Aurelijų Katkevičių kalbina Jaunius Špakauskas.
J.Š.: Kai 2017 metais prisijungei prie „Facebook“, iš karto susilaukei daugybės sekėjų ir šiuo klausimu net teko duoti interviu. Kodėl vis dėlto ilgą laiką tavęs nebuvo viešumoje?
A.K.: Aš dirbau darbą, kuris man patiko, ir supratau, kad pagaliau galiu neturėti nuomonės.
Šiandien yra daugybė žmonių, kurie reiškia savo nuomonę – tegul jie kalba. Tačiau reikia turėti omeny, kad kvailo žmogaus nuomonė nėra lygiavertė protingo žmogaus nuomonei. Mano geras pažįstamas Egidijus Nasevičius juokauja, kad ten kur ateina Katkevičius socialinis tinklas paprastai numiršta. Jis turbūt galvoja, kad mano tikslas užmušti „Facebook“.
J.Š.: Yra žmonių, kurie turi socialinėje medijoje turi milžiniškas auditorijas, tačiau jų turinys nėra toks gilus kaip tavo. Ar tau yra pavydu?
A.K.: Ne, tai natūrali padėtis. Aš mėgstu pop kultūrą, mėgstu komiksus. Aš manau, kad su tuo nėra nieko blogo.
J.Š: Kas yra tavo auditorija?
A.K.: Aš rašau vieninteliam skaitytojui – savo žmonai. Rašydamas aš stengiuosi, kad temos būtų pateiktos jai suprantama kalba bei sudomintų. O jei mano temos pasirodo dar kažkam įdomios, tai ir puiku.
J.Š.: Kiek svarbus intelektualo vaidmuo visuomenėje, kuris nušviestų tas sritis, kurių didžioji dalis žmonių nemato? Ar viešieji intelektualai galėtų veikti kaip visuomenės įžemintojai?
A.K.: Manau jog biologiškai turi būti didelė stabilių žmonių dalis, kuri perduotų genofondą tam, kad rūšis išliktų. Už rūšies stabilumą atsakinga didžioji visuomenės dalis šiandien jaučiasi nesaugūs. Mes gyvename technologinio lūžio laikais ir ne visai suvokiam, kas su mumis darosi. Todėl žmonės saugumo ieško tradicinėse vertybėse, o tai vėliau lemia balsavimo prioritetus ir bendrą politikos paveikslą. Socialinis laukas Lietuvoje yra problemiškas – mes vis dar linkę kaip varlytės ant atskirų kupstelių kurkti, bet pelkė tik gilėja. Svarbu reflektuoti tai, kas vyksta, ir daryti tai sąžiningai. Įsikabinti savo vėliavų ir vienam ant kito dergti nėra refleksija.
J.Š.: Ar gali būti visuomenės reflekcija?
A.K.: Manau, kad taip. Žmogus yra socialinė būtybė, bet kad tai įvyktų, reikia kalbėti.
J.Š.: Kodėl kiti žmonės nereflektuoja?
A.K.: Aš manau, kad labai daug žmonių mąsto apie tai, kaip jie gyvena ir ko jie nori, bet gana daug žmonių yra užstrigę rutinoje. Būtų gerai, kad kartais jie turėtų daugiau laiko pagalvoti ir apmąstyti savo vietą visuomenėje. Tačiau tam reikia dialogo. Man vienas šlykščiausių politinų teiginių: „aš atėjau dirbti, o ne šnekėti“. Svarbiausias politiko darbas yra šnekėti.
J.Š.: Kodėl mes nepasitikime vieni kitais? Kodėl yra ta atskirtis politikoje?
A.K.: Manau, yra daug priežasčių. Negalima atmesti okupacijos metų, nors estai rodo daug geresnį visuomenės pasitikėjimo lygį. Lietuvis dažnai yra apibūdinamas kaip atsargus, konservatyvus, nekalbantis. O daug kalbantis politikas visuomenėje vertinamas kaip „pliurpalius“. Tačiau politikai turi kalbėtis, o mes turime padėti jiems tai daryti.
J.Š.: Buvai pagrindinis Pakso rinkiminės kampanijos architektas. Koks tavo santykis su „heiteriais“?
A. K. Žmonės turi nuomonių ir su tuo nieko negali daryti. Šiandien mes turime memus, bet iš esmės nėra didelio skirtumo, ar esi meme, ar esi „Lietuvos Ryto“ pirmajame puslapyje. Vis dėlto šiandien sofos riterių verbalinio įžūlumo lygis yra didesnis. Tuo metu komentatoriai nebuvo tokie vokalūs.