Margais šuoliais po Šanchajų
Vilniaus istoriniuose dokumentuose Šnipiškės pirmą kartą minimos dar XVI amžiuje. Nuo tada rajonas tapo svarbi sostinės dalis, tačiau susidūrė su įdomia problema – Šnipiškių rajono ribas kiekvienas žmogus braižė skirtingai. Dar ir dabar vieni rajono gyventojai Šnipiškes tęsia iki Antakalnio ir Žvėryno, o kiti rajoną apriboja Žalgirio gatve. Tuo metu sostinės savivaldybė rajono ribas brėžia iki Ozo gatvės.
Šnipiškėse yra net trys skirtingos ir savitos erdvės. Privatūs mediniai namai su siauromis neasfaltuotomis gatvelėmis mena ankstyvuosius rajono laikus, o pasiklydus Šanchajumi vadinamoje dalyje galima atrasti įdomius istorinius grindinius ar pasižvalgyti po slaviško stiliaus medinę architektūrą. Šnipiškių daugiabučių namų kvartale vaizdas kiek modernesnis, tačiau niūrus. Čia kontrastą dar labiau paryškina nuolat vykstančios modernios architektūros pastatų statybos. Nekilnojamojo turto vystytojai stengiasi viską sutalpinti į kuo mažesnį plotą, dėl to čia vis dažniau iškyla dangoraižiai.
Kontrastų jausmą stiprina ir psichologiniai Šnipiškių skirtumai. Pietinė rajono dalis išskiria kultūriniais objektais – Nacionaline dailės galerija, planetariumu, įvairiomis mažesnėmis galerijomis. Deja, tačiau to paties pasakyti apie centrinę ir šiaurinę rajono dalis neįmanoma. Jose karaliauja privatus gyvenimas ir buitinė kasdienybė. Skiriasi ir šių rajono dalių gyvenimo ritmas. Dieną ūžiantis pietinis kvartalas vakare užmiega, o gyvenamųjų daugiabučių ir privačių namų kvartalų aktyvumo pikas – vėlyvi vakarai ir savaitgaliai, kai į juos po darbo dienos grįžta gyventojai.
Dizaino perlas – kontrastų akcentai
Kalbant apie dizainą, Šnipiškėse jo formų įvairovė nėra plati. Labiausiai rajonas išsiskiria skulptūromis ir monumentais, tačiau kaip dizaino objektai jie yra per mažai įtraukiantys, neintriguojantys bei nekurstantys vaizduotės. Rajone esantys dizaino objektai yra tipinių formų, todėl į juos daugiau žiūrima kaip į miesto puošmenas nei kaip į atskirą ir reikšmingą dizaino elementą. Pavyzdžiui, dalis monumentų nėra gerai žinomi net čia gyvenantiems žmonėms. Ar galėtumėte pasakyti kur randasi „Akmuo taikai“ arba pakuždėti kur slypi „Fantastinis žvėris“?
Iki šiol Šnipiškės taip pat neturi vieningos vizijos, kuri leistų integruoti keistų disonansų rajoną į darnią, tačiau kontrastų kupiną visumą. Nors rajonas turi herbą, tačiau jis nėra tas simbolis, kuris gali visą rajono unikalumą perteikti dizainui patraukia kalba. Norint pasiekti šį tikslą rekomenduočiau pasitelkti kelių dizaino kūrinių sintezę – Šnipiškių prekės ženklą.
Prekės ženklo svarba
Prekės ženklas Šnipiškėms gali suteikti visapusiškos naudos. Pirmiausia, kontrastingos visumos apjungimas į prekės ženklą gali vesti link aiškaus rajono pozicionavimo. Antra – jis gali padėti apibrėžti skirtingai suvokiamas Šnipiškių geografines ribas. Tiesa, prekės ženklo simbolikoje neturi atsispindėti rajono ribas atkartojantis žemėlapis. Meninės raiškos priemonės – spalvos ir objektų tarpusavio ryšys yra tie veiksniai, kurie pagelbėtų fiksuojant rajono ribas. Beje, Šnipiškių prekės ženklas skatintų investicijas ne tik atskiroms rajono dalims, bet ir visam struktūriniam vienetui.
Galiausiai Šnipiškių prekės ženklo naudą tiesiogiai pajustų ir patys rajono gyventojai – tiek senbuviai, tiek naujokai. Turint rajono gyventojus vienijantį, vizualiai išreikštą objektą, būtų lengviau kuriama diskusija tarp skirtingą požiūrį ir patirtį turinčių žmonių. Be to, kurti tam tikrus dizaino elementus galima pradėti nuo svarbiausio struktūrinio rajono padalinio – seniūnijos. Pavyzdžiui, seniūnijos durys galėtų būtų pakeistos į iš trijų skirtingų elementų (stiklo, medienos ir betono) susidedančių fragmentų, o kabinetuose galėtų kabėti kontrastiniai koliažai su skirtingomis Šnipiškių dalių nuotraukomis.
Kalbėkite dabar
Esu įsitikinęs, kad Šnipiškėms einant kokybiško dizaino keliu, beliktų tik tikslingai komunikuoti bei pritraukti čia daugiau gyventojų. Šnipiškėms atėjo metas apie save kalbėti daugiau. Viliuosi, jog vizualus rajono dizaino dialogas su visuomene įneštų pokyčių žmonių mąstyme, o Šnipiškių kontrastai taptų ne tik suprantami, bet ir teigiamai vertinami.