Karo tema suvienijo atsitiktinai
Žurnalistė D. Žeimytė-Bilienė visada buvo dokumentikos fanė. Jei renkasi filmus – jie turi būti biografiniai arba dokumentiniai, jei vyksta koks nors dokumentinių filmų festivalis – ji iš esmės apsigyvena kino teatruose.
„Jau kurį laiką galvojau apie dokumentiką, kad noriu pati save išbandyti šioje srityje. Ši mintis vis brendo, o tada susitikome su drauge prodiusere Giedre Genevičiūte, kuri pradėjo pasakoti gyvenime priėjusi tokį etapą, kai kažką darant gyvenime, kuriant medžiagą, norisi kažkokios vertės. Pagalvojau, kad mus tiesiog likimas suveda ir prisipažinau galvojanti apie dokumentiką. Taip mes sutarėme, kad norime pasakoti žmonių istorijas, atgaminti tą gyvąją istoriją per žmonių patirtis, emocijas ir tt.“, – prisiminė ji.
Tad taip jos ir pradėjo dirbti kartu: D. Žeimytė – kaip idėjos autorė, prodiuserė ir redaktorė, o G. Genevičiūtė šįkart – kaip režisierė. Pradinė mintis buvo tiesiog kurti dokumentinius filmus apie žmones, kurių likimas išskirtinis, sudėtingas – galbūt jiems teko bėgti iš savo šalies, gal gyvenime patyrė dideles traumas.
„Jau tada iš karto galvoje skambėjo pavadinimas „(Iš)gyventi“, nes kartais gyvenimas būtent toks ir yra, kad reikia ne gyventi, o tiesiog išgyventi. Pradžioje galvojome, kad temos bus gana plačios, pasakosime ir apie neįgaliuosius, ir visokias kitokias istorijas, bet kai pradėjome filmuoti, susidėliojo taip, kad visi tie atsitiktinai atrasti ir pakalbinti žmonės kalba apie karą – visi herojai yra vienaip ar kitaip susidūrę su karu ir jį išgyvenę“, – sakė D. Žeimytė-Bilienė.
Vėlgi, nors specialiai to nesiekta, gavosi taip, kad visose istorijose karas kokia nors prasme yra su Rusija – arba ji yra agresorius, arba pagalbininkas. Tarp herojų – buvęs karys iš Mariupolio, Sakartvele gyvenantis pabėgėlis iš Abchazijos, priverstinai išvarytas dėl okupacijos, Sirijos karo pabėgėlių šeima, lietuvis, kuris prasidėjus karui Ukrainoje aštuonias dienas praleido rusų nelaisvėje ir kiti.
Liudija ne tik traumines patirtis, bet ir žmogiškumą
D.Žeimytė-Bilienė neslėpė, kad kuriant filmus interviu emociškai buvo sunkūs.
„Ašarų buvo nemažai, o paskui dar kurį laiką gyveni su tuo pasakojimu, vakare atsigulusi galvoji apie tas istorijas, nes iš tiesų jos visos yra kraupios. Visi tie žmonės patyrė didžiules emocines traumas – tai tokia patirtis, kurios priešui nesinori linkėti. Bet tuo pačiu pasakojame ir apie tai, kad kai turi priimti kažkokį lemiamą sprendimą gyvenime, tebūnie ir ne savo noru, tu neturi galimybės abejoti, kažko bijoti. Kai jie pasakoja, kaip tose krizinėse situacijose sugebėjo atsilaikyti, išbūti, negali nejaudinti“, – kalbėjo ji.
„Be to, labai atsiskleidžia tikrasis žmogiškumas ir dėkingumas. Atrodytų, smulkmenos – atidavė savo maistą, bet tam žmogui visam gyvenimui įstrigo, kad kažkoks pareigūnas pamaitino jo vaikus ir jam tai buvo visiškas stebuklas tokiame baisiame kontekste. Tai iš tiesų parodo, kas gyvenime yra vertė, tikrumas, ir nors per kančią, per labai sudėtingas situacijas, bet mes galime matyti tikrą, tyrą, šviesų žmogiškumą visomis prasmėmis“, – sakė D. Žeimytė-Bilienė.
Net ir patys laidų herojai iš tiesų nebuvo sunkiai prakalbinami – jie norėjo dalintis savo patirtimis, nes suprato, kodėl svarbu tai daryti.
„Taip, žmogui sunku vėl kalbėti apie tas traumas, gilius pojūčius, labai skausmingas emocijas, vėl jas prisiminti – mačiau tai. Bet, man atrodo, kad jie visi mato labai didelę to prasmę dabartiniame kontekste. Kai esame tokioje nesaugioje situacijoje, kai pasaulyje siaučia tokios audros, svarbu pasakoti, kas yra ta Rusija, su kokiais okupaciniais žiaurumais jiems teko susidurti, koks yra visiškas nužmogėjimas ir tikrai baisūs poelgiai. Tai reikalinga mūsų supratimui ir įsivaizdavimui, kad mes tiesiog neužmigtume ir negalvotume, kad mes visą laiką būsime saugūs, ramūs ir laimingi“, – kalbėjo žurnalistė.
Be to, jie norėjo paliudyti ir gerumo pavyzdžius, su kuriais teko susidurti. „Kai net karo sąlygomis, tokiose krizinėse baisiose situacijose yra išlaikomas žmogiškumas, kiek tai maksimaliai įmanoma – tai yra tikrai didžiulė šviesa. Kaip jie sako, pasaulio nebūtų, jei to nebūtų. Buvo labai įdomu jų klausytis, nes žmonės, kurie tikrai turi teisę labai stipriai pykti, neapkęsti ir turėti labai kažkokią griežtą nuomonę, vis tiek yra labai šviesūs ir sugeba išlaviruoti ir tokiose labai sudėtingose situacijose. Manau, kad jie supranta, kad turi tokią savotišką misiją per savo patirtį atskleisti, kas yra karas, ir kartu leisti visiems suprasti, kad net ir blogiausiose situacijose galima rasti vilties, gerų žmonių ir drąsos“, – pasakojo D. Žeimytė-Bilienė.
Pirmame filme – karys iš Mariupolio
Pirmajame ciklo „(Iš)gyventi“ filme bus pasakojama apie ukrainietį, buvusį Nacionalinės gvardijos karį, dabar jau išėjusį į pensiją.
„Į Lietuvą balandį jis atvažiavo iš Mariupolio. Jis kariavo nuo 2014 metų, o prieš išeidamas kariauti, turėjo verslą, gyveno kažkokį visai normalų, kasdienį gyvenimą – kol karas atėjo į jo kiemą. Pradžioje jis išėjo savanoriu, o paskui prisijungė prie Nacionalinės gvardijos. Kariaudamas buvo sužeistas, bet pernai vasarį, prasidėjus karui, norėjo vėl grįžti savanoriu. Kadangi turi karo negalią, sunkiai vaikšto, jis vežė žmones, padėjo juos transportuoti, bet jį patį sužeidė. Tada jis turėjo greituoju būdu dingti iš Mariupolio, nes po to, kai jis išvyko, po poros dienų rusai jau turėjo sąrašus buvusių ir esamų karių, kurie nuo 2014 m. Donbase kariavo už Ukrainą – jie buvo taikinys numeris vienas, tai yra, žmonės, kuriuos reikia nužudyti pirmiausia. Tad dar labai laiku spėjo išbėgti“, – dalį pasakojimo atskleidė žurnalistė.
„Jo istorija yra įdomi ir tuo, kad jis labai gerai žino vidų: ir Donbaso specifiką, ir Mariupolio, kiek ten yra lojalių Ukrainai žmonių, kiek žmonių ten laukia rusų pasaulio, kodėl ten taip vyko, paaiškina priežastis, kodėl kai kurie žmonės norėjo, kad pas juos būtų Rusija, ką reiškia tas proukrainietiškumas ir ką reiškia būnant Ukrainos patriotu gyventi toje tokioje specifinėje Ukrainos teritorijoje. Ir, aišku, jis žino paties karo specifiką, kaip jis atrodo: jis pasakoja ir apie baimes, ir apie mirties baimę, ir apie panikas, ir apie sapnus, kurie iki šiol lydi – toks labai visapusiškas liudijimas žmogaus iš ten, matančio ir karą, ir tuo pačiu gyvenusio tame regione, kuriame tie kariniai veiksmai prasidėjo. Galima sakyti, matome karo šaknis, jo pradžią – viskas aiškiai susidėlioja, kaip kas vyko, kodėl ir nuo kada viskas iš tikrųjų prasidėjo“, – sakė ji.
Pirmoji dokumentinių filmų „(Iš)gyventi“ ciklo dalis – jau vasario 24 d., penktadienį, 18 val. per „Delfi TV“ ir naujienų portale „Delfi“.
