių pirklių palikuonys, jau seniai su pavydu stebėję žydų finansuojamus prekybos karavanus (kaip bebūtų keista, bet seniausias pasaulyje tebeveikiantis bankas yra kiekvienam Lietuvos krepšinio gerbėjui pažįstamas „Monte dei Paschi di Siena“, įsteigtas dar 1472 metais).

XIII amžiuje šiaurės Italijoje atsiradę naujo tipo krikščionių bankininkai, tada vadinami „lombardais“ (iš ko kilęs iš dabartinis lombardo pavadinimas) sugalvojo paprastą būdą, kaip apeiti bažnyčios draudimą imti palūkanas už skolinamus pinigus. Procentai už suteiktą kreditą buvo vadinami „dovana už gerai atliktą paslaugą“ arba „atlygis už prisiimtą riziką“. Galiausiai buvo sugalvota universaliausias paaiškinimas – „draudimas skolos neatidavimo atveju“. „Lombardai“, dar pasivadinę „krikščioniškais pirkliais“, keliavo po visą Europą, siūlydami savo skolinimo paslaugas, ir greitai stumdami kitatikius žydus iš rinkos. Tiesa, Šiaurės Europoje „krikščioniškieji pirkliai“ buvo vertinami priešiškai, jų gražbylystė apie lupikavimo nuodėmės apėjimą sunkiai kėlė įtarimą, ir iš daug kur jie buvo tiesiog išvaromi kaip nusidėjėliai. Tačiau pietinėje Europoje, ekonomiškai stipriausiame žemyno regione, „lombardai“ greitai pakeitė žydus kaip pagrindinius skolintojus turtingiesiems ir galingiesiems, ir būtent italai sukūrė sisteminius buhalterijos pagrindus, veikiančius lig šiol (o ir tradiciją antspauduoti visus buhalterinius dokumentus įvedė taip pat jie).

Pirmasis itališkas bankas „Banco di Venettia“ atsirado dar 1157 metais Venecijoje finansuoti Kryžiaus žygius (ir šis bankas, beje, veikė iki pat Napoleono invazijos 1797 metais), skolindamas pinigus su keturių procentų metinėmis palūkanomis. Tuometinis Venecijos kunigaikštis greitai suvokė finansinių svertų galią savo politinės įtakos plėtimui, o patys venecijiečiai – tokios institucijos svarbą. Venecijos pavyzdžiu greitai pasekė ir kiti Italijos miestai-valstybės Florencija bei Genuja.

Būtent Florencija ir tapo pagrindiniu Renesanso laikų bankininkystės forpostu, kuriame 1338 metais veikė apie 80 bankų. Šis miestas išgarsėjo visoje Europoje dėl savo auksinės monetos – florino.

Pirmą kartą nukaltas 1252 metais florinas tapo pirmąja tvirta ir visuotine Europos valiuta, vertinama ir cirkuliuojančia rinkoje netgi šiandien. XIV amžiaus Florencijoje veikė dvi itin galingos ir turtingos bankininkų šeimos – Bardi ir Peruzzi. Pradėjusios savo kelią į turtuolių Olimpą nuo tekstilės, kuri buvo svarbiausia Florencijos ekonomikos šaka, ir bendraudamos su hospitaljeriais, įsikūrusiais Rodo saloje – ekonominėje Egėjo jūros sostinėje – abi šeimos greitai išplėtė savo interesus į finansinių paslaugų sritį. 1290 metais Bardi ir Peruzzi šeimos įsteigė savo bankus ir iki 1320 metų tapo pagrindiniais Europos bankais, turinčiais filialus visuose svarbiausiuose žemyno miestuose, Konstantinopolyje bei Jeruzalėje. Jie sukūrė savo banknotų prototipus – čekius. Jie buvo išrašomi viename mieste, bet priimami ir kitame. Bardi ir Peruzzi šeimos organizavo visą popiežiaus ir svarbiausių žemyno didikų kreditavimo sistemą, taip pat prižiūrėjo ir jų finansus. Iš šiaurės Italijos bankai paplito po visą Šventąją Romos imperiją ir XVI amžiuje į Šiaurės Europą. O šioms dviem šeimoms buvo skolingi daug Europos valdovų. Paradoksalu, bet būtent tai ir vedė prie tų bankų žlugimo.

Tuometinis Anglijos karalius Edvardas III, įsivėlęs į brangiai kainuojantį Šimtametį karą su Prancūzija, nuolat skolinosi iš Bardi ir Peruzzi pinigus, kaip užstatą pateikdamas mokesčius, surenkamus iš prekybos kokybiška angliška vilna. Florencijos bankininkai buvo įsitikinę, kad karalius yra patikimas kreditorius, o ir angliška vilna buvo gerai vertinama rinkoje. Tačiau karas niekaip nesibaigė, o abejoms šeimoms karalius jau buvo skolingas pusantro milijono florinų. Kai 1345 metais jis padidino mokesčius už vilną, šios žaliavos gamyba išsyk sumažėjo ir pinigų ižde išvis nebeliko. Karalius rado paprastą sprendimą – kreditoriams paprasčiausiai pareiškė, kad skolos grąžinti negalįs. Toks pirmasis „defoltas“ žmonijos istorijoje sukėlė „lombardų“ finansinės rinkos griūtį, ir 1346 metais Bardi bei Peruzzi bankai bankrutavo (na, o pats karalius Edvardas III, vėliau siekdamas visgi prasimanyti pinigų, 1351 metais įvedė atlyginimų įšaldymo sistemą, tuo padidindamas vilnos prekybos pelną ir savo surenkamus mokesčius. Tačiau tai tik privedė iki 1381 metų Valstiečių sukilimo. Finansų vadyba yra rizikinga veikla.).

Pati Florencija po savo pagrindinių bankų bankroto visgi netruko atsitiesti, o Bardi ir Perruzi šeimos išliko garbingomis pirklių firmomis (Bardi netgi finansavo Kristupo Kolumbo kelionę į Ameriką). Vis dėlto Europos finansų rinkoje pradėjo dominuoti kitos šeimos – Mediči bei Pazzi. Garsiausias tų laikų itališkas bankas „Banco di Medici“ buvo įsteigtas 1397 metais, ir greitai tapo galingiausia Europos finansine institucija, tačiau patiems Medičiams labiau rūpėjo politinė nei finansinė galia, todėl jų bankas 1494 metais nunyko. Po jo dominavimą pasaulio finansų rinkoje perėmė vokiečiai – garsioji Fuggerių dinastija.

Fuggeriai taip pat pirmuosius turtus susikrovė iš prekybos tekstilės gaminiais, o pirmąją paskolą Habsburgams, įtakingiausiai XV amžiaus Europos šeimai, suteikė dar 1487 metais, kaip užstatą pasiimdami valdyti sidabro ir vario kasyklas Tirolio kalnuose. 1491 metais paskolinę pinigų Šventosios Romos imperatoriui Maksimilianui, jie įgijo feodalines teises valdyti dvi Austrijos grafystes. 1519 metais Fuggeriai finansavo Maksimiliano anūko Karolio V išrinkimą Šventosios Romos imperatoriumi (paskolintais puse milijono florinų buvo papirkti reikalingi rinkikai – tokia buvo sistema). Metinės palūkanos tais laikais siekė 12 procentų, tačiau Fuggeriai sugebėdavo išlupti net 45 procentus ir buvo dažnai kariaujančių Habsburgų pagrindinis finansavimo šaltinis.

Fuggeriai taip pat tapo investicinės bankininkytės pirmtakais, ne tik skolinę ar saugoję popiežiaus ar didikų pinigus, bet ir tapdami užstatu įgyto turto valdytojais. Tiesa, dar preš tai, kai Habsburgų karai nustekeno Šventąją Romos imperiją, Fuggeriai spėjo laiku pasitraukti iš bankininkystės verslo, tapdami garbinga aristokratų dinastija, besimėgaujančia savo statusu ir sukauptais turtais.

XVII amžiaus pradžioje atsirandant buržuazijai, bankai tapo ne vien popiežių, pirklių ar karalių pinigų maišais: jų veiklą pradėta sieti ir su visos visuomenės interesais. Dar 1587 metais Venecijoje buvo atidarytas pirmasis pasaulyje „valstybinis“ bankas „Banco della Piazza di Rialto“, skirtas saugoti išvykstančių pirklių turtui ir finansuoti jų keliones. Nuo Antikos Graikijos laikų tai buvo pirmoji institucija, įsteigta su valstybės iždo garantija, siekiant išvengti aukšto rizikos laipsnio, kuris atsirasdavo, kai tuo verslu užsiimdavo privatūs asmenys. Analogiški „valstybiniai“ bankai 1609 metais atsirado Amsterdame ir 1619 metais Hamburge – svarbiausiuose Šiaurės Europos prekybos centruose. Tada ir buvo suvokta, kad bankas yra verslas, o ne vien mokesčiai už čekių gryninimą ar pinigų saugojimą. Bankuose saugomų pinigų gausa, kad juos galima skolinti kitiems žmonėms, atnešant bankui papildomą pelną – skirtumą tarp palūkanų, kurias bankas moka depozitoriui ir palūkanų, kuris mokamas debitoriui.

Tiesa, toje pačioje Venecijoje 1617 metais atsirado ir „priežiūros“ bankas „Banco Giro“, skirtas tvarkyti bėdas, kilusias dėl „Banco della Piazza di Rialto“ iššvaistytų pinigų dosnumo ir suteiktų „blogų paskolų“. Dėl patirtų nuostolių buvo kalti ir Venecijos valdovai, nevengę kišti rankų į sukaupto aukso puodus, tad „Banco Giro“ tapo priežiūros institucija – Centrinio banko prototipu, o pati Venecija įgijo mechanizmą prižiūrėti viešuosius finansus – kad valdovai per daug neprisiskolintų ir nepaskolintų. Taip galiausiai atsirado ir Nacionaliniai bankai, pirmosios finansinės institucijos, sukurtos kontroliuoti valstybės išlaidas.

Pirmasis, Švedijos valstybinis bankas „Sveriges Riksbank“ buvo įkurtas 1668 metais ir tebeveikia lig šiol. Anglijos bankas, įsteigtas kaip privati institucija 1694 metais, siekiant sutelkti 1,2 milijono svarų paskolą vyriausybei ir taip finansuoti karą su Prancūzija, sudarė prielaidas valstybiniu lygmeniu kontroliuoti monarchijos finansinę veiklą. Tiesa, valstybine įstaiga Anglijos bankas virto tik po šimto metų, XVIII amžiaus pabaigoje, įgydamas teisę leisti netgi valstybės vertybinius popierius – pakaitalą auksinėms ir sidabrinėms monetoms.

Pirmieji popieriniai banknotai Europoje pasirodė XVII amžiaus Švedijoje. 1656 metais Johanas Palmstruchas įsteigė „Stockholm Banco“, privatų banką, kurio veiklą garantavo valstybė (pusė banko pelno ėjo į karalystės iždą). 1661 metais bankas pradėjo leisti „kredito pažymėjimus“, kuriuos buvo galima iškeisti į juose žadamą kiekį sidabrinių monetų. J. Palmstrucho leidžiami banknotai (seniausi išlikę yra 1666 metų pavyzdžio) buvo spausdinami kaip įspūdingais piešiniais išmarginti lapeliai su originaliais aštuoniais parašais ranka, ir visuomenė jais pasitikėjo, noriai keisdami savo monetas į popierių. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad J. Palmstruchas išleido daugiau banknotų, nei jiems turėjo monetų, ir 1667 metų Kalėdas jis jau šventė kalėjime, laukdamas mirties bausmės (tiesa, nuosprendis buvo sušvelnintas įkalinimu iki gyvos galvos).

Po tokio fiasko žmonių pasitikėjimas „popieriumi“ buvo sužlugdytas, ir banknotai vėl pasirodė rinkoje tik praėjus dar pusei amžiaus. 1716 metais „Banque Generale“ Paryžiuje išleido savo pirmuosius banknotus, tačiau 1720 metais vyriausybė buvo priversta juos dvigubai atpiginti. Tik 1745 metais Anglijoje pradėti spausdinti standartinės formos banknotai, Centrinio banko valdytojo ranka pasirašomi banko „skolos rašteliai“, valstybės auksu garantuojantys apmokėti jų turėtojui banknote nurodytą vertę (tas užrašas matomas ir šiandien) galiausiai tapo pirmąja nuolatine cirkuliuojančių popierinių pinigų forma.

Kaip anglams pavyko sukurti žmonių pasitikėjimą savo bankais?

Nes jie turėjo kvakerius – kaip parodė pats gyvenimas, patikimiausius bankininkus žmonijos istorijoje.

Kvakeriai

Kaip bebūtų keista, bet Anglijoje, šiandieniniame pasaulio finansų centre, bankai iki XVII amžiaus pabaigos neturėjo gero vardo ir visuomenės pasitikėjimo. Žydai iš Anglijos buvo išvaryti dar XIII amžiuje, ir tai pakirto visą monetarinį šalies balansą. Edvardo III „defoltas“, pasibaigęs Bardi ir Peruzzi bankų bankrotu, ir vėlesni karaliaus finansiniai eksperimentai privedė prie Wato Tylerio sukilimo. Bažnyčia smerkė lupikavimą, o 1571 metais priimtas Palūkaninkavimo įstatymas tik patvirtino, kad tai nuodėmė.

Situacija pradėjo keistis XVII amžiaus pradžioje, kai olandai ėmė akivaizdžiai dominuoti jūrų prekybos rinkoje – viena iš jų sėkmės priežasčių buvo lanksti kreditų sistema (tenykščiams protestantams pavyko išsivaduoti iš Romos diktato dėl lupikavimo), pagal kurią olandai mokėjo vos keturis procentus metinių palūkanų. Anglų pirkliai, imantys kreditus užsienyje, mokėjo visus dešimt. Kažką reikėjo daryti. Todėl 1624 metais Anglijos parlamentas nusprendė, kad bankai yra svarbus stimulas šalies ekonominei gerovei, lupikavimo kaip nuodėmės statusas buvo panaikintas, o procentai už paskolą buvo palikti „skolintojo sąžinei“.

Greitai paskolos už užstatus tapo norma, ir tai paskatino anglų įsitvirtinimą tarptautinėje prekyboje. Moralinės dilemos dėl lupikavimo pasirodė besančios visiškai antraeilis dalykas, ypač kai pagrindiniais skolintojais greitai tapo patys vyskupai.

Tiesa, aptakiai suformuluota „skolintojo sąžinė“ pasirodė esanti problema – betvarkė finansų rinkoje privedė iki to, kad 1672 metais Anglijos vyriausybė dekretu sustabdė savo skolų išmokėjimą ir vėl paskelbė „defoltą“ – karalius nusprendė pinigus išleisti karui su olandų pirkliais (tai buvo trečiasis Anglijos-Olandijos karas), užuot juos grąžinus kreditoriams. Tai sukėlė naują krizę finansų rinkoje, paliko tūkstančius pirklių ir skolintojų be skatiko ir tapo viena iš 1688 metų revoliucijos priežasčių. Ir niekas nebetikėjo nei bankais, nei gera žmonių valia grąžinti skolas.

Visuomenei beliko pasikliauti vienintele išlikusia dorybinga tuo metu Anglijos religine bendruomene – kvakeriais.

Šią krikščioniškąją sektą įkūrė anglas George Foxas (1624-1691), entuziastingas religinis reformatorius. Būdamas 19 metų jis iškeliavo iš namų ieškoti atsakymų į klausimus, kuriuos jo neramus protas kėlė jau nuo pat vaikystės. G. Foxas aplankė daug Anglijos Bažnyčios dvasinių lyderių, išklausė jų ir... nusivylė jų veidmainiškumu – ypač jį erzino bažnyčios reikalaujama dešimtinė ir vyskupų gobšumas, dar vakar smerkiamą lupikavimą pavertęs pelninga veikla.

23 metų G. Foxą aplankė vizijos ir jis išgirdo balsą, tariantį „tėra tik vienas, vienintelis Jėzus Kristus, kuris gali Tau kalbėti“. Jis palaikė tai Dievo ženklu, atsimetė nuo Anglijos Bažnyčios ir pats tapo pamokslininku, puoselėjančiu „Vidinės šviesos“ arba „Vidinio balso“ koncepciją – G. Foxas tikėjo, kad kad Dievas yra kiekviename žmoguje, todėl visi yra lygūs – XVII amžiuje tai buvo labai radikalus teiginys. Todėl, anot jo, kiekvienas gali bendrauti su Dievu tiesiogiai, ir tam nėra reikalingi nei dvasininkai, nei bažnyčios namai. G. Foxas buvo įsitikinęs, kad kiekvienas vyras ir moteris, vergas ar laisvasis yra lygūs prieš Dievą, o dorybingam gyvenimui nebūtinos ceremonijos, ritualai, puošni apranga, skambūs titulai, dogmos ar kitos „tuščios formos“. Jis mokė savo pasekėjus melstis tyloje (jų susirinkimuose žmonės kalbėdavo tik tada, kai jusdavo, kad prie jų prisiliečia Šventoji Dvasia), skatino kuklią ir dorybingą gyvenseną, draudė alkoholį, pasisakė prieš poilsio dienas, šventes, sportą, teatrą, perukus, juvelyriką ir t.t. 1650 metais G. Foxas įkūrė „Jėzaus draugų“ sektą, ir jo pasekėjai vadino save „Tiesos draugais“, „Šviesos vaikais“, „Šventaisiais“, „Tikraisiais Krikščionimis“, ir galiausiai tapo žinomi tiesiog kaip „Draugai“.

„Draugų“ judėjimas greitai suėjo į konfliktą su Anglijos Bažnyčia, taip pat O. Cromwellio puritonais bei vėliau restauruotaja Karolio II monarchija dėl daugelio dalykų: „draugai“ atsisakė mokėti mokesčius valstybinei bažnyčiai, prisiekti teismuose, nusiimti galvos apdangalus prieš karalių ir tarnauti kariuomenėje. Jie tikėjo tiesiog paprastu gyvenimu, kas atsispindėjo jų kalboje, laikysenoje ir aprangoje. „Draugai“ taip pat uoliai rūpinosi likimo nuskriaustaisiais – neįgaliaisiais, vergais, kaliniais ir psichiškai nesveikais žmonėmis, reikalavo panaikinti vergiją ir pagerinti sąlygas kalėjimuose bei ligoninėse. Ir būtent jie 1688 metais pirmieji Amerikoje organizuotai pasisakė už vergijos panaikinimą.

Atvirai jų išsakoma protestantizmo kritika valdžios akyse darė „draugus“, kurių XVII amžiaus pabaigoje Anglijoje buvo jau apie 60 tūkstančių, esamos socialinės ir politinės tvarkos priešais, dėl ko jie ir buvo persekiojami, jų susitikimai buvo uždrausti. Pats G.F oxas buvo nuolat kalinamas ir verčiamas atsisakyti savo pažiūrų. Sykį jis buvo atvilktas į teismą ir pasiūlė teisėjui „drebėti prieš Dievo žodį“, už ką teisėjas juokais pavadino patį G. Foxą „kvakeriu“ („drebėtoju“, nuo angliškojo žodžio „quake“ – „drebėjimas“. Teisybės dėlei būtina paminėti, kad fonetiškai šis pavadinimas turėtų būti tariamas „kveikeris“, tačiau mums labiau įprasta forma „kvakeris“ bus minima ir toliau tekste). Šis paniekinantis pavadinimas prilipo visiems „draugams“, nors oficialiai jie tebebuvo vadinami „dizenteriais“ – atskalūnais, atsimetusiais nuo Anglijos Bažnyčios.

1662-1670 metais buvo įkalinta šeši tūkstančiai kvakerių, šimtai jų žuvo kalėjimuose. Net atvykę į Anglijos kolonijas užjūriuose kvakeriai buvo laikomi pavojingais eretikais, o Amerikoje buvo kaltinami raganavimu, kariami ir deginami ant laužo. Galiausiai apie 1680 metus kvakeriai rado prieglobstį Rod Ailendo valstijoje. Kitas garsus kvakeris Williamas Pennas (1644-1718) 1682 metais įsteigė Pensilvanijos valstiją, kuri garsėjo tolerancija visoms atstumtosioms Amerikos religinėms grupėms – žydams, menonitams ir musulmonams.

O Anglijoje kvakeriai atsisakė mokėti privalomus mokesčius Anglijos Bažnyčiai, todėl buvo baudžiami ir finansiškai. Daugelis profesijų, kaip ir žydams, jiems buvo uždraustos, jų pacifizmas trukdė karjerai kariuomenėje ir laivyne, o atsisakymas duoti priesaiką trukdė tapti teisininkais. Todėl daugelis kvakerių buvo priversti steigti savo verslus – tikėdami sunkiu darbu ir savo moraliniu kodeksu jie greitai tapo gerbiamais ir patikimais paslaugų teikėjais. Religiniai įsitikinimai vertė juos visada teikti paslaugas ir parduoti už nustatytą kainą – tai patiko visiems kvakerių verslo klientams, kurie savo ruožtu atvesdavo kitus.

Būtent kvakeriai įsteigė tokias ir šiandien žinomas visame pasaulyje kompanijas kaip „Barclays Bank“, „Lloyds Bank“, avalynės kompaniją „Clarks“, šokolado ir saldumynų koncernus „Cadbury“, „Rowntree“ bei „Fry‘s“. Savo laiku didžiausią Anglijoje degtukų gamintoją „Bryant & May“ taip pat buvo įkūrę kvakeriai.

Todėl po 1689 metais priimto „Tolerancijos įstatymo“ kvakeriai galiausiai buvo pripažinti, jie buvo atleisti nuo priesaikų (vietoje to kvakeriams leista išreikšti „pritarimą“) ir mokesčių bažnyčiai. Iki tol savo sąžiningu ir sunkiu darbu jie jau turėjo aukštą reputaciją.

Bankininkai

„Barclays“ banko įkūrėjas Johnas Freame (1669-1745) gimė tradicinėje kvakerių šeimoje Gločesteryje, iš kur jiems teko bėgti prasidėjusių „dizenterių“ persekiojimų. Jo tėvas buvo tekstilės pirklys ir savo naują prekybvietę atidarė Londone, kuris buvo ramesnis miestas nei dabar, o ir religinės mažumos čia buvo mažiau persekiojamos nei provincijoje (šeima netgi turėjo nusipirkusi žemių Filadelfijoje atsarginiam atvejui, jei tektų bėgti iš Anglijos).

Johno išsilavinimui, kaip ir visose kvakerių šeimose, buvo skiriamas didelis dėmesys, tad dar vaikystėje jis stojo mokytis gizeliu tais laikais prestižinio amato – auksakalystės, tradicinio kvakerių užsiėmimo, svarbaus ir atsakingo, kuriam atlikti reikėjo didelės reputacijos ir patikimumo. Mat tais laikais turtingieji savo brangenybes saugojo būtent pas auksakalius, kurie bene vieninteliai teturėjo privačius seifus. Į tuos seifus nuolat kėsinosi vagys, todėl meistriškumas užtikrinti jų saugumą buvo vienas didžiausių kvakerių įgūdžių, vertinamas ir branginamas.

Priimdami saugoti bet kokį taurųjį metalą, auksakaliai išrašydavo jo savininkui kvitą, patvirtinantį metalo kiekį ir kokybę – pagrindinis Johno Freame darbas ir buvo išrašyti tokius kvitus klientams. Tuometiniai auksakaliai telkėsi kvakerių rajone Londono Lombardo gatvėje. Pats Londonas tuo metu nebuvo didelis miestas (net dabartinis Vestendas jame neegzistavo), ir J. Freame, atsidaręs savąją aukso dirbtuvę taip pat netruko pagarsėti. Kvakerių bendruomenėje jis buvo labai gerbiamas ir įtakingas asmuo, rašęs vadovėlius kvakerių mokykloms ir kovojantis už savo tikėjimo brolių teises.

1690 metais jo partneriu tapo kitas auksakalys Thomas Gouldas. Jie kartu įsteigė kompaniją „Freame & Gould“ ir netrukus vedė vienas kito seseris – Johnas vedė Priscilla, Thomo seserį, o tas vedė Hannah, Johno seserį (Priscilla pagimdė septynis vaikus, o Hannah – dešimt). XVII amžiaus pabaigoje „Freame & Gould“, sukaupusi nemažai saugomo aukso, pradėjo skolinti pinigus kitiems – kompanijos išrašomi kvitai pradėti naudoti kaip tarpusavio atsiskaitymo priemonė. Tos taip vadinamosios „pažadų žinutės“ ilgainiui sukūrė naują „pinigų“ tipą, kuris iš esmės buvo auksakalio garantuojama skola, vertinama labiau nei auksinė ar sidabrinė moneta, kurių cirkuliaciją reguliavo monarchija.

Po Didžiosios 1688 metų revoliucijos Anglijos visuomenėje pradėjo formuotis naujas žmonių tarpusavio santykių tipas, pagrįstas pasitikėjimu, būtent jis ir sukėlė kitą – pramoninę – revoliuciją. Naujajai buržuazijai reikėjo pinigų, ir kvakeriai jų turėjo. Jie turėjo ir pasitikėjimą, kuriuo buvo grindžiama ankstyvoji bankininkystė Anglijoje.

Pačių auksakalių verslas klestėjo būtent dėl bendruomenės paramos ir pasitikėjimo. Kvakeriai bendruose susirinkimuose balsuodavo už sukaupto kapitalo panaudojimą, ir šis priežiūros mechanizmas, sutvirtintas moraliniu kodeksu savaime užkirsdavo kelią piktnaudžiavimui. Moralinės dilemos dėl lupikavimo taip pat buvo išspręstos, gaunamą pelną naudojant bendruomenės reikalams. Auksakaliai finansavo kvakerių kolonijų steigimą Amerikoje ir Karibuose, Pensilvanijos žemių pirkimą, įsteigė „Londono švino kompaniją“ ir „Velso sidabro kompaniją“, iš kurios gaunamą sidabrą „Freame & Gould“ pardavinėjo Karališkajam Iždui.

1712 metais Johnas Freame perdavė kompanijos valdymą savo sūnui Josephui, o pats tapo „Londono švino kompanijos“ vadovu. Thomas Gouldas mirė 1730 metais, o jo paties sūnus Thomasas atsiskyrė nuo partnerio ir įsteigė savo kreditavimo paslaugų verslą, kuris bankrutavo po dviejų metų (kvakeriai buvo ypatingai griežti bankrotų atžvilgiu, vertindami negalėjimą susimokėti kreditoriams kaip didžiausią nuodėmę), ir taip Gouldo vardas išnyko iš kompanijos pavadinimo.

Naujosios kompanijos „Joseph Freame & Co.“ partneriu 1733 metais tapo jos įkūrėjo Johno žentas James Barclay, kitos garbingos kvakerių šeimos palikuonis. Jo senelis Robertas Barclay buvo G. Foxo bendražygis, kartu su juo parašęs knygą apie kvakerių tikėjimą. (Būta šiek tiek ir dinastinės painiavos – jo tėvas Davidas Barclay po žmonos mirties vedė kitą Johno Freame dukterį Priscilla, o tai reiškė, kad naujojo partnerio James Barclay seserėčia tapo dar ir pamote. Tokios kombinacijos buvo tipiškos kvakerių sluoksniuose, nes šeima, religija ir verslas buvo labai susiję).

1736 metais kompanija tapo žinoma kaip „Freame & Barclay“, ir netrukus, Freame giminės moterims tekant už kitas pavardes nešiojančių vyrų, pavadinimas vėl pakito, bet, besiplečiant verslui, ėmė ilgėti: 1750 metais tapo „Barclay, Bevan & Co.“, 1776 metais – „Barclay, Bevan, Bening & Co.“, o 1785 metais, kai dar vienas partneris Johnas Trittonas vedė James Barclay anūkę tapo „Barclay, Bevan, Tritton & Co.“. Londono verslo sluoksniuose ši kontora buvo žinoma kaip tiesiog „Barclays“, kurios biurus žmonės pažindavo iš erelio su trimis karūnomis (simbolizuojančiomis Švenčiausiąją Trejybę) – ženklo, išlikusio iki mūsų dienų.

„Barclays“ tapo žinomas ir už Londono ribų, pradėjęs savo veiklą plėsti į kitus regionus 1744 metais, steigdamas partnerystes su kitomis kvakerių auksakalių kompanijomis. Tačiau plėtra neužgožė kvakeriškų vertybių – patikimumo, darbštumo ir sąžiningumo. Davidas Barclay jaunesnysis, tapęs banko valdytoju 1776 metais, buvo labai aktyvus kvakeris: finansiškai rėmė aboliucionistų, kovotojų už vergijos panaikinimą judėjimą (netgi pats Jamaikoje įsigijo plantaciją, kurios vergus išlaisvino ir savo lėšomis pervežė į Filadelfiją), o ypač išgarsėjo tarpininkavimu Benjaminui Franklinui ir Didžiajai Britanijai deryboms prieš Amerikos Nepriklausomybės karą.

1896 metais „Barclays“ ir dar devyniolika Anglijos kvakerių bankų susivienijo į vieną konglomeratą pavadintą „Barclays and Company Limited“. 1902 metais kompanijos akcijos tapo listinguojamos vertybinių popierių biržoje. 1905-1916 metais prie „Barclays“ prisijungė daug mažų britiškų bankų ir pats konglomeratas tapo trečiu pagal dydį šalies banku. Po Pirmojo pasaulinio karo prasidėjo ir tarptauutinė plėtra – 1925 metais sujungti „Colonial Bank“, „National Bank of South Africa“ ir „Anglo-Egyptian Bank“ tapo „Barclays“ užsienio fiilialo „Barclays Bank DCO („Dominion, Colonial and Overseas“) dalimi (1971 metais „Barclays DCO“ pavadinimas buvo pakeistas į padoriau skambantį „Barclays Bank International“). 1938 metais „Barclays“ įsigijo ir pirmąjį banką Indijoje.

1966 metais „Barclays“ išleido pirmąją Anglijoje kreditinę kortelę „Barclaycard“ (apie tai esu rašęs straipsnyje „Visa – kaip viena kortelė užkariavo pasaulį“), 1967 metais šiaurinio Londono rajone Enfielde atidarė pirmąją pasaulyje ATM mašiną, kitaip sakant – bankomatą. Pirmoji Anglijoje debitinė kortelė „Barclays Connect“ pasirodė 1987 metais. 1985 metais „Barclays Bank“ ir „Barclays Bank International“ susijungė į „Barclays Bank plc“, šiuo pavadinimu žinomas ir šiandien. Kaip ir savo patikimumu, sąžiningumu ir darbštumu – kaip ir jo įkūrėjai.

Šis tekstas – ištrauka iš G. Drukteinio būsimos knygos „Žmonės ir kompanijos: 50 sėkmės istorijų“.

M360