Savitarnos aparatai iš fizinio pasaulio keliasi į virtualų. Šiandien daugybę dalykų patys pasidarome e-erdvėse. Kaip iki to atėjome ir kas toliau mūsų laukia?

Kai buvau mažas berniukas, Lietuva atgavo nepriklausomybę. Man tuomet buvo 6 metai, 9 mėnesiai ir trys dienos. Šešti mano gyvenimo metai sudarė beveik 17 proc. viso mano tuometinio gyvenimo. Dabar man tuoj trisdešimt penkeri ir vieneri dabartinio gyvenimo metai sudaro viso labo nepilnus 3 proc. viso mano dabartinio gyvenimo. Natūralu, kad tai, kas įvyko grubiai prieš 30 metų turi didesnę svarbą mano ilgalaikėje atmintyje, nei tai, kas vyksta dabar (Daugiau apie laiko suvokimą čia).

Labai gerai pamenu, kaip tėvas važiuodavo į mitingus Vilniuje. Kaip žiūrėdavome reportažus per televizorių. Pamenu, kaip 1990-ųjų pavasarį važiavome pasivažinėt su Žiguliais (VAZ-2101). Tėvai kalbasi priekyje: „Lietuva dabar bus nepriklausoma respublika“, – sako mama, – „Niekas mūsų nereguliuos“. Turbūt nelabai supratau, ką tai reiškė, tačiau, kaip bebūtų, tų metų įvykiai smegenyse sudarė labai didelę dalį. Ir sudaro.

Dalius Dulevičius. Vartotojų savi/kontrolė
© Asmeninio albumo nuotr.

Tiesa, reikia paminėti, kad tėvas pirmuką nusipirko man gimus. Tais pirmaisiais mano gyvenimo metais žiagas tam tikra prasme ir buvo visas mano gyvenimas. Kai to gyvenimo tiek ir tebuvo. Tačiau šįkart ne apie automobilius. Nors nuo labai trumpo ekskurso negaliu susilaikyti. Prieš keletą mėnesių žavėjausi puikiu VW pozicionavimu „niekas yra viskas“.

Visai neseniai užkliuvo dar du puikūs „nieko“ pavyzdžiai. Nieko ir tuo pačiu visko.

Audi 'Nothing to Prove' from James Mac on Vimeo.

Galbūt artėjantiems rinkimams būtų puikus šūkis: „Nulis asmeninių ambicijų“, arba „Nulis nesąmonių“. Tačiau dabar ne apie tai.

Iš vaikystės, šalia nepriklausomybės, vis dar įsirėžę ir keletas kitų prisiminimų. Pavyzdžiui – gazirofkės automatai. Ateini sau spakainas, pasiimi ten esančią daugkartinę stiklinę, praplauni, atsigeri. Kosmosas kažkoks būdavo. Man tai buvo svajonių aparatas.

Dalius Dulevičius. Vartotojų savi/kontrolė
© Yandex nuotr.

Net nežinau, kas buvo „kiečiau“, ar gerti tą gėrimą, ar pats faktas, kad tai buvo tikrų tikriausia savitarna. Aparatas sau stovi, kai nori – tiesiog atsigeri. Niekas nieko neaiškina. Nereikia eiti į jokią parduotuvę, stovėti eilėse, prašyti pardavėjos paduoti tą, ar aną ir t.t. Kaip ir dauguma to meto vaikų, žinoma, svajojau tokį aparatą turėti namie.

Kitas vaikystės atributas – televizija ir vakarietiški filmai. Taip, spalvotas „Tauras“ su distanciniu padarė įspūdį – nebereikėjo trankyti per šonus su kumščiu, kad vaizdas nemirgėtų, tačiau didesnį susižavėjimą kėlė per amerikietiškus filmus matomi savitarnos aparatai. Galybė savitarnos aparatų. Gražių, spalvotų. Tiesiog gatvėse. Prie parduotuvių. Gumos. Limonado. Laikraščių. Cigarečių. Mano pasaulėlyje buvo tik ta „sovietinė gazirofkė“. Šie visiškai nunešė stogą. Norėjau turėti visus. Na, ir aišku norėjau būt kaip „Švarcas“.

Tačiau nuo to praėjo 30 metų. Savitarnos aparatai iš fizinio pasaulio keliasi į virtualų. Šiandien daugybę dalykų patys pasidarome e-erdvėse. Pavyzdžiui, pirkdami bilietus KLM avialinijose viską galime atlikti neišėję iš „Facebook Messenger“ aplinkos. Nereikia jokių papildomų aplikacijų. Toje pačioje „Messenger“ aplinkoje galime apsipirkinėti „eBay“ parduotuvėje.

Tiek KLM, tiek „eBay“ iš esmės yra vieni geriausiai funkcionuojančių savitarnos botų. Remiantis 2016 metų „Oracle“ duomenimis – jau 2020-aisiais net 80% verslo ketina naudoti botus. Taigi, savitarnos galimybės tik plėsis.

Kita savotiškos savitarnos kryptis – išmanūs namai su balsu valdomais asistentais. Remiantis e-marketer duomenimis 82% vartotojų balsu valdomus asistentus naudoja siekdami sužinoti orų prognozę, žinias, ieško receptų, 67% klauso muzikos ar žiūri video. Taip pat didelė dalis kreipiasi į klientų aptarnavimo centrus (36%), užsako prekes (35%), maistą (34%). Štai aš vakar savo namuose įsidiegiau išmanią apsaugos sistemą, kuri be jokių laidų stebi aplinką ir esant bent menkiausiam trikdžiui (langų, durų atidarymas, dūžimai, užpylimai, elektros įtampos pokyčiai ir t.t.) iš karto siunčia pranešimą man. Ir saugos tarnybai. Saugi ir patikima savi/kontrolė. Lyg ir.

Kalbant apie fizinę prekybą – parduotuvėse savitarnos kasos jau nieko nebestebina. E-marketer praneša, kad jau 2020 metais pasaulinė online prekyba fiziniais produktais sudarys 13% bendrų pardavimų.

Ar tai daug? Nežinau. Kaip pavyzdį galime paminėti, kad „John Lewis“, Lietuvoje geriausiai žinomos dėl puikių kalėdinių video reklamų, online pardavimai sudarys 15,5% visos jų apyvartos. Kitas pavyzdys – „Wallmart“, kurie siūlo savo pirkėjams apsipirkti internete ir prekes atsiimti savitarnos terminaluose. Anot prekybininko, 2018 metais taip apsiperka jau 62% klientų. Turbūt nemaža Lietuvos gyventojų dalis turi puikios ir sėkmingos patirties naudojantis „Barboros“ paslaugomis.

„Amazon“ visai neseniai išbandė visiškos savitarnos parduotuves „Amazon GO“. Mėgaujamės savitarnos dviračių nuomos paslauga Vilniuje („Cyclocity“). Savitarnos automobilių nuoma („CityBee“, „Spark“). Kinojoje „Alibaba“ kartu su „Ford“ pristatė savitarnos automobilių stotelę, kurioje nemokamai gali išbandyti norimą naują „Ford“ automobilį.

Mechanizmas labai paprastas, praktiškai nesiskiria nuo mano minėtos „gazirofkės“ automatų. Viso labo reikia identifikuoti save ir.... ....ir turėti ne mažesnį, nei nustatyta asmeninį reitingą. Ir čia įdomioji dalis – asmeninis reitingas nustatomas Kinijos valdžios pasinaudojant socialiniais tinklais. Turi gerą reitingą – gali mėgautis tam tikromis privilegijomis, turi prastą – būsi neįleistas į lėktuvą ir traukinį.

Daug nefantazuojant – jei esi tinkamas, jei atitinki valdžios nustatytas „žaidimo“ taisykles – gali gauti morką. Nebūtinai ją gausi, tačiau jos gavimui atsiranda pagrindas. Jei neatitinki – negauni. O jei turėjai ir neatitinki – atims. Ankstesnėje santvarkoje privalėjai būti tam tikros partijos nariu, kad į morkas pretenduotum. Baugoka.

Kaip šis scenarijus gali pasisukti netinkama linkme labai gerai iliustruoja 2016 metų spalio mėnesį išleistas serialo „Black Mirror“ „Nosedive“ epizodas.

Žinoma, vėl iš karto šviečiasi ir G.Orwell 1984. Ir visai neseniai įvykęs „Facebook“ – „Cambridge Analytica“ skandalas, o kur dar Kinijos policija su išmaniaisiais akiniais, turinčiais puikiai veikiančią veido atpažinimo technologiją.

Išmanieji akiniai susieti su duomenų bazėmis, kaip to rezultatą matome, kad pareigūnai gali identifikuoti nusikaltėlius. Žinoma – juos suimti. Remiantis pranešimais – technologija pateikia asmens vardą, pavardę ir adresą. Techniškai – nėra jokių kliūčių pateikti asmeninį reitingą, šeimyninę padėtį, absoliučiai visą asmeninę informaciją. Irgi baugu?

Tuomet dar pakalbėkime apie Indiją, kur diegiamas technologinis sprendimas leis ne tik identifikuoti nusikaltėlius, tačiau užkirsti kelią potencialiems nusikaltimams. Metų pradžioje Indijos premjeras Narendra Modi kartu su Izraelio premjeru Benjamin Netanyahu pradėjo analogų neturinčią partnerystę, sujungsiančią Izraelio dirbtinio intelekto įmonę „Cortica“ ir „Indijos Best Group“.

Paprastai kalbant – duomenys iš Indijos įmonės stebėsenos kamerų bus apdorojami Izraelio dirbtinio intelekto algoritmais siekiant nustatyti tam tikrus elgsenos modelius ir užkirsti kelią galimiems nusikaltimams. Kažkur girdėtas scenarijus? Tikrai taip – dar 2002 metais išleistas filmas „Minority report “.

Tuomet kyla elementarus klausimas – kur yra riba? Ir šioje vietoje negaliu nesusilaikyti su dar vienu ekskursu. Dar 1986 metais sausio 9 dieną Britai išleido serialo „Yes Prime Minister“ epizodą „The Grand Design“. Taip, jis nėra apie vartotojų savi/kontrolę, tačiau puikiai šaržuoja „ribos“ klausimą. Ir ypač aktualus geopolitinėje prizmėje.

Tačiau grįžkime prie vartotojų savi/kontrolės.

Kur yra riba tarp privatumo ir saugumo? Asmens duomenų viešinimo ir naudos? Šioje vietoje paprasto atsakymo nėra. Ar norėtume, kad būtų užkirstas kelias girto vairuotojo sukeltam incidentui? Taip. Ar norėtume užkirsti kelią sunkvežimio įsirėžimui į minią? Žinoma, taip! Ar norėtumėte užkirsti kelią nešvariems politiniams sprendimams? Čia, aišku, dar yra filosofinis klausimas, o kas yra nešvarus ir / ar švarus politinis sprendimas, tačiau iš principo – tikrai taip. Ar patys norėtumėte būti sekami? Na, greičiausiai ne. O kaip vieną iš principinių priežasčių greičiausiai nurodytume nepasitikėjimą, ar pasitikėjimo trūkumą. Kalbant konkrečiai apie Kiniją – šių klausimų ten nekyla. Kinijos vyriausybe, remiantis 2018 metų duomenimis, yra labiausiai pasitikima tarp visų pasaulio šalių.

Dalius Dulevičius. Vartotojų savi/kontrolė

Aišku, iš karto galima išvesti sąmokslo teoriją, kad Kinijos piliečiai kitaip ir negalėtų atsakyti, nes kristų jų socialinis reitingas ir jie nebegalėtų važinėti traukiniais ir skraidyti lėktuvais. Kaip bebūtų, per 30 metų vartotojai palaipsniui perėminėjo kontrolę į savo rankas. Pradėję nuo elementarių savitarnos aparatų, nesvarbu ar tai buvo sovietinė gazirofkė, ar vakarietiška kramtoškė, palaipsniui darėme (ir vis dar darome) vis daugiau. Naudojamės savitarnos plovyklomis. Automatinėmis degalinėmis. Filmų nuoma. Internetu perkame morkas. Vaistus. Registruojamės pas gydytoją. Mokame mokesčius. Pildome paraiškas paskoloms. Perkame atostogų keliones. Keliaudami patys priduodame bagažą. Didžia dalimi patys darome viską. Ar bent galime tai daryti. Žinoma, didžia dalimi prieš tai / ar po to save įdentifikuodami. Tokiu būdu patikėdami ir tam tikrą savo asmeninę informaciją.

Tik ar atiduodami šią informaciją vis dar turime kontrolę savo rankose?

Ar ją iš vis kada nors turėjome?

Ar blogai jos neturėti?

Kas ta kontrolė?

Ar gyvensime Matrix‘oje?

Ar jau gyvenam?

M360
PHD


Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją