Nuo naujų metų Lietuvoje įsigaliojus alkoholio reklamos draudimui ir matant realias jo pasekmes, nesibaigia neatsakyti klausimai. Užsienio leidinių pirkėjai piktinasi, kad jų teisės pažeidžiamos gavus žurnalus su išplėštais puslapiais, platintojai baiminasi kitu atveju gausiantys baudas už įstatymų pažeidimą, o teisininkai pabrėžia, kad klausimus, kaip visa tai veiks, reikėjo kelti gerokai anksčiau ir svarsto, ar apskritai alkoholio reklamos draudimas neprieštarauja ES teisei.

Namų darbai nebuvo atlikti laiku

Maisto ir reklamos teisės ekspertas Andrej Rudanov sako, kad vertinant klausimą, ar plėšant žurnalus nepažeidžiamos autorių teisės, reikia atsakyti žvelgiant iš platesnės perspektyvos.

„Pirmiausia, tai ne autorių teisių klausimas, tai – alkoholio reklamos reguliavimo dalykai. Alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimai, kurie pradėti įgyvendinti nuo šių metų sausio 1 d., buvo priimti 2017 m. birželio 1 d. Tad reikalavimas, kad alkoholio reklama nuo metų pradžios yra draudžiama visiems – verslui, vartotojui, institucijoms – buvo žinomas. Kitas klausimas – kaip tam buvo pasiruošta“, – atkreipia dėmesį jis.

Pasak A. Rudanov, po įstatymo priėmimo vietiniai leidėjai turėjo peržiūrėti sutartis su užsakovais dėl alkoholio reklamos skleidimo, jas patikslinti bei pakoreguoti, patikslinant reklamos skleidimo laikotarpį, sąlygas ir pan. Tuo tarpu užsienio leidėjus apie pasikeitusi teisinį reguliavimą privalėjo informuoti jų nacionaliniai atstovai, nurodyti – kokios yra naujo reguliavimo sąlygos, nuo kada taikomos, kaip joms reikėtų pasiruošti.

Andrej Rudanov
Andrej Rudanov
© Asmeninio albumo nuotr.

Priėmus įstatymą, užsienio leidėjo ir leidinių platintojo bendradarbiavimo mechanizmas turėjo būti toks: leidinių platintojas praneša konkrečiam leidėjui – pas mus priėmė įstatymą (ir tai turėjo būti daroma iš karto po jo priėmimo – pernai vasarą, o ne dabar), kad nuo 2018 sausio 1 d. nebegalima reklamuoti alkoholio. Tada viskas priklauso nuo sutarties tarp leidėjo ir platintojo: ji yra esminis dokumentas, leidžiantis priimti vienus ar kitus sprendimus. Įprastoje verslo praktikoje sutartyse dėl produkcijos tiekimo (nepriklausomai nuo to, kokia ji bebūtų – leidiniai, žaislai, maistas ir pan.) nurodoma, kad tiekiama produkcija, aptariamu atveju leidiniai, turi atitikti nacionalinius įstatymus.

Leidėjas, gavęs leidinių platintojo pranešimą, turėjo priimti sprendimą – ar tęs savo leidinių platinimą Lietuvoje, ar keis (kels) leidinio kainą, ar nutrauks leidinių tiekimą dėl augančių leidybos kaštų ir pan. Šie leidėjo sprendimai yra susiję su reguliacinės aplinkos pokyčiais – naujo draudimo įvedimu. Jeigu leidėjas nusprendžia, kad jis nekeis leidinio turinio ir alkoholio reklamos iš leidinio neišims – leidinių platintojui nieko nelieka kaip nutraukti sutartį, nes leisti į rinką leidinį su alkoholio reklama, kuri yra draudžiama, yra teisės aktų pažeidimas,“ – aiškina A. Rudanov.

Tuo tarpu vartotojai, pasak jo, gavę žurnalus su išplėšytais puslapiais, formaliai galėtų reikšti pretenzijas, nes įsigijo sugadintą produkciją.

Pasakyti „nebausime“ neužtenka

Nors Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis, pasirodžius informacijai apie išplėšomus žurnalų puslapius, viešai teigė, kad bent kol kas užsienio žurnalų platintojai už alkoholio reklamą baudžiami nebus, teisiškai tokie pareiškimai nieko nereiškia.

Alkoholio kontrolės įstatymas aiškiai nustato, kad Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas (NTAKD) už draudžiamos reklamos platinimą gali taikyti kelias sankcijas bei poveikio priemones. Jei kalbame apie internetą, NTAKD turi pareikalauti, kad serverio paslaugas teikiantys asmenys pašalintų jų saugomą informaciją, kuri naudojama skleidžiant alkoholio reklamą, arba panaikintų galimybę alkoholio reklamą pasiekti.

Dėl išplėšytos alkoholio reklamos galima reikšti pretenzijas
© DELFI / Kiril Čachovskij

Taip pat NTAKD gali paskirti baudas tiek nacionaliniam verslui (įmonės, įstaigoms ir pan.), tiek Europos juridiniams asmenims ir jų filialams Lietuvoje arba užsienio (nepriklausomai nuo šalies) juridinių asmenų atstovybėms Lietuvos Respublikoje už alkoholio reklamos skleidimą. Už kiekvieną pažeidimą baudos siekia nuo 2896 eurų iki 14481 euro, o už kiekvieną pakartotinį pažeidimą per dvejus metus nuo baudos paskyrimo – nuo 14481 eurų iki 28962 eurų“, – skaičiuoja A. Rudanov.

Pasigirdus kalboms, kad įstatymą reikia taisyti, A. Rudanov tokios galimybės neatmeta, bet pabrėžia, kad tam reikia pasirengti tinkamą argumentaciją.

„Kiekvienas sprendimas turi būti pamatuotas. Iš esmės, jei rinka pati mato, kad tokių pataisų reikia, tas interesas turi būti labai aiškiai išreikštas ir argumentuotas. Klausimų, kuriuos galėtų ir turėtų kelti suinteresuotas verslas, bei argumentų gali būti labai įvairių. Pavyzdžiui, koks tikslas buvo siektas su nustatytu draudimu, ar pasirinka priemonė (absoliutus draudimas) atitinka tikslą; ar išimties padarymas leidiniams tam tikslui pakenktų, nepakenktų, neturėtų įtakos“, – komentuoja A.Rudanov.

„Be to, tokiais atvejais būtina pasižiūrėti kitų, ir ypatingai ES, šalių praktiką, kur alkoholio reklama irgi yra ribojama, pasinaudoti jų patirtimi“, – sako A. Rudavov, apgailestaudamas, kad šie klausimai užsienio žurnalų platintojų buvo palyginti mažai keliami į viešumą įstatymo pakeitimo svarstymo ir priėmimo metu.

„Kartu būtina kelti klausimus apie tai, kaip būtų vykdoma įstatymo kontrolė. Pvz., jei leidinys yra internete: jei NTAKD, kaip minėjau, gali kreiptis į serverį, prašydama pašalinti reklamą, kaip bus, jei tas serveris yra kur nors Naujojoje Zelandijoje? Natūraliai kyla klausimas – kam reikalavimas, jeigu negalime kontroliuoti jo vykdymo“ – sako A.Rudanov.

Prieštarauja ES teisei?

Tuo tarpu teisininkas Vytautas Mizaras ragina žvelgti plačiau, ir pasigilinti, ar apskritai alkoholio reklamos draudimas neprieštarauja Europos Sąjungos teisei ir ar priėmus įstatymo pataisas, kurios leistų alkoholio reklamą užsienio leidiniuose, taip nebūtų diskriminuojami vietos leidėjai.

„Mano supratimu, į įstatymo 29 str. įtvirtintą alkoholio reklamos draudimą turi būti žiūrimą konceptualiai, ir diskutuojama, ar toks reklamos draudimas, apskritai, yra tinkama ir proporcinga priemonė siekiant alkoholio vartojimo mažinimo. Taip pat keliu klausimą dėl šios normos atitikimo ES teisei, t. y. laisvo prekių ir paslaugų judėjimo principams (ES sutarties normoms), o kartu ir sąžiningos konkurencijos laisvės užtikrinimui (nepaneigiant ir galimo prieštaravimo Konstitucijos 46 str.)“, – svarsto jis.

Nors kalbant apie alkoholio reklamos įstatymo pataisas dažnai pasitelkiamas tabako reklamos argumentas, kad tokio pobūdžio reklamai užsienio leidiniuose yra taikomos išimtys, V. Mizaras atkreipia dėmesį, kad situacijos nėra visiškai tapačios.

Vytautas Mizaras
Vytautas Mizaras
© DELFI / Šarūnas Mažeika

„Jeigu norima lyginti su tabako reklamos draudimais ir ribojimais, ypač kiek tai susiję su Vidaus rinka ir ES teise, yra esminių skirtumų. ES teisė, kurią įgyvendina valstybių narių teisė, numato tabako gaminių reklamos draudimą, t. y. reguliavimas iš esmės yra harmonizuotas visoje vidaus rinkoje. Tai buvo numatyta dar 2003 m. gegužės 26 d. Direktyvoje 2003/33/EB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių tabako produktų reklamą ir rėmimą, suderinimo.

Šios direktyvos konstatuojamose dalyse jau buvo pabrėžta, kad skirtingas tabako reklamos reguliavimas kenkia laisvam prekių ir paslaugų judėjimui vidaus rinkoje, o taip pat tai nesuderinama su sąžiningos konkurencijos šioje rinkoje užtikrinimu. Todėl ir buvo suvienodintos taisyklės, įskaitant, tai, kad buvo numatytas valstybės narėms įpareigojimas nustatyti draudimus tabako gaminių reklamai leidiniuose (išskyrus specializuotus), televizijoje, reklamoje ir pan.

Todėl problemos, susijusios su užsienio leidiniais, televizijų transliacijomis ar informacijos skleidimu internetu (bent jau iš ES rinkos), nekyla, nes suvienodintos taisyklės visose ES valstybėse narėse. Tuo tarpu alkoholio (kuris, beje, matyt, yra skirtingas produktas, lyginant su tabako gaminiais, be kita ko, ir jo skirtingu poveikiu bei žala sveikatai) reklamos draudimo (kaip tokio absoliutaus) ES teisėje nėra numatyta“, – pastebi V. Mizaras.

Pasak V. Mizaro, iki šiol ES teisė tik tam tikrose srityse yra sureguliavusi alkoholio reklamos ribojimus, nustatydama tam tikras taisykles. Pavyzdžiui, yra numatytos taisyklės alkoholinių gėrimų reklamai skirtiems pranešimams televizijos laidose, ir jos daugiausiai skirtos nepilnamečių apsaugai, taip pat kad negali būti informacijos, jog tai didina fizinę energiją ir pan.

„Taigi, Lietuvoje nustačius iš esmės absoliutų alkoholio reklamos draudimą, mano manymu, pagrįstai keltinas klausimas dėl tokio reguliavimo atitikties ES teisei jau minėtais aspektais. Be to, tai, kad ES teisėje, o kartu ir valstybėse narėse nėra bendro alkoholio reklamos vienodo sureguliavimo jos draudimo prasme, ir kyla tos praktinės, o kartu ir teisinės problemos, kurios pasireiškė dėl užsienio leidinių platinimo, o taip pat greitu metu gali pasireikšti ir užsienio transliacijų bei informacijos iš užsienio sklaidos internetu“, – apibendrina jis.

„Jeigu kas sakytų, jog laisvas prekių ir paslaugų judėjimas Vidaus rinkoje gali būti ribojamas nacionaliniais įstatymais, pavyzdžiui, tiek kiek reikia apsaugoti sveikatą, sutikčiau, bet kartu ir pasakyčiau, jog be kita ko, ribojimas turi turėti ne tik teisinį pagrindą (įstatymą), tikslą (tarkim, sveikatos apsauga), bet ir būti proporcingas siekiamam tikslui. O štai su šia pastarąja sąlyga, būtų didelės problemos. Todėl skirtingai nei kad Alkoholio kontrolės įstatymo projekto aiškinamajame rašte, manau, jog bent jau alkoholio reklamos draudimo reguliavimas galimai prieštarauja ES teisei. Beje, Europos teisės departamentas prie LRV buvo kėlęs projekto svarstymo metu šį klausimą, bet argi argumentai įstatymų leidyboje labai svarbūs...“, – ironizuoja V. Mizaras.

„Tačiau aš nepritarčiau alkoholio reklamos draudimo reguliavimo fragmentavimui, kad vienokios taisyklės (draudimo taisyklės) taikomos tik Lietuvos nacionaliniams subjektams, o užsienio subjektams, kurie skiria prekes ir paslaugas ir Lietuvos rinkai, jau nebūtų taikomos tos taisyklės. Tai ne tik, kad neišspręs problemos su vienodų sąžiningų verslo ir konkurencijos sąlygų ES rinkoje užtikrinimu, bet dar sukels ir kitą problemą, kad savo nacionalinius subjektus mes diskriminuosime lyginant su kitais ES valstybių narių subjektais. Jeigu kas nors pasakytų, kad tai teisinga, savo nacionaliniams subjektams numatyti griežtesnes veiklos sąlygas, nei kad kitų šalių subjektams, labai ginčyčiausi...“, – sako V. Mizaras.

M360


Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją