Europos aukščiausiojo teismo patarėjas šį mėnesį paskelbė savo nuomonę laisvės, teisminio suvaržymo ir sveiko proto klausimais. Tikėkimės, teismas į jo rekomendacijas atsižvelgs.

Problema – vadinamoji „teisė būti pamirštam“, paini ir klaidinanti teisinė sąvoka, pagal kurią bet kuris Europos Sąjungos pilietis gali pareikalauti paieškos sistemų kompanijų, tokių kaip „Google“, pašalinti visas nuorodas į su juo susijusią informaciją, kuri, jo manymu, yra „netiksli, netinkama, nesvarbi ar pernelyg išsami“.

2015 m. Prancūzijos duomenų reguliavimo institucija priėjo išvadą, kad ši teisė turėtų būti gerokai išplėsta. Ji pareikalavo, kad „Google“ pašalintų užgaulias nuorodas ne tik iš savo Europos domenų (google.co.uk ar google.fr), bet ir visame pasaulyje. Antraip, pasak jos, tai nebūtų „veiksmingas“ teisės pripažinimas.

Sausio 10 d. generalinis advokatas Maciejus Szpunaras, Europos Teisingumo Teismo patarėjas, pripažino, kad toks sprendimas vis dėlto neprotingas. Jis teismui rekomendavo vykdant tolesnius veiksmus „apriboti ES reikalavimų paieškos sistemoms apimtį“.

Teismui derėtų jo paklausyti – nes Prancūzijos sprendimas klaidingas trejopai.

Pirmoji problema – tai užkrauna privačiai bendrovei pernelyg didelę naštą. Nuo 2014 m. „Google“ gavo apie 770 000 prašymų panaikinti nuorodas, susietas su beveik 3 milijonais interneto adresų. Kiekvienu atveju kompanija turi rankiniu būdu nustatyti, ar prašymas galiojantis ir ar nuorodos pašalinimas neprieštarautų viešajam interesui. „Google“, kaip reklaminių skelbimų pardavimo įmonė, neturi ypatingos kompetencijos priimti tokius sprendimus. Tačiau vienas neteisingas žingsnis teoriškai gali baigtis bauda iki 4 proc. kompanijos metinių pajamų – arba apytikriai 4,4 milijardais dolerių.

Kitas trūkumas – teisinis pagrindas. Kad ir kokios nuomonės vyrauja šalyje, Prancūzija neturi teisės diktuoti, ką interneto vartotojai gali ar negali matyti kitose pasaulio vietose. Tiesą pasakius, tokie reikalavimai pažeistų įstatymus ar teises kitose jurisdikcijose ir neabejotinai baigtųsi teismo ieškiniais. ES pareigūnams gali atrodyti, kad teisinės ir faktinės kalbos cenzūra, siekiant apsaugoti privatumą, yra vertybė. Tačiau kitos šalys gali laikytis visiškai kitokios nuomonės.

Ir paskutinis rūpestis susijęs su precedentu. Galybė autokratų mielai eksportuotų savo cenzūros schemas arba kitais būdais kontroliuotų tai, ką pasaulis apie juos sužino internete. Remiantis reguliavimo tarnybos logika, „Google“ privalėtų juos išklausyti. Toks precedentas leistų labiausiai žmogaus teises varžantiems režimams nustatyti de facto politiką visame pasaulyje ir suduotų dar vieną smūgį laisvo ir atviro interneto principui.

Negana to, Prancūzijos sprendimas nepasiteisina ir pačioje Prancūzijoje. Nedaug europiečių bando apeiti privatumo taisykles, žmonių paieškai naudodamiesi užjūrio domenais, be to, „Google“ vertinimu, geografinės vietos nustatymo priemonės sustabdo 99 proc. tokių bandymų. Taigi praktinis šio sprendimo poveikis Europai – visiškai nulinis.

Nors Prancūzijos sprendimas gal ir nenaudingas, jis nėra nekenksmingas. Vėliau šiais metais skelbdamas savo nutarimą, teismas turėtų pristabdyti šį perteklinį užmojį, kaip nurodo generalinis advokatas, ir patvirtinti, kad teisė būti pamirštam neperžengs ES sienų. Europos reguliuotojai savo ruožtu turėtų stengtis prisiminti, kad jų interneto vizija nėra visuotinis siekis.

Bloomberg