Kur yra Pripetė, dabar jau žino kone kiekvienas – HBO sukurtas fantastiškas serialas „Černobylis“ susidomėjimą šiuo miestu pakylėjo iki zenito. O ką girdėjote apie Visaginą?

Miestas Lietuvos rytuose kilti pradėjo 1975-aisiais 7 kilometrai nuo Ignalinos atominės elektrinės (IAE). Į jį gyventi ir dirbti vyko žmonės tiek iš kitų Lietuvos miestų, tiek iš Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos. Dauguma jų dirbo statant IAE ar tik pradėjus jai veikti. Dalis jų šią IAE dabar išrinkinėja, kaip patys sako, kol liks tik žalia pievelė.

Parašiau miesto istorijos A ir Ž, bet tarp jų buvo daugiau įvykių, įkvėpusių šį įrašą. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, Visaginas tapo tarsi nepatogiu miestu. Girdi, čia tiek daug rusų, girdi sovietynas, o juokelių apie nuo radiacijos šviečiančius žmonės klausiausi dar prieš penketą metų, atvykusi studijuoti į Vilnių.

Galiausiai šis naratyvas suformavo atsieto, svetimo, šalto, laike užstrigusio miesto įvaizdį. Nenustebsite, bet mega įvaizdžio kampanijų, kardinaliai keičiančių tokį miesto matymą, savivalda neorganizavo. Biudžetai ne tie kaip didžiųjų kovose.

Tikriausiai ir šiandien aplinkiniams aiškinčiau, kad ne, Visagine valstybinė kalba nėra rusų; ne, ore čia neskraido radioaktyvios dulkės ir t. t., jei ne fotografės Neringos Rekašiūtės parodytas tikrasis Visagino veidas ir išieškota atominė jo tapatybė. Man – ir kaip širdy amžiams visaginietei, ir kaip jaunajai komunikacijos specialistei – Neringos (foto)istorijos tapo geriausiu pavyzdžiu, kaip vienas žmogus, užsivedęs miesto ambasadorius, gali sukurti geriausią (ir nuoširdžiausią!) reklamą miestui.

Apie tai – interviu su Neringa, iki kurio atėjote jau šiek tiek pažindami Visaginą.

Neringa Rekašiūtė
Neringa Rekašiūtė
© DELFI / Artūras Morozovas



Kokį Visagino vaizdinį turėjai prieš pirmą kartą išlipdama jo traukinių stotyje? Kas daugiausia jį formavo?

Visaginas mano mentaliniame žemėlapyje buvo niūrus, apokaliptinis, ištuštėjęs miestas, svetimas ir nepažinus konceptas. Miesto įvaizdį labiausiai formavo ta tyla, kuri jį gaubė – nepažinojau žmonių iš Visagino, o folkloriniai juokeliai apie šviečiančius tamsoje žmones man buvo girdėti. Taip pat buvau girdėjusi apie narkomanijos problemą, prorusiškumą ir nedraugiškumą Lietuvai – šie stereotipai atėjo iš žiniasklaidos ir aplinkos, tad miesto paveikslas buvo tikrai nekoks. Tačiau pirmą kartą išlipusi iš traukinio Visagine pamačiau kardinaliai priešingą vaizdą. Tai buvo intelektualių žmonių miestas, gana egzotiškas savo architektūra (nė vieno privataus namo, miško ir ežerų apsuptis), labai patogus būti, ir antropologiškai, ir sociologiškai be galo įkvepiantis! Ir dar – labai fotogeniškas.

Taigi miestą atradai visiškai kitokį nei tikėjaisi. Kokių minčių sukėlė šis nesutapimas?

To vaizdinio galvoje ir Visagino realybės neatitikimas mane privertė klausti labai elementarių klausimų – kodėl aš tuos vaizdinius turėjau, iš kur kilo tie stereotipai. Man tai labai padėjo imtis pasakoti apie Visaginą kitiems. Jaučiau didelę prasmę tuo dalytis, nes pati labai asmeniškai išgyvenau virsmą. Išankstinės nuostatos yra pavojingos, o kartu ir labai ribojančios mūsų patyrimus ir pasaulio matymą. Noriu gyventi visuomenėje, kuri yra atvira ir smalsi.

Atkūrus nepriklausomybę, Visaginas tapo tarsi atsietas nuo Lietuvos – kaip nepageidaujamas sovietinis palikimas. Kokių klaidų iš šio laikotarpio valstybė turėtų nebekartoti, pvz., kalbant apie situaciją Vilniaus rajone?

Aš vis kartoju šį pavyzdį, neseniai rašiau apie jį ir straipsnyje „The Guardian“: praėjusių metų rugsėjį Narvoje, Estijoje, Estijos prezidentei pristačiau savo parodą „Atominė tapatybė“. Narva labai panaši į Visaginą, tik didesnė ir iš tiesų ribojasi su Rusija. Mieste yra panašios problemos, bet jų sprendimas valstybiniu lygiu labai skiriasi. Estijos prezidentė ir jos kabinetas mėnesiui buvo perkėlę savo rezidenciją į Narvą. Per tą mėnesį valstybės vadovė susitiko su daugybe vietinių organizacijų, žmonių, lankėsi renginiuose ir taip siuntė žinią – jūs mūsų piliečiai ir jūs mums svarbūs. Į labiau marginalizuotas grupes reikia eiti, o ne nuo jų suktis ar apsimesti, kad šios neegzistuoja. Reikia humaniškos lyderystės ir strateginės ilgalaikės vizijos.

Paroda „Atominė tapatybė“
Paroda „Atominė tapatybė“
© Neringa Rekašiūtė

Vis dėlto svarbu paminėti, kad per pastaruosius trejus metus Visagino įvaizdis pasikeitė į gera. Tad tereikia to nepamesti ir išnaudoti.

Gyvendama Visagine savo socialiniuose tinkluose pradėjai rodyti – o kartu ir formuoti – visai kitokį šio miesto vaizdą: ne kaip svetimo ir atsieto, o kaip daugiakultūrio, atviro ir kviečiančio pažinti. Kas paskatino to imtis?

Kaip jau minėjau, tai buvo mano pačios nuostaba atradus Visaginą visai kitokį nei įsivaizdavau. Taip pat siekis papasakoti apie žavų ir ramų gyvenimo ritmą ne Vilniuje, o provincijoje, į kurią iš sostinės senamiesčio perimetro žmonės vis dar žiūri negatyviai. Vis daugiau mano pažįstamų jaunų profesionalų kraustosi iš miestų į mažesnius miestelius. Kalbamės, kaip tai nuostabu sielai. Tačiau aplinkiniai dažniausiai labai skeptiškai žiūri į tokį judėjimą, klausia, ką jie ten veiks. Na, man sakė visiškai tą patį, aplinkiniai vertino tai kaip beprotišką sprendimą – nes daugeliui tai atrodo lyg socialinė savižudybė. O tiesa ta, kad gyvendamas mažesniame miestelyje turi daugiau kokybinių, o ne kiekybinių santykių ir patirčių.

Paroda „Atominė tapatybė“
Paroda „Atominė tapatybė“
© Neringa Rekašiūtė

Atominė tapatybė“ – unikalus tavo fotopasakojimas apie Visaginą. Kaip manai, ką šis projektas davė pirmiausia patiems miestiečiams?

Turbūt ne man spręsti, reikėtų klausti visaginiečių. Vis dėlto, kiek esu kalbėjusi, ypač su vietiniu jaunimu, – visi sakė, kad projektas davė tikėjimą, jog ir Visagine galima kurti nerealius dalykus, įkvėpė didžiavimosi savo miestu jausmą. Miestiečiai taip pat minėjo, kad projektu juos įkvėpiau kurti. Tai – mano didžiausia įsivaizduojama pergalė.

Tave galima drąsiai vadinti Visagino ambasadore! Kokį patarimą duotum tiems miestams, kurių tapatybė viešojoje erdvėje miglota? Kaip papasakoti miesto istoriją, kai neturi penkių nulių biudžeto reklaminei kampanijai?

Reikia pasakoti savo istoriją, nes miesto organizmas susideda iš tokių individualių istorijyčių. Ir šiaip daug įdomiau, sklandžiau ir įtaigiau galima kalbėti apie tai, ką išmanai geriausiai – savo patirtį. Act local, think global (liet. veik lokaliai, mąstyk globaliai) – toks mano kredo ir patarimas kitiems.

Paroda „Atominė tapatybė“
Paroda „Atominė tapatybė“
© Neringa Rekašiūtė

O kaip, tavo nuomone, į miesto ateities kūrimą įtraukti jį palikusius gyventojus, ypač jaunąją kartą?

Organizuodama „Atominę tapatybę“ įtraukiau vietinį jaunimą – tiek rusakalbį, tiek lietuviakalbį. Visi turėjo bendrą tikslą – sutikti miesto ir parodos svečius ir parodyti jiems šį unikalų savo pasaulį. Įtraukti kitus galime tik būdami atviri, drąsus, rodydami, kaip prisiimti atsakomybę ir nesikratyti lyderystės. Tai neatsitinka per naktį – tai ilgas, daugybę metų trunkantis darbas. Ugdydami drąsius jaunus žmones sukursime pokyčių tęstinumą. Labai norėtųsi daugiau jaunų kūrėjų ir verslininkų mažuose miesteliuose. Niekas neįkvepia taip, kaip asmeninės istorijos!

O kokį Visaginą norėtum atrasti, išlipusi jo traukinių stotyje po penkerių metų? Kas turėtų imtis atsakomybės neleisti užgesti miesto atgimimo kibirkštims: savivalda, esami ir buvę visaginiečiai, šalies valdžia, pagaliau prisiminusi regionų politiką?

Norėčiau atrasti miestą, kuriame yra namelių medžiuose menininkų rezidencija, vyksta gerai sustyguoti atominiai turai, taip pat aktyvios laisvalaikio pramogos, pastatyti atominiai SPA centrai. Aš labai tikiu Visaginu, o jam išsipildyti reikia visų išvardytų veikėjų pagalbos!

Tekste esančios nuotraukos – fotografės Neringos Rekašiūtės iš parodos „Atominė tapatybė“ ir menų rezidencijos

M360
INK AGENCY