Mat įstatymai vienu metu įtvirtina ir nustato dvi susiduriančias teises: teisę į žmogaus privatumą ir teisę žiniasklaidai rinkti informaciją.
Žurnalisto teisė rinkti ir gauti informaciją įtvirtinta Visuomenės informavimo įstatyme ir net mūsų Konstitucijoje. Tačiau ta pati Konstitucija, Visuomenės informavimo įstatymas ir dar bent keli įstatymai saugo žmogaus teisę į privatų gyvenimą.
Dar daugiau – privatumą gina prieš metus įsigaliojęs Bendrasis asmens duomenų reglamentas (BDAR), apibrėžiantis asmens duomenų tvarkymo taisykles.
Tačiau, dėmesio – tas pats BDAR leidžia laisviau tvarkyti asmens duomenis žurnalistikos tikslais.
Todėl esminis klausimas, nuo kurio VDAI turi pradėti tyrimą, yra paprastas. Ar Š.Černiauskas rinko ir toliau panaudojo duomenis kaip žurnalistas, ar privačiais tikslais?
Šiandien visos strėlės į jį lekia dėl to, kad jis (galimai) pasinaudojo savo kaip žurnalisto statusu ir vardu ne žurnalistinei veiklai: rinko informaciją apie fizinius asmenis, ją kažkaip apdorojo (analizavo, sistemino, jungė su informacija, gauta iš kitų šaltinių ir pan.), kažkam perdavė. Visa tai ir vadinama asmens duomenų tvarkymu.
Jei jis tai darė privačiais tikslais – greičiausiai pažeidė įstatymą ir bus nubaustas.
Tačiau jei veikė kaip žurnalistas, BDAR‘o reikalavimai daug švelnesni (tačiau niekur nedingę).
Tad šio VDAI tyrimo atveju labai svarbu, kad būtų aiškiai nustatyta, ar ir kokioje dalyje Š.Černiausko veiksmai laikytini žurnalistine veikla. Ir tai turės padaryti valstybinė institucija – VDAI.
Jei VDAI suklys ar neteisingai nubrėš ribą tarp žurnalistinės ir kitos veiklos, tai turės ilgalaikes pasekmes visiems žurnalistams, o per juos ir mums, visuomenei. Tyrimas taps precedentu – j ir juo remiantis žurnalistų teisės gali būti suvaržytos.
Stipriai negąsdindamas matau šias klaidos rizikas: valstybinės institucijos ribos informacijos teikimą žurnalistams, nes nežinos, kiek tos informacijos gali duoti. Tą patį padarys ir viešieji registrai, dėl to žurnalistai bus apkrauti perteklinėmis pareigomis, susijusiomis su BDAR‘o reikalavimais, o žurnalistų etikos pažeidimo ribos labai išskys.
Rezultate galime turėti stipriai apribotą žurnalistiką, ypač tiriamąją.
Kaip to išvengti? Tikėkimės, kad VDAI pakaks išmintis atskirti žurnalistinį ir ne žurnalistinį darbą.
Kartu turime atidžiai stebėti tyrimą ir rūpintis, kad su vandeniu nebūtų išpiltas ir vaikas – pažadu tai ir daryti.