– Tavo istorija, Edvardai, yra klasikinis pavyzdys, kiek daug galima pasiekti nuosekliai ir kryptingai dirbant su asmeniniu prekės ženklu. Ar gali pasidalinti, kaip Tau pavyko tai pasiekti?
– Kiek save atsimenu nuo studijų laikų, man visada patiko dėmesys. Pamenu, kad 2007 m. savo magistro studijų baigiamajam darbui pasirinkau kurti konceptualių lietuviškų suvenyrų seriją – jų vizualinį identitetą ir pakuotes. Dabar tas projektas atrodo juokingai, bet tada kūriau labai užsidegęs. Šį projektą realizavome su tuometiniu Lietuvos institutu. Ir tikrai pamenu, kad tada rūpinausi pranešimu žiniasklaidai, pristatymo renginiu, kita sklaida. Sakyčiau, kad tai buvo pirmas garbėtroškiškas žingsnis.

Dar viena istorija nutiko 2009 m. Kaip ir daugumai tuo metu kūrybinėje srityje dirbusių kolegų, pasaulinė krizė pasijautė ryškiu darbų sumažėjimu. Ir, tuo pačiu, laisvo laiko atsiradimu. Pažįstamas Karolis Jachimavičius įkūrė kažką panašaus į internetinį žurnalą apie viską ir nieką, kurį pavadino „Uroboras“. O tuomet man parašė maždaug tokį pareiškimą: „Edvardai, jei tu esi profesionalas, tai gali per valandą išskelti bent tris naujienas apie savo industriją. O jei negali, tai aš tave pamokysiu.“ Prasidėjo trumpos Karolio pamokos iš serijos: „Edvardai, žurnalistika laikosi ant trijų banginių...“ ir mano bet kokių iš internetų traukiamų vizualinių dalykų komentavimas, Karolio redagavimas ir t.t. Nežinau, kiek jų prikepiau, bet spėju porą šimtų. Tai buvo mano pirmieji sakiniai transliuojami world wide web’e.

Tuo pat metu susipažinau su Jolanta Rimkute ir Ieva Ševiakovaite. 2009-2013 m. kartu kūrėme įvairius projektus, kolekcijas, pakuotes, bendradarbiavome su įvairiais vietiniais ir tarptautiniais prekių ženklais. Ne paslaptis, kad mados dizaineriai susilaukia daug daugiau žiniasklaidos dėmesio nei grafikos dizaineriai. Todėl galiu teigti, jog ši draugystė labai padėjo mano asmeninio prekių ženklo auginimui.

Nepamirškime, kad jau buvo įvykęs socialinių tinklų sprogimas. Atsiradę „Behance“, „Facebook“, įsikūręs „The Dieline“ – šiuo metu skaitomiausias šaltinis, rašantis apie pakuotės dizaino industriją. Pasaulis susitraukė ir kiekvieną rytą galėjome naršyti po globalius kūrybos klodus. Tuomet tik dar kartą įsitikinau, kad įdomiausios man pakuotės.

Maždaug 2012 m. susikoncentravau tik į pakuotės projektų darymą. Turėjau aiškų tikslą – tapti laisvai samdomu top of mind’u, į kurį kreiptųsi didžiausi Lietuvos gamintojai ir kūrybinės agentūros. Tai vadinčiau antruoju asmeninio prekių ženklo vystymo etapu, kuriame vyko ir vyksta labai kryptingas darbas. Pakuotės darbų portfolio formavimas, projektų siuntimas konkursams, pirmieji laimėjimai, jų viešinimas, interviu, komentarų dalinimas ir pranešimų skaitymas konferencijose.

2012 m. įstojau į Lietuvos grafinio dizaino asociaciją (LGDA), o 2013 m. į Lietuvos marketingo asociaciją (LiMA). 2012-2017 m. rašiau LGDA naujienas, prižiūrėjau socialinių tinklų profilius. Per tą laiką buvo parašyta šimtai naujienų. Supratau, kad disciplinuotas ir reguliarus rašymas lavina komunikacinius įgūdžius, labai išplečia pažinčių ratą ir leidžia būti up to date.

Nuo 2013 m. dar buvo tokie garbėtroškiški projektai kaip doktorantūros studijos ir nuo 2015 m. prasidėjęs dėstymas VDA Grafinio dizaino katedroje, kol 2017 m. kolegos pakvietė tapti pakuotės dizaino ir ženklodaros agentūros „Étiquette“ partneriu. Doktorantūra palikta nebaigta, dėstymas pabaigtas, o šiandien save labiausiai matau dizaino pardavėju.

– Ar googlini save? Kaip dažnai tai darai?

– Žinoma! Ir spėju, kad tai darau dažniau nei statistinis vidurkis. Gal du kartus per mėnesį. Ir jei pasirinkimas „all“ tampa neįdomus, nes ten nugulusios įsitvirtinusios naujienos, profiliai, interviu, tai „images“ pateikia netikėtumų. Įdomu stebėti kaip veikia socialinių tinklų algoritmai, kurie lemia vaizdų atsiradimą ir jų tarpusavio ryšius bendrame vaizdų lauke.

– Kuri erdvė gauna daugiau Tavo dėmesio – online ar offline?

– Natūralu, kad nusveria online, nes tai operatyvesnė ir mažiau pastangų reikalaujanti erdvė. Tačiau nepamirštu dalyvavimo renginiuose ir pranešimų konferencijose. Pavyzdžiui, kadangi tvarkingai vedu statistiką, 2018 m. skaičiau penkis pranešimus. Tarp jų ir „Maximos“ organizuotoje Lietuvos gamintojų ir tiekėjų konferencijoje „Lietuviškas verslas 2018“. Tai buvo didžiausia mano turėta auditorija – apie tūkstantis žiūrovų salėje ir papildoma tiesioginė transliacija portale „15min.lt“.

– Kokius socialinės medijos kanalus esi pasirinkęs savo komunikacijai? Ar turi prioritetus?

– Nustebsi, bet pirmą mano asmeninio profilio įrašą feisbuke rasi publikuotą 2017 m. pradžioje. Tuomet, kai prisijungiau prie „Étiquette“ ir nusprendžiau, kad man verta išnaudoti šį kanalą. Iki tol mano veikla feisbuke buvo partizaninė. Kaip jau minėjau, nuo 2012 m. rašiau LGDA naujienas, tad buvau susikūręs netikrą profilį, kuriuo galėčiau prisijungti prie LGDA, o taip pat sekti daugybę man rūpimų asmenybių, agentūrų, organizacijų. Taip, užbėgdamas už akių, prisipažįstu, kad toks pasipriešinimas feisbukui buvo maivymasis, poza.

Atvirkščiai buvo su „Linkedin“, nes ten užsiregistravau, pradėjau nuosekliai pildyti profilį, auginti auditoriją ir skleisti žinias nuo 2013 m. Dar tuomet, kai pats tinklas Lietuvoje plačiau buvo žinomas tik ieškančioms darbuotojų įmonėms ir verslo atstovams.

„Instagram“ nemyliu, nes man tai atrodo vaizdų ir heštagų šiukšlynas, kuris redukuoja dažno žmogaus gebėjimą parašyti sklandų sakinį. Aš jo nesuprantu, o nesupratimas kyla dėl amžiaus. Kaip dabar diagnozavo kartų tyrėjai, jaučiuosi, kad priklausau mikrokartai, kurią pavadino Xennials. „Twitter“ irgi nenaudoju. „Behance“ portfolio atnaujintas.

Be asmeninės komunikacijos yra ir „Étiquette“ profiliai, kuriuos prižiūriu. Apskritai netikiu, kad turi būti visur. Būk ten, kur nori ir jautiesi komfortabiliai.

– Kiek laiko šiandien skiri savo asmeninio prekės ženklo vystymui?

– Priklauso nuo situacijos. Asmeniniuose profiliuose rašau daugiau spontaniškų mano industrijos įžvalgų ar pasidalinimų naujienomis, kurie vyksta pagal taisyklę „imi ir padarai“. Agentūros profiliuose komunikacija skirstoma temomis: „our works“, „our team“, „our partnerships“ ir pan., todėl ji labiau suplanuota. Pavyzdžiui, jei noriu pasidalinti kliento atsiliepimu apie mus, tai reikia paprašyti, duoti laiko, sulaukti atsiliepimo, paprašyti nuotraukos ir, jei reikia, ją suredaguoti. Tai užtrunka ilgiau.

Ir visai kita istorija, kai prieš metus išsikėliau tikslą pirmas iš Baltijos šalių parašyti straipsnį į mano jau minėtą ir įtakingą „Dieline“. Viskas prasidėjo nuo pitcho, kuris virto sutarimu, kad jie nori keturių dalių straipsnių ciklo. Dėl retrospektyvinės temos, istorinės medžiagos rinkimo, susirašinėjimo su įvykių dalyviais Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir galiausiai griežtų jų redaktorės taisymų, visas procesas su pertraukomis užtruko keturis mėnesius.

– Ar naudoji kokias nors socialinės medijos planavimo programėles?

– Nenaudoju. Kadangi su mano komunikacijos kiekiu, programėlės naudojimas neracionalus. Teko bandyti programėlę arba sinchronizavimo tarp skirtingų platformų įrankius, kurie nuvylė. Supratau, kad dažniausiai skirtingos terpės reikalauja skirtingo teksto formatavimo, foto įkėlimo ir t.t.

– Kodėl kol kas mažai matome video formato Tavo socialinėje medijoje?

– Nes nepribręstu. Gal buvo keli spontaniški video, bet tai nevirsta kryptingu darbu.

– Kokiu turiniu daliniesi?

Profesinės naujienos, papildytos mano komentarais. Taip pat agentūroje rašome kas mėnesį išleidžiamą naujienų suvestinę. Visą tai feisbuke kartais sumaišau su ištraukomis iš asmeninio gyvenimo. Draugė, kelionės, maistas – tai, ko pakanka, kad praskiesčiau ir sužmoginčiau dizaino fanatiko įvaizdį.

– Ar skirtingi kanalai gauna skirtingą turinį, formą?

– Kaip ir paminėjau, feisbukas gauna šiek tiek asmeninio gyvenimo. Taip pat, dėl skirtingų socialinių tinklų specifikos, šiek tiek skiriasi teksto formatavimas.

– Kiek laiko užtrunki kurdamas postą ar straipsnį?

Postas – iki 10 min. Straipsnio rengimas gali užtrukti ir keletą mėnesių. Jau nekalbu apie porą straipsnių, kurie buvo parašyti doktorantūroje. Kol praėjo visas moksliniems darbams keliamas procedūras ir redagavimus, tai buvo publikuoti po metų ir dviejų.

– Ar laikai save „influenceriu“?

– Tikrai nesu daug sekėjų turinti socialinių tinklų persona (juokiasi). Gal dėl to, kad nerašau aštriai arba nesitaškau negatyvu. Tačiau žmonės iš dizaino ir marketingo industrijų susitikus sako, kad skaito, klauso ir išgirsta naudingų minčių.

– Kokią naudą gauni dirbamas su savo asmeniniu prekės ženklu asmeniškai ar verslui?

– Profesinę satisfakciją, naujus klientus, nuolat besiplečiantį pažįstamų ratą ir, žinoma, didesnes pajamas.

– Ar keli sau tikslus, susijusius su savo asmeniniu prekės ženklu?

– Tikslų yra. Parašyti knygą, išvažiuoti skaityti pranešimų tarptautinėse konferencijose, laimėti pakuotės dizaino oskarus ir nobelius– „Dieline“ ir „Pentawards“ apdovanojimus.

– Ar išeini iš komforto zonos?

– Išeinu tik tam, kad į ją sugrįžčiau. Vienas jautrus kalbai pažįstamas kartą pasakė, kad ši formuluotė iš esmės klaidinga, nes apibrėžia tik tarpinę stotelę, kadangi galutinis visiems mums būdingas tikslas yra būtent komforto zona.

– Nuo ko siūlytum pradėti žmogui, kuris nori tikslingai vystyti savo asmeninį prekės ženklą?

– Tai sunkiausia dalis, nes viskas, ką pasakysiu, nuskambės patetiškai. Man buvo ir yra lengva, nes dizainas yra mano gyvenimas. Gal apie gyvenimą pasakoti lengviau negu apie darbą. Ir nors internetai knibžda gausybe how to, aš giliai tikiu, kad svarbiausia yra aistra ir pasitenkinimas. Tai turi patikti.

– Kodėl, Tavo nuomone, reikia dirbti su asmeniniu prekės ženklu?

– Vieniems atrodys, kad verčiau dėl pripažinimo, o kitiems atrodys, kad dėl pinigų. Tačiau geriausia dirbti dėl abiejų.

– Ačiū už dalinimąsi.

Straipsnio šaltinis.