„Krizė mus užklupo pasiruošusius“, – pasakė niekas niekada. Kaip žiema kelininkams, kaip prasta vasara Palangos verslininkams, taip ir krizė organizacijoms trenkia kaip žaibas iš giedro dangaus. Ir nors nelaimių niekas nelaukia, joms pasiruošti galima: potencialių krizių scenarijai, veiksmų algoritmai, krizių valdymo grupė ir galimi kalbėtojai – štai jums krizės planas, suirutės akimirką padėsiantis suvaldyti situaciją, sutaupyti laiko ir veikti efektyviai. Vis dėlto dažnu atveju laimėjus argumentui „kam pirkti tai, ko galbūt neprireiks“, užklupusi nelaimė verslą priverčia improvizuoti.

Tuomet iš naujo įvertinamas komunikacijos specialisto vaidmuo – jam tenka koordinuoti ne tik vidinę ir išorinę komunikaciją, bet neretai jis tampa ir klausytoju, patarėju ar net psichologu. Neribojamas nei prie projekto praleistas laikas, nei energija, nei emocijos – juk besąlygiškas atsidavimas yra gero piarščiko požymis!

Standartiškai toks išsimušimas iš ritmo trunka tris dienas, gali užsitęsti savaitę. Vėliau, kaip ir per gaisrą, nors pelenai dar rusena, įtampa pamažu atslūgsta, situacija tampa vis labiau valdoma. Tačiau ką daryti, kai krizė užsitęsia savaites ar net mėnesius? Kaip išlikti motyvuotam, kai negatyvi informacija plūsta, o šviesa tunelio gale ne artėja, o, rodos, periodiškai tolsta?

Neprisiimti asmeninės atsakomybės už svetimas klaidas

Visi komunikacijos žmonės žino tą jausmą, kuris užplūsta įvykdžius sėkmingą, o dar geriau – kliento socialiai atsakingų veiksmų sąlygotą kampaniją. Rodos, geri darbai daryti kartu, tad ir pergale galima pasidžiaugti bendrai.

Vis dėlto kaip džiaugsme, taip ir varge – duotas pažadas ir emocinis įsipareigojimas padėti nesirenkant patogesnių scenarijų per krizę komunikatorių nubloškia į priešakines fronto linijas. Visuomenė keikia, nuomonės lyderiai plaka kritikos rykštėmis, o įprastai kolegomis laikomi žurnalistai tampa aršiausiais puolėjais. Nieko naujo ar išskirtinai sudėtingo, dažnam adrenalino mėgėjui net sukyla azartas – o kas nenorėtų operatyviai užgesinti atviro gaisro? Tačiau kai to padaryti greitai nepavyksta, krizė nevaldomai įsisiūbuoja, o kaltinimai tampa vis emocingesni ir apeliuoja į sąžinę, gali pradėti atrodyti, kad ir pats dalyvavai priimant sprendimą netikėtai atleisti kelis tūkstančius darbuotojų ar sumažinti išmokas jautriausioms socialinėms grupėms.

Tokiu atveju svarbu trumpam atsitraukti ir prisiminti, kad kaip advokatas netampa bendrininku, taip ir padėdamas klientui būti išgirstam krizinėje situacijoje neturi prisiimti atsakomybės ar, dar blogiau, jausti kaltės už susidariusią situaciją. Esi įrankis potencialiam dialogui megzti, ne „išsukimu“ suinteresuotas, prieš visuomenės interesus veikiantis asmuo.

Suvokti, kad galiu (ne) viską

Drįsiu teigti, jog kiekvienas piarščikas turi daugiau ar mažiau išvystytą kontrolės geną, padedantį ne tik suvaldyti iš pirmo žvilgsnio nesuvaldomus procesus, bet ir greičiau įsivaryti galvos skausmą. Toks lūkestis (ne galvos skausmui) metų metais buvo ugdomas klientų pasąmonėje, tad vis dar pasitaiko atvejų, kai komunikacijos specialistai supainiojami su stebukladariais. Juk dažnas iš savo žodyno tiesiog išbraukia žodį „ne“, tad, rodos, nėra nieko, ko jie negalėtų padaryti.

Ir gerai savo darbą atliekantis žmogus tuo laikui bėgant patiki – juk galime geidžiamiausiais darbdaviais paversti reputaciją praradusius verslus, į politikos olimpą iškelti autsaiderius, o naują produktą, apie kurį dar vakar niekas net nebuvo girdėjęs, paversi populiariausia preke. Visa tai – kruopštaus išankstinio planavimo, nuoseklaus vykdymo ir nuolatinio aplinkybių valdymo rezultatas. Net ištikusi krizė nebaisi, kai rankoje jos valdymo planas, o esminė problema išsprendžiama per keletą dienų.

Tačiau kartais ji neišsprendžiama. Pavyzdžiui, mokytojų streikas, kai reikalavimas naikinti etatinį apmokėjimą virto Švietimo ir mokslo ministerijos okupacija, profsąjungų susiskaldymu, masiniu visos Lietuvos streiku – štai kaip nevaldomu greičiu lekia traukinys nežinoma kryptimi.

Tad ir vėl būtina trumpam atsitraukti ir šįkart prislopinti įsitikinimą, jog gali ir privalai viską suvaldyti. Nors ir pripratę išspręsti įvairiausias problemas, kartais turime pripažinti, kad komunikacijos veiksmų nepakaks – būtini realūs sprendimai ir strateginiai pokyčiai. Nesiūlau pasiduoti, tiesiog kartais naudinga suvokti: kad ir kaip greitai bėgsi paskui traukinį, jo vis tiek nesustabdysi.

Išmokti džiaugtis mažais pasiekimais

„Ir kas per velnias nešė tave į šitą galerą“, – klausia artimieji, matydami prie kompiuterio ekrano antrą naktį rymančią figūrą. Atsakymas paprastas: tas saldus pasitenkinimas išsprendus dar vieną problemą. Juk tam galima paaukoti porą poilsio valandų, nes rezultatas suteiks kur kas labiau atpalaiduojančio pasididžiavimo savimi bei kasdienės veiklos įprasminimo.

Vis dėlto atsidūrus ilgalaikės krizės akivaizdoje viena sunkiausių užduočių – išlaikyti motyvaciją. Juk pergalės nė nematyti, kiekvieną aktyvų veiksmą praryja komunikacinis triukšmas bei vis nauji iššūkiai, ir prasmės veikti kasdien lieka vis mažiau.

Ką daryti? Išmokti atpažinti mažas pergales. Jei karo laimėti nepavyksta, turi džiaugtis pasisekusiais mūšiais – tai gali būti sėkmingai pakeista klaidinanti antraštė, neutralesniu tonu pateikta žiniasklaidos užklausa ar, kad ir silpnas, bet visuomenėje atsiradęs šalininkų balsas. Pozityvioms detalėms suteiktas papildomas dėmesys padės pajusti plika akimi nepastebimą progresą ir neprarasti tikėjimo, jog galiausiai įsiplieskęs gaisras bus užgesintas.

Tad visiems krizes valdantiems kolegoms linkiu sėkmės ir kartais išjungti viską galinčio, už viską atsakingo ir tik pergales pripažįstančio piarščiko mygtuką. Rezultatas greičiausiai nenukentės, o namo parsinešite mažiau svetimų problemų.

M360
INK AGENCY