Pradėkime nuo to, kad didžioji dalis gėrimų pakuotėms naudojamų plastikų šiuo metu yra visiškai perdirbami, o pats plastikas yra ne tik pigiausia, bet ir patogiausia bei energetiškai efektyviausia medžiaga pakuotėms gaminti. Vis dėlto, plastikai turi kelias dideles bėdas, lemiančias tai, kad pastaraisiais metais jie tapo, ko gero, viena nemėgstamiausių gamtos aktyvistų ir dalies politikų medžiagų:
– Plastikai neskęsta vandens telkiniuose. Dėl to plastikinės šiukšlės yra labiau matomos, o taip pat labiau kenkia gyvūnijai;
– Žmonės nesuvokia skirtumų tarp skirtingų plastikų rūšių. PET ir PS daugumai vartotojų yra tas pats plastikas, nors pirmasis, naudojamas gėrimų pakuotėms, yra pilnai perdirbamas, o antrasis – naudojamas vienkartiniams maisto indeliams, toks nėra;
– Pasaulio mastu žmonės dar nepakankamai rūšiuoja ir grąžina plastiką perdirbimui, o net ir grąžinamos ar rūšiuojamos pakuotės ne visada yra tinkamos perdirbimui.
Manau, kad idealus scenarijus gėrimų gamintojams būtų tai, kad kiekviena į rinką išleidžiama pakuotė būtų išrūšiuota ir sugrąžinta perdirbimui. Tikiu, kad kartu su pakuotės dizaino agentūromis, gėrimų gamintojai galėtų sugalvoti neblogų sprendimų rūšiavimo skatinimui. Esu tikras, kad vartotojų edukacijos srityje dar daug galima nuveikti. Juolab, kad šiuo metu Europoje su padidėjusiu reguliuotojų ir politikų dėmesiu ir ribojimų grėsmėmis susidūrę gėrimų ir plastikinių pakuočių gamintojai patys akcentuoja pirkėjų švietimo svarbą.
Tiek šviečiant vartotojus, tiek ieškant tvarios pakuotės sprendimų vertėtų suvokti ir atsižvelgti į kiekvieną pakuotės sudedamąją dalį. Pavyzdžiui, patį populiariausią plastikinį gėrimo buteliuką sudaro ne vien PET tara, bet ir paprastai PP arba PE etiketė bei HDPE kamštelis. Visos šios trys plastikų rūšys yra perdirbamos, tačiau tai tik iliustracija, kad vieną pakuotę dažnai sudaro skirtingos medžiagos. Kai kurie maisto ar gėrimų gamintojai savo pakuotėse naudoja dar daugiau skirtingų ir, deja, ne visuomet perdirbamų medžiagų.
Rinkoje galima rasti netgi tokių situacijų, kai ekologiškiems vartotojams įtikti norintis gamintojas išleidžia popierių primenančią gėrimo ar maisto gaminio pakuotę. Bėda ta, kad popierius kartais tebūna paviršinis tokio įpakavimo sluoksnis, po kuriuo vis tiek slypi barjerinės plėvelės sluoksnis. Tokia pakuotė tampa taršesnė nei plastikinė – ji žymima kaip pagaminta iš kombinuotų medžiagų, sudėtingiau perdirbama ar apskritai gali nukeliauti į sąvartyną ar krosnį. Panašų paradoksą galima pamatyti pas tam tikrų ledų gamintojus. Pirkėjai iš pradžių džiūgauja, kad įpakavimas popierinis, netgi etiketėje pažymėtas PAP, tačiau pabandykite tokią pakuotę įmesti į vandenį ar perplėšti – tai bus popieriaus ir plastiko sumuštinis. O etiketėje nurodytas vien popierius todėl, kad Lietuvoje reikalaujama pažymėti tik dominuojančią pakuotės medžiagą.
Bet ne šventieji ir įstatymų leidėjai. Štai viena dantų pastos gamintoja yra sulaukusi kritikos dėl kartoninės dėžutės naudojimo – esą ji nebūtina. Viena vertus, tai tiesa, bet eksportuojant į dešimt šalių, kartoninė dėžutė tampa vieninteliu būdu visomis kalbomis išdėstyti privalomą informaciją. O kurti tūbą kiekvienai šaliai mūsų gamintojai nesugebėtų dėl nepakankamų tiražų. Manau, kad sprendimą artimoje ateityje pateiks išmaniosios technologijos ir visuotinis papildytosios realybės naudojimas, tačiau pagalvoti apie tvarumą ir mažesnę taršą vertėtų ir kuriant ne vien su šia sritimi tiesiogiai susijusius įstatymus ir tvarkas.
Lenkiu ties tuo, kad visi mes turime vieną tikslą – gyventi švaresniame pasaulyje, vartodami savo mėgstamus produktus ir, ko gero, nemokėdami už juos daugiau. Tačiau sprendimo paieškos turėtų vykti visoms suinteresuotoms pusėms – maisto ir gėrimų gamintojams, pakavimo rinkos dalyviams, pakuočių dizaino agentūroms ir politikams – susėdus prie vieno stalo.
Mažų mažiausia, ką visa ši industrija galėtų iškart padaryti, tai padėti pirkėjui. Vartotojas nėra kaltas, kad nori savo mėgstamiausio produkto, parduodamo netvarioje pakuotėje. Todėl visi galėtume bent jau aiškiai informuoti vartotoją apie tai, kokios medžiagos pakuotę sudaro ir kaip jas rūšiuoti. Daugeliu atveju pirkėjas nenori teršti, tačiau tą daro nesąmoningai. Paklauskite savo draugų, iš ko susideda nuorūka – turbūt ne vienas atsakys, kad ji popierinė, todėl ją išmetus nėra didelės žalos gamtai, nors iš tiesų joje daug plastiko.
Tad kviečiu suinteresuotąsias puses kalbėtis apie tai, kaip ant stalo atsiduria produktas, kaip jis vartojamas, per kiek laiko jis pagaminamas ir parduodamas, kokiose sąlygose jis turi išbūti. Nuo šių ir daugybės kitų faktorių priklauso ir tai, kokia pakuotė yra tvariausia. Turbūt nustebsite, bet kartais daug tvaresnis sprendimas sumuštinį supakuoti į aiškiai pažymėtą ir perdirbamą plastikinę, o ne į kartoninę pakuotę su barjeriniu plastiko sluoksniu, kurios perdirbėjas nepriims ir kuri keliaus į sąvartyną.
Artimiausiu metu tokia gamintojų, kūrėjų ir kitų rinkos dalyvių diskusija vyks lapkričio 7-9 d. vyksiančios Baltijos maisto ir gėrimų parodos BAF metu bei geriausių Šiaurės regiono pakuotės dizaino apdovanojimuose ir konferencijoje NAPA.