Pasitraukė dėl naujų žmonos pareigų
Sustabdyti politikos aktualijų žurnalisto karjerą E. Jakilaitis nusprendė po to, kai paaiškėjo, kad jo žmona Rasa Jakilaitienė taps ministrės pirmininkės Ingridos Šimonytės patarėja ir atstovei žiniasklaidai. Laidoje „Pokalbis su Daiva Žeimyte-Biliene“ E. Jakilaitis tikino, kad šį sprendimą priėmė labai lengvai ir jam nekilo jokių klausimų, kaip turėtų pasielgti.
„Neįsivaizdavau situacijos, kad aš galėčiau vesti aktualijų laidas mano žmonai esant ministrės pirmininkės patarėja ir atstove spaudai. Ne dėl to, kad mane kažkas spaustų ar verstų. Aš esu gana įsitraukiantis žmogus, ir kai yra tokia sudėtinga situacija, o mano žmona užima tokias pareigas, manau, kad aš negalėčiau nesirgti už savo mylimo žmogaus sėkmę ir pats gerai nesijausčiau“, – kalbėjo jis.
„Nedrįsčiau niekaip sakyti, kad gal galėtum nedaryti to, ką ketini daryti, nes tai pakenktų mano kaip žurnalisto karjerai. Jeigu tu nutarei tai daryti – aš galiu palaukti“, – pridūrė E. Jakilaitis.
Nors toks jo sprendimas viešojoje erdvėje sulaukė itin daug palaikymo, ypač – tarp moterų, žurnalistas teigė, kad jam tai atrodė labai natūralu. Jis pats apgailestavo, kad Lietuvoje vis dar tenka susidurti su situacijomis, kai moterims net už atliekamą tą patį darbą mokama mažiau nei vyrams, o pats tikino visada žmones vertinantis ne pagal lytį, o pagal atliktus darbus ir kompetenciją.
Politikoje sumažėjo idėjų kovos
24 metus žurnalistu dirbantis E. Jakilaitis paskaojo, kad per tą laikotarpį politika keitėsi įvairiai, bet, jo manymu, prieš 15-20 metų buvo daugiau idėjų kovos, buvo ryškesnės idėjinės, vertybinės takoskyros.
„Ar tai gerai ar blogai – įvairiai galime interpretuoti. Bet politikoje, kaip sakė Raimundas Lopata, buvo daugiau politikos, buvo žiūrima į ją kaip į galimybių išnaudojimo meną, kaip mažai valstybei daryti didelius dalykus, dalyvauti dideliuose procesuose. Tos iniciatyvos, originalių idėjų, man atrodo, anksčiau būdavo daugiau. Man atrodo, tam tikros lyderystės esame netekę“, – kalbėjo E. Jakilaitis.
Jo nuomone, Lietuva dar išsiskiria kalbant apie užsienio politiką, yra vertinama kaip laisvės gynėja, tačiau vidaus politikoje alternatyvių sprendimų siūlymų, ambicijų, kurios būtų didesnės už kasdienybę, yra labai mažai.
„Man atrodo, mums reikia skatinti žmones imtis iniciatyvos. Vis dar baugu išsišokti, nes kiti žiūrės į tave kaip į baltą varną. Mes nemėgstame išsišokėlių Lietuvoje, o turėtume juos nešioti ant rankų, nes jie keičia pasaulį, visuomenę, istoriją. Mes turėtume išmokti mylėti išsišokėlius, džiaugtis, kad jų turime, o ne norėti, kad visi būtų pakankamai geri. Pakankamai geri nieko gero nepadarė, padarė tik tie, kurie yra visiškai kitokie, nei visi kiti“, – kalbėjo jis.
Šokinėjimas tarp politikos ir žurnalistikos atrodo nepriimtinas
E. Jakilaitis laidoje tvirtino tikintis, kad sąžininga politika yra įmanoma.
„Manau, kad yra daug sąžiningų politikų, yra daug politikų idealistų, politikoje yra daug žmonių, kurie sugeba suderinti savo kaip profesionalų žinias, savo kaip politikų idėjas ir savo kaip asmenų vertybes. Ir man atrodo, kad tokių žmonių yra nemažai – aš jų tikrai žinau“, – kalbėjo jis, nenorėdamas įvardinti konkrečių pavardžių.
D. Žeimytė-Bilienė pastebėjo, kad E. Jakilaitis, kaip daugelis aktualijų žurnalistų, sulaukia priekaištų, esą vienus politikus mėgstantis ar kritikuojantis labiau už kitus.
„Jei nėra per daug už ką kritikuoti, tai ir nekritikuoji. Žurnalistas nėra mašina, jis nėra kažkoks robotas, kuris vienodai elgiasi su visais – tai neįmanoma. Žurnalistas, jei jis vertina informaciją kritiškai, jei yra kažkiek mąstanti būtybė, vertina faktus ir tam tikrus veiksmus. Jei kažkas kažką daro blogai – apie tai diskutuojam, jei kažkas kažką daro abejotinai – apie tai diskutuojam, jei daro gerai – irgi diskutuojam“, – sakė jis.
„Aš tikrai nenoriu būti visiems gražus, visiems geras, nei visiems protingas ar dar kažkoks – ne mano darbas yra visiems patikti, nes žurnalistika iš esmės yra ne draugų, o priešų ieškojimo veikla“, – teigė E. Jakilaitis.
Kalbėdamas apie žurnalistus, pasukusius į politiką, E. Jakilaitis dėstė, kad žurnalistas tikrai gali tapti geru politiku – kaip ir bet kurios kitos profesijos atstovas, pasirinkęs tokį kelią. Tačiau jam atrodo nepriimtina, jei šokinėjama pirmyn atgal.
„Žurnalistas ir politikas, nors ir gerbia vienas kitą, mano vienas kito profesijoje naudą visuomenei, turi suvokti, kad tarp jų yra toks griovys, kurio perlipti nederėtų niekada. Man atrodo, kad mes Lietuvoje per daug leidžiame sau šokinėti per tą griovį, laipioti tiltais ir vėl sugrįžinėti. Man atrodo, kad žurnalistas, kuris gerbia savo profesiją, turėtų būti žurnalistu. Man nepriimtina, kada žmonės daro tokius vienos kadencijos, vienerių metų ar kažkokių kitų laikotarpių sprendimus – tai nueina pabūna prie politikos, tai grįžta į žurnalistiką. Aš to nesuprantu ir man tai atrodo visiškai nepriimtina“, – kalbėjo jis.
Jis pats sakė, nors kažkada ir buvo sulaukęs kvietimų prisijungti prie politinių partijų, bet ne pastaraisiais metais: „Nes aš garsiai deklaruoju, kad to neketinu daryti. O jei kada nors atsitiktų, kad sugalvočiau, tai pats sugalvočiau, o ne dėl to, kad mane kažkas kažkur pakviestų“.
Daugiau dėmesio prodiusavimui
Likti be veiklos E. Jakilaitis nebijo: „Aš esu televizijos prodiuseris, nenoriu kažkaip girtis, bet, manau, visai sėkmingas. Kuriu daug projektų, yra pradėti kurti kokie penki dokumentiniai filmai, yra daug naujų laidų, kino filmų idėjų. Matau tame prasmę, matau, kad man tai tampa vis labiau įdomu ir dabar, kai jau nebereikia savęs kapoti į dvi dalis, prodiuserio ir žurnalisto, manau, tam skirsiu daugiau dėmesio“.
„Ir, tiesą sakant, manau, kad aš dirbsiu žurnalistu – matau daug galimybių kalbėti apie temas, kurios yra nebūtinai susijusios su valdžios priimamais sprendimais. Yra begalė temų, apie ką žmonės kalba, ne vien žiūrėdami žinių pirmuosius pranešimus, bet apie tai, kas iš tikrųjų jaudina. Galime kalbėti apie žmonių santykius, vertybes, šeimos modelius, verslą, meną, daugybę dalykų – gyvenimas neprasideda ir nesibaigia politika, ji yra tik nedidelė to gyvenimo dalis. Tai gal man tai bus gera proga tiesiog dairytis ne į kairę ir į dešinę, o apsisukti aplinkui ir pamatyti, kiek nuostabių dalykų būsiu praleidęs per tuos 24 metus“, – šypsojosi E. Jakilaitis.
Paklaustas, ar jo ambicijose nėra tapti nauju LRT vadovu, E. Jakilaitis sakė, kad nors niekada nežinai, kur nuves likimas, tokia galimybe dabar jis labai abejojantis ir šiuo metu tokių planų neturintis.