Eidamas 66 metus mirė žurnalistas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto profesorius, buvęs LRT Tarybos pirmininkas Žygintas Pečiulis. Tai LRT.lt patvirtino šeimos nariai.

Profesorius pirmadienį mirė Vilniaus universiteto Santaros klinikose, kur buvo gydomas dėl širdies ligos, pranešė LRT.lt.

Užaugino ne vieną žurnalistų kartą

Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius sako, kad jam atmintyje Ž. Pečiulis pirmiausia išliks kaip dėstytojas.

„Net ne viena šių dienų žurnalistų karta yra užaugusi su Žygintu Pečiuliu kaip su dėstytoju: tokiu dėstytoju, kuris bent mūsų kartai jau buvo tos televizinės naujosios kultūros specialistas, ekspertas ir net, sakyčiau, filosofas. Lietuvoje niekas viešai nėra įteisinę kaip specializacijos būti televizijos filosofu, bet jis mums, žurnalistams ir studentams, dar kartą priminė, kad nesusireikšmintume, nes televizija tai ne tik žurnalistika, bet televizija yra labai daug visko iš mūsų gyvenimo. Jis buvo tas, kuris mūsų studentišką entuziazmą praplėsdavo savo filosofija, kas yra televizija, kas yra žiniasklaida ir man turbūt ne vienam jis buvo toks dėstytojas, kuris leido plačiau, įdomiau žiūrėti“, – sako jis.

„Galiu tik pusiau rimtai, pusiau juokais pasakyti, kad Skirmantas Valiulis, Žygintas Pečiulis, Laimonas Tapinas buvo tos kartos Lietuvos žiniasklaidos filosofai, mąstytojai, prognozuotojai, net ekstrasensai kažkuria prasme, kurie numatydavo ateitį – tai Žygis turėjo visas tas savybes, jis drąsiai kalbėjo ne tik apie tai, kas buvo, kas yra, bet ir bandė nuspėti ateitį“, – prisimena D. Radzevičius.

Įžvalgus žurnalistas ir atsidavęs akademikas

Marius Lukošiūnas, UNESCO patarėjas komunikacijos ir informacijos sektoriui, ilgą laiką su Ž. Pečiuliu dirbo žurnalistikos institute.

„Dirbome tada, kai žurnalistika buvo be galo populiari profesija tarp stojančiųjų į universitetus, o ir visuomenėje turėjo labai aukštą reitingą. Daugybė žmonių, kurie dabar vadovauja žiniasklaidai, arba diktuoja žiniasklaidos madas, kaip Edmundas Jakilaitis, Monika Garbačiauskaitė Budrienė, daugelis kitų, tarp kurių, beje, buvo ir Andrius Mamontovas, Marijonas Mikutavičius, buvo tie, kuriems kaip tik tada teko daugiausiai Žygintui dėstyti. Žygintas buvo vienas iš pagrindinių televizijos ekspertų – labai mąslus, labai gilus, intelektualus žmogus, kuris turėjo šiek tiek kitokią nuomonę nei tuo metu vyravęs supratimas, susiformavęs anglosaksų, amerikiečių, britų teoretikų knygose apie žiniasklaidą. Galbūt dėl to, kad puikiai kalbėjo prancūziškai“, – svarsto M. Lukošiūnas.

„Studentai jį labai mėgo, ir, kas yra dar labai svarbu, kad jis buvo tikras akademikas: iš vienos pusės, nes yra parašęs daugybę knygų apie televiziją, bet, kita vertus reikia prisiminti, kad Žygintas savo kelią pradėjo Lietuvos televizijoje kaip kultūros laidų redaktorius ir jo scenarijai iš tikrųjų buvo ne šiaip scenarijai – tai buvo rimti žurnalistiniai tyrimai kultūros srityje. O kai tu tyrinėji rimtą temą rimtai, tu neišvengiamai tampi intelektualiu ir be galo įžvalgiu. Tuo pačiu jis dar buvo žurnalistas ir mokantis dalytis šitais savo pasiekimais su kitais, šiuo atveju su jaunais žmonėmis, nes visgi paskutinius dešimtmečius Žygintas buvo pedagogas, kuris visą save atidavė studentams. Na ir paskutinis bruožas, kuriuo žavėjausi žiūrėdamas, kaip jis vis dėlto taktiškai ir diplomatiškai vadovavo LRT Tarybai, beje, labai sunkiu laiku, o tai jau buvo ir tam tikras gebėjimas ne tik būti diplomatu, bet būti ir politiku“, – sako jis.

M. Lukošiūnas prisimena, kad Ž. Pečiulis ne kartą lankėsi pas jį Paryžiuje, iš kur liko daug gražių prisiminimų, o paskutinį kartą jie buvo susitikę vasarą Lietuvoje: „Ilgai kalbėjomės, jis ėjo su savo anūke, labai ja džiaugėsi, žinau, kad labai džiaugėsi ir savo vaikais, dukra, kuri pasekė jo profesinėmis pėdomis. Visos tos akimirkos išliks mano atmintyje“.

Žurnalistas, habilituotas daktaras, Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto dėstytojas, profesorius, LRT Tarybos pirmininkas gimė 1955-aisiais, lapkričio 29 d. Premezyje (Prienų r.).

1979 baigė Vilniaus universitetą (žurnalistiką).

Nuo 1988 dėstė Vilniaus universiteto Istorijos, nuo 1991 dėstė Komunikacijos fakultete; profesorius (2008). 1991–97 Žurnalistikos instituto direktoriaus pavaduotojas, 2008–13 direktorius.

Stažavo ir skaitė paskaitas Fribūro (1994), Paryžiaus Panthéon-Assas (2002) ir Sorbonne Nouvelle (2009) universitetuose.

1978–88 Valstybinio televizijos ir radijo komiteto vaikų ir jaunimo, mokomųjų, kultūros laidų redaktorius, 1993–2000 savaitraščio Kalba Vilnius komentatorius.

2012–18 Lietuvos radijo ir televizijos tarybos narys, 2013–18 pirmininkas.

Parašė knygas TV dramaturgija (1993), Videoteatras: Lietuvos televizijos teatro raidos bruožai. 1957–1982 (1994), Televizija: istorija, teorija, technologija, žurnalistika (1997), Televizijos žurnalistika (2002), Efektyvi komunikacija: Praktinis vadovas (2004), Iki ir po televizijos: Žvilgsnis į XXI amžiaus audiovizualinės masinės komunikacijos fenomeną (2007), Vienadienių drugių gaudymas: iš TV apžvalgininko užrašų (2012), Kaip bendrauti su žiniasklaida: principai, patarimai, pavyzdžiai (2014), Bokštą gaubianti paslaptis: TV medijos radimasis Lietuvoje (2018).

Paskelbė daugiau kaip 30 mokslinių, daugiau kaip 500 mokslo populiarinimo, publicistikos, televizijos apžvalginių straipsnių.

M360