Ne paslaptis, kad rinkodaros vadovai savo darbe su neužtikrintumu susiduria kasdien ir privalo pirmieji reaguoti į pokyčius. O ką tik verslus sudrebinusi koronaviruso krizė parodė, kokie CMO (rinkodaros vadovai) yra psichologiškai pasiruošę bet kokiai situacijai ir geba ne tik greitai reaguoti, bet ir pasiimti iš to kai ką gero. Gydytojas psichoterapeutas, lektorius Dainius Jakučionis „LiMA CMO Summit“ renginyje nurodė kelias strategijas, kaip tvarkytis su nežinomybe ne tik profesiniame, bet ir asmeniniame gyvenime.
Baimių mankšta
„Pigiausias maistas, labiausiai nudriskę rūbai, jokio karšto vandens, galbūt net ir išvis jokio vandens. Keli centai kišenėje, elgetavimas gatvėje ir valgymas tiktai to, ką ten surasi – tokias praktikas taikė filosofas Seneka turtingiesiems romėnams. Ši praktika padėdavo žmonėms susidurti su tuo, ko jie labiausiai bijodavo, t. y., tuo, ką jie gali netekti“, – teigia psichoterapeutas, pridurdamas, kad to priežastis buvo faktas, jog visi bijo kažko, kol to patys neišbando.
„Žmogui, kuris išbūna situacijoje, kai nieko nieko neturi, pasidaro ramiau. Nors tai brutali ir nesmagi praktika, bet toje būsenoje jis susikuria naują patirtį ir į neužtikrintumą eina akis į akį. Pabandykime kairėje lapo pusėje užsirašyti, ko labiausiai bijome, o dešinėje – kaip tą galėsime išspręsti.
Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad vis atidėliojate išsiųsti gyvenimo aprašymą savo ateities darbdaviui: paklauskite savęs, ko ten labiausiai bijote? Vienas iš atsakymų, kuriuos kartais aš girdžiu, yra toks: o ką, jei man pasiseks ir aš nesusitvarkysiu – kas tada? Galimi atsakymai: galbūt aš paprašysiu, kad jis apmokėtų kursus? Galbūt paprašysiu vyresnio kolegos ar patyrusio draugo, kuris galėtų man padėti?“, – piešia galimą situaciją vyras ir paaiškina, kad šis metodas reikalingas ne tam, kad žmogus staiga iš tikrųjų išsiųstų gyvenimo aprašymą, o tam, kad išbūtų su ta būsena, kuri vaizduotėje suformuotų naują vaizdinį, padėsiantį šioje situacijoje išgyventi, jei jau taip nutiktų realybėje.
Jakučionis: gyvenimas ramus, tačiau smegenys kasdien eina tarsi į karą
D. Jakučionis teigia, kad pirmykščiai žmonės niekada nežinojo, kas jų laukia. Jie tiesiog kovojo dėl išlikimo ir galvojo apie tokius paprastus dalykus kaip maistą, gyvenimo vietą, draugų atskyrimą nuo priešų ir ar išgyvens kitą žiemą. Dabar, anot pranešėjo, mokslininkai skaičiuoja, jog žmogus turi nuo 70 iki 35 tūkst. pasirinkimų per dieną.
„Viskas prasideda nuo ryto. Suskamba žadintuvas ir jūs atsikėlę sprendžiate – spausti snooze (liet. – snausti) ar ne? Gal jau keltis? Gal reikėtų nusiprausti? Bet vakar vakare prausiausi, gal užteks tiktai veidą pasimuiluoti? Ką valgyti pietums? Eisim su kolegomis į kavinę ar atsinešiu iš namų? Gal reikėtų pataupyti? Vakare gal į sportą? Bet… darbo yra. Nors man nemoka už viršvalandžius, tai ar man ten iš tikrųjų reikia dirbti? Draugai kvietė į barą...“, – daugeliui artimais pavyzdžiais iliustruoja savo teiginį pranešėjas ir prideda, kad Žemėje gyvenimas yra saugus, bet smegenys taip nesijaučia – jos kasdien eina tarsi į karą.
Iš dalies atrodytų, kad tai yra labai paprasti pasirinkimai, tačiau niekaip nepavyksta jų lengvai priimti. Neužtikrintumas, pasak D. Jakučionio, ateina iš to, kad žmogus nežino, kas bus ateityje, todėl kiekvienas sprendimas yra be galo sunkus ir atrodo toks gąsdinantis.
„Pasirodo, kad jeigu mes bent kažkiek padarome tų sprendimų, kai kas jaučiasi lengviau ir jiems atrodo, kad gal ir viskas gerai. Tačiau tikrai ne visi. Kai kurie po padaryto pasirinkimo jaučiasi dar blogiau, nes mano, jog atmestas variantas galėjo būti geresnis. Barry Schwartzas tai vadina pasirinkimo paradoksu – kuo gyvenime yra daugiau pasirinkimų, tuo daugiau neužtikrintumo, nežinojimo, kaip bus ateityje.
Pavyzdžiui, jums skambina nežinomas numeris, ir širdis iš karto pradeda plakti, delnai pradeda prakaituoti. Gal čia iš banko skambina? Gal paskolos įmoka nenukeliavo? O gal čia ir vėl tik telemarketingas nori įsiūlyti kokį nors telefoną, kurių jums daugiau nebereikia?
Mes nežinome, kaip pristatyti ataskaitą kolegoms, kad visiems patiktų. Mes tiesiog nežinome, nerimaujame dėl to. Kuo labiau mes nenorime to nerimo jausti, tuo daugiau jo jaučiame. Bet yra tokia paslaptis: kuo mes labiau vengiame savo nerimo, tuo mums yra baisiau. Kai tik pagalvoju, ką dabar jaučiu, staiga aš ir pradedu jausti kažką. Atrodo nesmagu susidurti su tomis bauginančiomis emocijomis“, – tvirtina gydytojas psichoterapeutas ir pateikia paradoksalų sprendimą, kurį šiuo atveju turėtų priimti kiekvienas – išbūti su savo jausmais.
Jis teigia, kad tai nereiškia, jog tuos visus jausmus reikėtų išlieti į aplinką – tiesiog leisti sau pabūti su jais, nieko nevertinant, nekeliant dėl jų jokių klausimų. Kai pavyksta tai padaryti, visi jausmai susideda į krūvą ir būna tarsi jų iškrova, o po kurio laiko, galbūt ne iš karto, tačiau pabuvus jie visi nuslūgsta.
Dar vienas dalykas, neleidžiantis gyventi ramiai, pasak pranešėjo, yra noras visada būti užtikrintiems.
„Prieš du milijonus metų buvo tas pats, kas yra ir dabar – mums neįmanoma būti užtikrintiems, tiesiog neįmanoma. Ir kuo mes labiau siekiame to, tuo labiau galime nusivilti“, – sako vyras.
Kovos su neužtikrintumu strategijos
Ką tokiu atveju daryti? D. Jakučionis šioje vietoje paminėjo psichologės Brené Brown pasiūlytą sprendimą.
„Pirmiausia, mes turėtume normalizuoti tai, kaip jaučiamės. Tai, kaip dabar aš jaučiuosi, yra normalu. Dažniausiai pirmą kartą atsiduriame kokiame nors jausme, nors ir prieš tai buvome atsidūrę panašiose situacijose. Pirmąkart netekome darbo, pirmąkart išsiskyrėme. Kai kas iš tikrųjų vyksta pirmą kartą – kaip pandemija, karantinas, pranešimas virtualioje aplinkoje. Ir visada, kaip mes šiuo metu jaučiamės, yra normalu. Liūdesys, pyktis, nerimas – viskas yra normalu. Mūsų smegenys tokios, palikime jas ramybėje, viskas tvarkoje.
Kai jau normalizavome, geriausia išsiaiškinti ir įsivertinti, kas vyksta dabar, ir pasižiūrėti į tai per tokią laiko prizmę: mes esame dabar, bet visa tai praeis – susirasime naują partnerį, naują darbą, pandemija praeis, nors nežinome, kada, bet tikrai žinome, jog praeis“, – ramina lektorius, pabrėždamas, kad jei žmogus jaučiasi negerai, tai tikrai nereiškia, jog jis yra kažkoks blogas, nevykėlis.
Kaip trečią Brené Brown sprendimą jis įvardina lūkesčių pasitikrinimą: „Mes turime tiek daug lūkesčių sau ir kitiems. Norime būti patys geriausi, nuostabiausi ir kitokie. Iš kitų prašome, kad jie mokėtų skaityti mūsų mintis, žinotų, ką mes norime veikti vakare, ką valgyti pietums. Tiek daug visko norime, tačiau ar tikrai visa tai galime gauti? Ar tai yra tiesiog lūkesčiai? Paklauskite savęs, kiek tai yra tikra, o kiek aš čia fantazuoju, kad visa tai gali įvykti man?“, – retoriniu klausimu mintį užbaigia žymus psichoterapeutas.
Kalbant apie verslus ir rinkodaros vadovus, karantino metu jie daugeliu atvejų išsiskyrė į dvi veiksmų kryptis: vieni bandė grįžti į normalią padėtį, apsimesti, kad nieko tokio milžiniško neįvyko, o kiti priėmė situaciją ramiai ir prie jos prisitaikė, operatyviai pakeisdami kai kuriuos dalykus iš esmės. Būtent antrajam tipui atstovavę verslai ir CMO, anot pranešėjo, normalizavo situaciją, jie pilnai priėmė COVID-19 iššauktą krizę kaip galbūt staigesnį ir drastiškesnį gyvenimo kelio posūkį, kurio nors jie patys ir nepasirinko, tačiau privalo įveikti.
Pranešėjas apibendrina, kad esant sunkiai situacijai, būtų pravartu nepamiršti vienoje lapo pusėje užsirašyti, ko jūs bijote, o kitoje – kaip tai išspręsite. Tada reikėtų išbūti su savo jausmais jų niekaip neteisiant, kad ir kokie jie būtų. Tuo metu būsena po truputį normalizuosis, jei žiūrėsite į tai su tokiu požiūriu, jog viskas, kas vyksta jūsų galvoje, yra visiškai normalu. Vėliau pasižiūrėkite į perspektyvą, jog kada nors visa tai praeis, net jei ir nežinote, kada. Paskutinis žingsnis – įsivertinkite lūkesčius.
Pabaigai D. Jakučionis pažymėjo svarbų akcentą, kad kiekvienas žmogus turėtų visada nešiotis galvoje, jog gali kontroliuoti tik tai, kas nuo jo priklauso, ir ne daugiau.